„Jei tiek žmonių šoka per vieną gabalą visą dieną ir nenusibosta, reiškia, mes su Migle kažką gerai darom“, – sako Maria Paskevic apie kartu su Migluma išleistą „Elsewhere / Vilnija Vilnia“ kūrinį.
Didžėja ir kompozitorė Maria Paskevic (Marija Paškevičiūtė) bei elektroninės muzikos prodiuserė ir atlikėja Migluma (Miglė Palkevičiūtė) pristato ne tik bendrą singlą, bet ir vaizdo klipą, kuriame klubinė atmosfera tampa esmine pasakojimo dalimi.
Marija pabrėžia, kad šį kūrinį sudaro dvi atskiros dainos: viena – Miglės jau anksčiau minialbume „Moth“ išleista „Vilnija Vilnia“, o kita – „Elsewhere“, kurią jos abi dar planuoja išleisti. Šiam muzikiniam projektui buvo pasirinkta sujungti du kūrinius ir sukurti klubinę „Vilnija Vilnia“ versiją.
Marija Paškevičiūtė, geriau žinoma sceniniu vardu Maria Paskevic, jau beveik 10 metų kuria muziką teatrui ir šokiui, o už elektroakustinį baleto „Dienos, minutės“ garso takelį 2020 m. Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre buvo įvertinta „Auksiniu scenos kryžiumi“. Vėliau Marijos kūrybinė patirtis persikėlė į klubinę sceną, kurioje ji didžėjauja apie 4 metus ir, kaip pati teigia, jai tai labai labai patinka.
Jos miksavimas atskleidžia kompozitorės mąstymą – melodijų sluoksniavimas, pasikartojantys motyvai ir polistilistinė struktūra kuria setus, kurie tuo pačiu metu yra dinamiški ir darniai skamba. Maria Paskevic yra viena ryškiausių Lietuvos elektroninės muzikos scenos figūrų, reziduojanti „Elastica“ ir „Auditorijoje“, kur taip pat kuruoja vakarėlių seriją „Attention!“.
„Elsewhere / Vilnija Vilnia“ kūrybinis procesas prasidėjo dar 2024 m. vasarą. Nuo to laiko tiek muzikinė, tiek vizualinė kūrinio dalis kito ir augo kartu su bendraautorėmis.
Tiesa, jau solidų pripažinimą Lietuvos elektroninės muzikos scenoje turinčiai Marijai Paškevičiūtei tai buvo pirmasis vaizdo klipas jos karjeroje, o kartu su juo atėjo ir įvairių pamąstymų bei inspiracijų ateičiai.
Kaip atrodė kūrybinis procesas komponuojant šį singlą?
Iš pradžių Miglė man pasiūlė padaryti „Vilnija Vilnia“ versiją, kurioje būtų daugiau klubinių elementų, nes planavo filmuoti klipą, kurio dalis veiksmo vyks klube. Bandžiau daryti kaip remiksą, kuriame originalas labai aiškiai girdisi. Pateikiama nauja originalo interpretacija, bet remiksas nėra visiškai naujas kūrinys.
Galiausiai atradau kelis sakinius, kuriuos Miglė dainuoja – „ko man reikia, saulės spinduliai jau brėkšta“. Jie man labai patiko, o balso tembras ten kitoks nei kitur – skaidresnis ir artimas tam, kokios muzikos klausausi pati. Tada pasemplinau jos vokalą, jį apverčiau, transponavau ir taip susidėliojo visiškai nauja melodija. Turėdama naują vokalinę liniją pridėjau kitus, visai naujus elementus – taip gimė naujas kūrinys.
Ką iš kūrybinės pusės išsineši po šio proceso? O gal tu labiau techniškas žmogus ir kūrybos čia nebuvo tiek daug?
