Filmas apie mums tolimą Nigeriją. Režisieriaus Akinola Davies Jr. tėvui dedikuotame filme „Mano tėvo šešėlis“, kurio scenarijų parašė kartu su broliu Wale Davies, perpasakojami jų vaikystės prisiminimai. Tai istorija apie netikėtai po ilgo laiko grįžusį tėvą Folą (vaidina Sope Dirisu), o išsiilgę jo sūnūs Akinas ir Remis (vaidina Godwin Egbo ir Chibuike Marvellous Egbo) nori, kad jis liktų, kol mama grįš namo, tačiau jis sako turintis nuvykti į Lagosą ir pasiima berniukus kartu. Tokiais neaiškiais tėvo grįžimo ir vykimo į Lagosą motyvais žiūrovai vedami per tos dienos netikėtumus. O visoje šioje aplinkoje juntamas Nigerijoje tvyrantis politinis įkarštis.
Nors filme vaizduojamos problemos yra universalios ir su jomis, rodos, galima tapatintis, vis dėlto viskas atrodo kiek kitaip. Žmonių reakcijos, elgesys, bendravimo būdas skiriasi, ir, žinoma, politinis kontekstas, todėl žiūrint juntamas tam tikras svetimumas. Šis neįprastumo jausmas, mano manymu, yra viena iš priežasčių, kodėl filmas geriausiai veikia kino teatre – žiūrint jį namuose, per televizorių ar kompiuterį, dėmesys galėtų gana greitai išsisklaidyti.
Iš pradžių atrodė, kad įtampa kuriama bus tik filmo pradžioje, kadangi įžanga buvo gana dramatiška. Tačiau vėliau paaiškėja, kad įtampa ne tik neišnyksta, bet nuosekliai auga viso filmo metu. Ji tampa pagrindine priemone išlaikyti žiūrovo dėmesį. Asmeniškai man ši strategija suveikė, tačiau girdėjau ir kitokių reakcijų – dalis žiūrovų po seanso teigė, jog „namuose tokio filmo nežiūrėtų“ arba kad „viso filmo metu nieko nevyksta“. Su tuo iš dalies galima sutikti: filmas tikrai nėra orientuotas į veiksmą, o jo tempas ir pasakojimo būdas gali pasirodyti per lėti. Prie to prisideda ir kultūrinis atstumas – ne visiems lengva įsitraukti į kontekstą, kuris nėra artimas.
Filme pinasi dvi siužeto linijos. Pirmoji – dviejų brolių santykis su tėvu, jų bandymas jį suprasti ir vėl užmegzti ryšį. Antroji – 1993-iųjų Nigerijos prezidento rinkimai ir jų sukelta įtampa karinio režimo kontekste. Vis dėlto viso filmo metu ir po jo, nebuvo aišku, kuri šių linijų yra pagrindinė. Atrodo, kad nė viena iki galo neišplėtojama. Kažko lyg pritrūko, nebent čia niekaip nebuvo galima leisti nei vienai linijai dominuoti, nes nei viena neturėjo tvirtumo. Galima svarstyti, ar tai yra filmo silpnybė. Viena vertus, norisi stipresnio fokuso, ar tai visų pirma šeimos istorija, ar politinio laikotarpio portretas. Kita vertus, žinant, kad filmą kūrė broliai, remdamiesi savo prisiminimais, toks dvigubas pasakojimas įgauna kitą prasmę. Asmeninė istorija neišvengiamai persipina su istoriniu kontekstu – politiniai įvykiai tampa fonu, kuris formuoja kasdienybę, bet kartu ją ir nustelbia. Šeimos gyvenimas tarsi lieka antrame plane, nors būtent jis turėtų būti emocinis pasakojimo centras. Tad vis kilo klausimas, ar šioks toks siužetinis mėtymasis tikslingas, ar vis dėlto iki galo neišvystytas.
Kilo mintis, jog gal šis skirtingų teminių pjūvių nedominavimas atspindi vaiko akimis matomą pasaulį ir neapibrėžtumą, kuomet dar esi gana naivus ir tyras, kad pajustum sunkių, politinių įvykių svorį. Ir nors gali jausti, kad kažkas ne taip, jog egzistuoja nesaugumo jausmas, tačiau gilesnių iššūkių vaikas nemato. Bet jokiu būdu nesakau, kad šiame filme vaikai visai nieko nesupranta – jie paliečia gana sudėtingus šeimyninius klausimus ir patys įsisuka į sunkų emocinį būvį. Vyresnysis brolis kvestionuoja tėvo pasirinkimą dirbti mieste, o ne kaime arčiau namų, žino, jog tai liūdina motiną, nes jis negrįžta namo. Taip pat, nors tėvas argumentuoja, jog mieste gali uždirbti daugiau, Akinas pamatęs dieną Lagose ir situaciją darbe teigia, kad darbe jam nemoka, tai kam ten likti. Tai labai brandus vaiko žvilgsnis, kuris įrodo tėvo pastangas juos išauklėti kiek įmanoma stipresnius. Jis juos moko, kaip rūpintis vienu kitu, mandagumo, supratingumo ir meilės.
