Vis dar prisimenu savo metus universitete, kuomet pirmą kartą, ankštame barako kambaryje, priešais mažą nešiojamojo kompiuterio ekraną, pamačiau savo pirmąjį arthouse filmą. Po peržiūros, sėdėdama ant lovos krašto, negalėjau pratarti nė žodžio. Nebuvau pratusi prie tokių filmų, negalėjau patikėti, kad kinas turi tokią galią paveikti, sukrėsti, kelti klausimus…
Šie metai prasidėjo trendu, kviečiančiu pasidalinti vaizdais ir prisiminti, kokie buvome prieš dekadą. Vietoj archyvų naršymo bandžiau pasivaikščioti atminties labirintais ir palavinti atmintį be pagalbos, kol apskaičiavau, jog tuo laikotarpiu Atėnuose dalyvavau mainų programoje, kur, pirmą kartą legendiniame “Death Disco” gyvai išgirdau Molly Nilsson.
Ankstyvas rytas po truputį aušo, leidžiantis pro išdegusius nuo vasarinės saulės kaitros laukus, prietemoje primenančius dykumą ar seną vesterną, šviesoms po truputį įsižiebiant kaimeliuose kalnų papėdėje. Nors vyliausi pravėdinti neįtikėtinai ilgos ir karštos vasaros nualintą kūną ir protą šiaurės vėjais, lietumi ir, žinoma, filmais, bet visgi patekau į eilinę ir jau nebesuskaičiuojamą šios vasaros karščio bangą San Sebastiane, kuri pajūrio drėgmėje buvo dar sunkiau pakeliama nei Madride.
Kaip, turint vos 15 minučių, prakalbinti santūrų japonų režisierių, kalbantį per vertėją, ir bent šiek tiek prisiliesti prie šiuolaikinės Japonijos? “Climbing for Life” / “Teppen no mukou ni anata ga iru” (rež. Junji Sakamoto) San Sebastiano filmų festivalyje buvo pristatytas […]
Pačioje rugsėjo pabaigoje, anksti ryte, sėdau į traukinį Madridas – San Sebastianas, su smalsumu laukdama galimybės pirmą kartą sudalyvauti San Sebastiano filmų festivalyje, kuris vyko jau 72-ąjį kartą. Už lango lyjo, bet vis dar žydėjo pievos, o traukinyje vaišino kava ir sultimis.