Nelaikyčiau savęs technišku žmogumi – kuriu melodijas ir tikrai negalvoju apie kažkokias teorijas. Kuriant asociacijos, tai man niekada nėra apie konkrečias emocijas, jos labiau sensorinės. Tarkim tas bosas, kuris yra kūrinyje, aš jį grynai matau tokį tamsiai tamsiai mėlyną. Melodija, pasigirstanti vėliau – šviesiai melsvos spalvos. Net kai klausau kitų muzikos, ji man asocijuojasi su fiziniais pojūčiais ar atspalviais.
Šiame kūrinyje yra daug žėrėjimo, kartais atsiranda tokių povandeninių srovių. Bandau kalbėti suprantamai, bet apskritai muzika yra tokia abstrakti, ji kitoje plotmėje nei literatūra, kur yra siužetai, pasakojimai. Man atrodo, kad muzika tuo ir įdomi, kad ji abstraktesnė, neprivalo būti apie kažką. Mano asociacijos tokios, apie kurias nėra lengva papasakoti. Lengviau kalbėti apie žanrų įtakas ir techninius aspektus, nei tai, ką išgyvenu kurdama. Kitiems žmonėms patinka, kai dainuojama, pavyzdžiui, apie meilę ir jie susitapatina, bet man meilė yra meilė, o muzika yra muzika.
Kaip atsimeni tą momentą, kai Miglė pasiūlė dirbti kartu?
Su Migle iš tikrųjų esame draugės. Porą mėnesių gyvenome Berlyne, pažįstame viena kitą, žinome, kokią muziką mėgstame. Buvome kalbėjusios, kad kažką norime padaryti kartu.
Todėl atrodė labai natūralu, kad jei reikia klubinės muzikos, dirbsime kartu – apie tai su Migle jau buvome kalbėjusios. Draugiškai sutariame, tai nebuvo taip, kad kažkoks nepažįstamas žmogus pasiūlė. Tai pasiūlymas nenustebino.
Ar paaugai profesiškai, o gal kaip žmogus, šio kūrybinio proceso metu?
Man atrodo, bet koks darbas, kai reikia padaryti kažką naujo, mus augina kaip žmones. Man iš tikrųjų tai pametėjo labai daug idėjų tolimesnei kūrybai. Supratau, kad man patinka dirbti su balsu – net pagalvojau, kad ateityje norėčiau panaudoti ir savo balsą. Anksčiau jo niekada nenaudodavau, bet pamačiau, kad su vokalu dirbti labai smagu.
Kitas dalykas, man labai patinka balansas tarp elektroninės muzikos ir gyvų garsų. Jei kažkas klausytų pirmą kartą, gal ir nelabai atkreiptų dėmesį, bet ten yra labai daug įvairių garselių: vandens garsų, šnarėjimų, akustinių garsų, papildančių perkusiją, ir kitų detalių. Man tai labai patinka ir noriu dar daugiau to panaudoti.
Svarbu paminėti, kad kartu su kolega prodiuseriu Alex Krell dirbome prie mikso. Alekso dėka kūrinys skamba būtent taip, kaip noriu jį girdėti. Kūrinyje daug detalių, kartais keli sluoksniai tampa vienu, tad išgauti švarų skambesį tikrai nebuvo lengva. Alekso dėka „Elsewhere“ gavo tikrą glow up. Per tą dieną, kai dirbome kartu, labai daug iš jo išmokau. Anksčiau dar pradėdama kurti muziką jau jaudindavausi dėl to, ar pavyks išgauti būtent tokį skambesį, kokio noriu, bet dabar esu rami – žinau, kad su Alekso pagalba viskas pavyks.
O šiaip kažkokių kūrybinių kompromisų su Migle nebuvo, nes mūsų skoniai labai sutapo ir susitarėme nesunkiai.
Kokios reakcijos sulaukiate iš žmonių?
Gražios žmonių reakcijos. Man tikrai miela. Tikrai daug žmonių klausosi ir jiems patinka. Bet aš kažkaip stengiuosi per daug nieko nesitikėti, nes niekada negali numatyti – ypač dabar, interneto laikais – kas ko klausys, o kas ne.
