„Kaip tai viena eini į reivus?“ – kilsteli antakį ne taip seniai pažįstamas vaikinukas, žvilgsniu, pilnu klausimų ir nesupratimo, laukdamas kažkokio patikslinimo.
„Na taip, viena. Aš dažniausiai nieko net nekviečiu. Man taip patinka“, – šypteliu ir viduje žinau, kad daugiau nieko ir neaiškinsiu. Atrodau užtikrinta savo atsakymu, nors, nemeluosiu, prabėga viena kita mintis – ar jis galvoja, kad aš tokia desperatiška ir gal neturiu draugų, kurie norėtų su manimi eiti? O gal… Čia sustabdome savo vidinį kritiką, nes kad ir ką jis galvoja, aš žinau, ką randu reivų kultūroje ir kodėl man tai taip patinka.
Pradžių pradžia
COVID. Tenerifė. Uolos. Nelegalus reivas. Nepažįstamieji italai, sutikti bare. Yup, skamba kaip istorija, į kurią aš tikrai įsivelsiu. Ir ačiū Dievui, nes tai, ką patyriau, absoliučiai pakeitė mano santykį su muzika, šokiu, o, jei dar giliau pasikapstant, transformavo santykį su savimi, ką vėliau pavadinau išsilaisvinimu.
Kaip jau supratote, viskas vyko jau kažkelintojo COVID’o laikais. Tuo metu buvau neseniai baigusi bakalauro studijas ir atlikau praktiką vienoje iš Kanarų salų – Tenerifėje. Kadangi tai jau buvo ne pirmoji, visus labiausiai bauginusi COVID banga, taisyklės dėl buriavimosi viešose vietose jau buvo kiek pralaisvėjusios. Pagal Ispanijos įstatymą galėjome rinktis ir linksmintis baruose iki vidurnakčio, o po dvyliktos – draudžiama.
Kaip priklauso studentei praktikantei, gyvenau name su dar keliomis butiokėmis. Viena jų buvo, na, ta tikroji, pagal definiciją, party animal. Tuo metu jos gyvenimo būdas man buvo sunkiai suprantamas – aš buvau neseniai baigusi savo profesionalaus sporto karjerą, jau ketverius metus gyvenau absoliučioje abstinencijoje ir, kaip vienokių ar kitokių sunkumų patyrusiam žmogui būdinga, pasirinkau „nušvitusiosios“ kelią. Na, tai visi sąmoningumai, saviugdos, jogos, meditacijos ir t. t. Šiaip cool stuff ir, kai sielai liūdna, tikrai padeda, bet, matyt, manąjai iki to tikrojo „nušvitimo“ reikėjo ne to. Na, arba ne tik to.
Taigi. Grįžtam. Butiokė, kuri yra party animal. Tą vakarą, kaip galite numanyti, butiokė be perstojo įkalbinėjo eiti į jos mėgiamą barą. Nenorėjau aš, o juk ir miegoti einu 22:00, tai kokie dar barai… Bet įkalbinėti ji mokėjo. Na, tiek to, čiupau savo šventinį šviesiai rožinį „Michael Kors“ rankinuką, apsivilkau zebro rašto satininius marškinius, o kad derėtų prie rankinuko – rožines per pirštą basutes, papuoštas iš tiulio susuktomis gėlytėmis. Pasiruošus, lekiam.
Baras kaip baras. Kaip būdinga Tenerifės pietinės pakrantės barams – groja regetonas. Atleiskite, regetono mylėtojai, bet man tai siaubinga muzika. Ypač jei kalbame apie regetoną kaip muzikos žanrą, skirtą šokti. Savo sėdimųjų kratymas, trinimasis ir… ai, nebūsiu heiterė. Tiesiog. Nepatinka man.
Lėtai slenka laikas – nei alkoholio vartoju, nei šokti patinka, prie naujų žmonių eiti pažindintis nejauku, tai ką veikti? Patrepsiu vietoje, traukiu telefoną iš kišenės, lūkestingai laukdama to vidurnakčio, kada šis nesusipratimas baigsis ir galėsiu eiti miegoti.
Atėjo vidurnaktis, ir miegoti aš tikrai nėjau.
„Vakarėlių liūtė“ susipažino su italais bare, kurie pasiūlė į afterį. Jau galite numanyti mano reakciją… Bet, deja, demokratijos principu 1 iš 5 aš šią kovą pralaimėjau ir važiavome į afterį. Oi, kaip aš nežinojau, kas dar manęs laukia…
Afteris? You mean, reivas dykumos uolose
Vykome automobiliu kokias 25 min. Kas salos atstumais yra visai nemažai. Sustojame pagal koordinates, ir viskas, ką matome, – juoda. Žvilgteliu į žemėlapį – esame pavojingiausiame salos rajone. Na, puikiai, galvoju. Vis dar bandau atkalbėti merginas ir važiuoti namo. Bet, žinoma, atsimušu į argumentus, kad „juk jau atvykome, einam bent pažiūrėti“. Oh well, democracy wins again.
Stebiu, kaip sminga mano butiokės basučių kulniukai į vulkaninę dirvą, ir matau, kad jau ne aš viena gailiuosi šio sprendimo. Pasišviesdamos telefonais sekame mūsų naujuosius bičiulius iš Italijos dar kokias geras 15 min.