„Mano tėvo šešėlis“ pateikia vaikų žvilgsniu piešiamą autoritetą bei trapią psichologiją turinčio tėvo portretą. Kadrų montažas su tėvu nostalgiškas, kiek romantiškas – estetiškai pateikiami artumo momentai: apsikabinimas, ranka ant peties, brolių ryšys. Tėvą vaidinantis Sope Dirisu, paveikiai demonstruoja tėvo emocijas, kurių mes kaip vaikai nepastebime. Jis nėra vien drąsus, rūpestingas, ar kartais liūdinantis savo nebuvimu šalia, tačiau išgyvena bejėgiškumo ir pykčio jausmus, kylančius tiek iš šeimyninių problemų, tiek iš esamų aplinkybių. Broliai pastebi, jog į Folą žiūrima pagarbiai, kaip į lyderį, jaučiamas pasitikėjimas juo. Tačiau filmo scenose atskleidžiamos ir tėvo ydos: santykiai su kita moterimi, ne iki galo atskleistas politinis aktyvumas, dėl kurio jį sustabdo kariuomenė. Jas vaikai pastebi, bet iki galo jų neįvertina. Matyt, tik suaugus supranti, jog tėvai nėra tobuli.
Be to, tėvo auklėjimas kontrastingai veikia su filmo pradžioje nuskambėjusia fraze: šiai šaliai, žmonėms reikia disciplinos. Atrodo, jog šeimoje disciplinos yra, o šalies kontekste akivaizdu, jog tvyro chaosas. Artėja pirmieji prezidento rinkimų rezultatai, keliantys tiek viltį, tiek nerimą. Visuomenėje auga nepasitikėjimas, dauguma skurstantys, gatvėmis vis pravažiuoja kariuomenės automobiliai. Po filmo teko kiek plačiau paskaityti apie vykusius politinius rinkimus, jog po 10 metų karinio režimo buvo skelbiami rinkimai, tačiau prieš paskelbiant rezultatus tuometinis karinio režimo generolas anuliavo rinkimus, dėl ko visoje Nigerijoje kilo smurtiniai protestai. Filme šią įtampą atspindi kariuomenėje esančių vyrų žvilgsniai, nukreipti tiesiai į kamerą, jiems važiuojant bagažinėje, kontaktas nukreiptas į tėvą, tačiau jį jaučiame mes – žiūrovai. Tai labai ryškus ir nemalonus akių kontaktas su kamera. Tą patį nemalonų pojūtį jaučiame žmonių balsuose, kuomet bare per televiziją pranešama, jog rinkimai anuliuojami. Aimanos, pyktis, šūksniai, žmonių kūno kalba – kuria nerimastingą aplinką, kurioje vaikai lieka pasimetę bei išsigandę.
Viena iš filmo stiprybių, tai puikus garso takelio išpildymas, čia norisi pagirti filmo kompozitorius Duval Timothy ir CJ Mirra. Sakyčiau, jeigu ne muzika, visai kitaip atrodytų filmas ir būdas jį pristatyti žiūrovui. Garso takelis atlieka vieną pagrindinių vaidmenų vertinant techninę filmo pusę. Muzika kuria nuotaiką, palaiko įtampą ir sujungia fragmentiškas scenas į vientisą emocinį krūvį. Tai ypač jaučiama filmo pradžioje, kur fragmentuoti vaizdai, pertraukiami baltais blyksniais, kartu su muzika sukuria numanomos įtampos jausmą. Vėliau garso takelis padeda išlaikyti šią įtampą, o filmo pabaigoje subtiliai atliepia filmo pasakojimo išvadas.
I will see you in my dreams – šie žodžiai nuskamba filmo pradžioje, veiksmo eigoje ir pabaigoje. Nors kadrai fragmentiški, tarsi judančios nuotraukos, kurios akimirkai užfiksuoja mūsų žvilgsnį. Tačiau toks scenų „klijavimas“ ir vizualiai kuriami kino juostos įtrūkiai sustiprina prisiminimų įspūdį, tarsi būtume jų sraute. „Susitiksim sapnuose“ vaikams primena tėčio pasakojimą apie jo atsisveikinimą su broliu ir tai, kaip jis jį regėdavo sapnuose. Todėl šie žodžiai sulieja viską į vienį, nes jį išgirdus pradžioje mąstai apie reikšmę, eigoje supranti frazės priešistorę, o gale – priežastį, kodėl tai vėl nuskamba.
Vizualiai ir atmosferiškai tai gražiai išpildytas, arthouse stilistiką atitinkantis filmas. Todėl čia nuotaika yra kur kas svarbesnė už aiškiai apibrėžtą naratyvą ar vykstantį veiksmą, todėl ne kiekvienam žiūrovui šis filmas patogus ar prikaustantis dėmesį. Nagrinėjamos temos yra itin gilios, tačiau neperkrautas jų pateikimas leidžia viską įsisavinti lengviau. Tad jei tokį filmą rinkčiausi dėl jo estetikos ir techninio išpildymo, jis būtų tinkamas pasirinkimas.
Komentarai