Bet reakcijos tikrai džiugina. Daug žmonių parašo, nors jau seniai bendravome, ir pasako, kad jiems patinka. Tai tikrai smagu. Manau, kad su Migle visai gražiai radome būdą padirbėti kartu, tai tuo labai džiaugiuosi.
Tai – pirmasis tavo vaizdo klipas. Kokios emocijos lydėjo laukiant klipo pasirodymo?
Aš kažkaip jau nebejautri internetui apskritai. Pavyzdžiui, kai būna koks labai fainas grojimas, kaip „Gallery“ po Jeff Mills’o, man buvo didelis pasiekimas sugroti po techno pionieriaus. Tikrai pasijaučiau labai įvertinta, kad manimi pasitiki kaip didžėja.
Bet kai įsidedi kažkokių video į instagramą, gauni kažkiek laikų… Nežinau, gal pačioje pradžioje jaučiau tą dopamino pliūpsnį, bet dabar nuoširdžiai nebegaunu jo dėl to, ką matau internete. Tie skaičiai, atrodo, manęs visai neveikia. Nors kelti video ir nuotraukas vis vien smagu – mėgstu redaguoti spalvas, iškirpti tinkamas vietas. Tas procesas malonus savaime.
Kas veikia, tai kai parašo žmogus, kad labai patiko, kad klausosi, kad gražu. Arba net pats filmavimas – buvo smagu, buvo įdomu pabūti. Bet pats faktas, kad kažkas pasirodys internete, man kažkaip nebekelia emocinio atsako. Gal ir gerai. Reikia atsiriboti nuo visų skaičių, laikų ir komentarų.
Gyvą reakciją vertinu labiau. Juk šiais laikais internete kokia nors nesąmonė gali sulaukti labai daug dėmesio, o kažkas gražaus – likti nepastebėta. Todėl realių žmonių, reali reakcija man yra reikšmingesnė.
Iš pačios filmavimo aikštelės ir proceso – ar buvo kas tave nustebino ar paliko įspūdį?
Pats filmavimo procesas buvo tikrai gražus ir įdomus. Filmavome nuo ryto iki vakaro „Elastica“ patalpose. Mačiau, kad visiems tikrai buvo smagu ir patiko muzika. Taip pat visi labai laukė, kada pasirodys klipas.
Miglė pati organizavo viską, tai tikrai nėra lengva padaryti.
Po filmavimo man jautėsi, kad žmonėms patinka ir muzika, ir klipo idėja, kad jie laukia rezultato ir kad jiems buvo smagu filmuotis. Šitas dalykas man labiau ir įstrigo nei tai, kad dabar paleisime klipą ir bus kažkiek peržiūrų.
Jei tiek žmonių šoka per vieną gabalą visą dieną ir nenusibosta, reiškia, mes su Migle kažką gerai darom.
Esi minėjusi, kad turi kitokių tikslų ir svajonių už Lietuvos ribų?
Iš klubinės pusės pagrindinis mano tikslas šiemet yra išleisti muziką leibluose už Lietuvos ribų. Pirmieji mano kūriniai ir buvo ne Lietuvoje išleisti, bet tada techno scenoje labai greitai keitėsi muzikos stiliai, kurį laiką nežinojau, kur matau save, ką noriu kurti. Bet dabar žinau! Dabar mano tikslas yra išleisti muziką tuose leibluose, kurių pati irgi klausau, kurie man patinka, ir manau, kad tai yra pakankamai realu. Ir turiu kolegų iš kitų šalių, kurie tai daro, todėl galvoju, kodėl gi ir man to nepadarius. Lietuvoje, manau, kas domisi šia muzika, jau mane žino. Lietuvos scena yra tikrai mažytė, tai viskas jau kaip ir aišku. Norisi išbandymo.
Internete:
Komentarai