O bet tačiau. Prieš akis išnyra masė įvairiausiai apsirengusių žmonių, bet visa ko centre – milžiniškos kolonėlės ir didžėjai, grojantys, ką vėliau išsiaiškinau – techno. Iš kur dykumoje apšvietimas ir elektra garso sistemai? Mano analitinis protas, kaip visada, bando suprasti.
Jei esate matę filmą „Siratas“ apie reiverius klajoklius, aplinka atrodė labai panašiai. Kadangi filmo scenos buvo filmuotos Maroko dykumose, esančiose netoli Kanarų salų, gamtos reljefas taip pat yra gana panašus, todėl „Siratas“ labai taikliai atspindi mano pirmąją reivo patirtį. Apart jau minėtos lokacijos unikalumo, visas reginys man atrodė kaip kažkoks stebuklas – laisva, nerūpestingumu trykštanti ir visų visuomenės standartų nepaisanti minia tiesiog leido sau būti ir reikštis taip, kaip norisi jai.
Daug nelaukusi palikau savo drauges šnekučiuotis su mūsų naujais bičiuliais, kurie, beje, iki pat šiandien dar yra mūsų geri pažįstami, o aš leidausi eksplorinti. Tiesą sakant, išvis nesupratau, kokiame sapne atsidūriau: vienoje erdvėje alternatyvaus stiliuko merginos pina dredus, kitoje pusėje žmonės daro tatuiruotes, daug įvairių grupelių sustoję šnekučiuojasi, o per vidurį, uolos įdubime, – didžėjai už pulto ir daug į ritmą, bet savaip, judančių žmonių. Ta „scena“ mane patraukė labiausiai.
Nusileidusi žemyn, pradžioje stebėjau aplinką, nes nesupratau, kaip reikia šokti pagal tokią muziką – iki šiol buvau pažįstama tik su popsu, gal truputį repu bei R&B ir, žinoma, regetonu. Setai buvo vienas už kitą geresni, bandžiau shazaminti, bet kur tau internetas dykumoje.
Galiausiai pavyko išjungti protą ir atiduoti kūną ritmui. Jaučiau, kaip kylančios dykumos dulkės maišėsi ore kartu su žemų bosų virpesiais, o karts nuo karto pro užmerktas akis prasiskverbiantis spalvotas LED apšvietimo blyksnis vertė stipriau mirktelėti, taip formuodamas džiaugsmo raukšleles aplink akis.
Aš negaliu paaiškinti, kas tą naktį man įvyko, bet tokia laisva dar niekada nesijaučiau. Tai buvo euforijos būsena, kuri pagal potyrį stipriai varžėsi ar net pralenkė mano turėtas sėkmingiausias meditacijų sesijas. Tačiau labiau nei bet kokioje meditacijoje, čia, šioje būsenoje, aš jaučiausi savimi. Nežinojau, ką tai reiškia, bet žinojau tik viena – bus dar.
Techno Lietuvoje
Grįžusi į Lietuvą, bandžiau ieškoti kažkokios panašios muzikos ir jausmo. Nuvykau Kaune į „Lizdą“ ir, nors vakarėlis buvo tikrai neblogas, kažko trūko.
Vėliau sekė įvairūs festivaliai užsienyje, atsikraustymas į Vilnių ir kelionė į Berlyno naktinę sceną – tai padėjo pagaliau rasti atsakymą į klausimą, koks vis dėlto techno žanras tą kartą privertė mano sielą išskristi į kosmosą ir atgal.
Verdiktas – She’s a hard techno girlie.
Hard techno, hard groove ir toliau paieškose… nors tą kartą dykumoje turbūt buvo labiau psitranso ir tribal elementų su groovy ritmais.
Ir nors kol kas niekas nepakeičia man to liberalumo, laisvės pojūčio ir muzikos kokybės kaip Berlyne, tikrai turėjau neblogų vakarėlių tiek „Kablyje“, tiek „Elasticoje“, bei vieną kitą „Galerijoje“.
Tai kodėl viena?
Techno ne tik išlaisvino, bet ir sustiprino. Jaučiuosi itin komfortiškai savo pačios kompanijoje ir einu su vieninteliu tikslu – mėgautis muzika. Gebėti vienai eiti į reivą, be alkoholio ir kitokių dalykų, išsišokti ir gerokai po saulėtekio grįžti laimingai namo – man čia savotiškas power move.
Reivų pasaulis apipintas daugybe stigmų, kurios turi dalį tiesos, tačiau nė viena jų nėra universali ir taikytina kiekvienam. Man, kaip buvusiai sportininkei, būdavo gėda sakyti, kad einu į reivus, nes kam nors prasitarus sulaukdavau komentarų: „ką jau šauni?“, „ai, dėl to tau „Tinderio“ ir nereikia, nes į reivus vaikštai“, „galvojau, kad normali esi“ – žodžiu, you name it. Nenorėjau niekam teisintis, ką veikiu ir ko neveikiu savo gyvenime, todėl lyg ir slėpdavau šį pomėgį. Bet galiausiai drąsos atsirado nusimesti likusias kaukes bei savivertę laužantį kvestionavimą – kas ką pagalvos. Nebijoti būti vienai nebuvo taip baisu, kaip pristatyti save pasauliui kitokiame amplua, nei jie iki šiol buvo pratę matyti, ir tuo pačiu leistis būti nesuprastai. Tačiau tai ir yra visapusiškas išsilaisvinimas.
Komentarai