Kūne – nežmoniškas nuovargis. Galvoje tyvuliuoja rami kaip ežeras jūra. Pusantro mėnesio virškinau patirtus įspūdžius. Šiemetinis “Primavera Sound” pasižymėjo audringais koncertais ir permainingos gamtos kaprizais.
Pirmas birželio savaitgalis. Esu Barselonoje, gigantiškame „Parc del Fòrum“ betono parke ant Viduržemio jūros kranto. Į pagrindinę sceną žengia The Cure – ikoniškoji britų alternatyvaus roko, new wave grupė, viena gotų kultūros pradininkių. Penktadienį kausausi jų melodingo hito „Friday, I’m in Love“, stovėdamas vienoje iš dirbtinių betoninių salų, pavadintoje pagal žymų prekės ženklą – „Aperol“.
Peršokame atgal. Dabar pirmame prisiminimų plane atsiduria negirdėta roko grupė. Jos muziką, kurią įsimyliu iš pirmo akordo, su šiurpuliais išgyvenu jau nebe ant jūros kranto, o miesto centre.
Šokame dar kartą. Dabar kaulus stingdo vėjas, o festivalį sustabdo lietus. Apie atšauktą popmuzikos žvaigždės Doja Cat koncertą sužinome ne iš organizatorių, bet iš pačios atlikėjos „Instagramo“.
Visa tai ir įkūnija „Primavera Sound“ – Barselonoje vykstantį antrą pagal dydį Europoje muzikos festivalį. To paties pavadinimo renginiai dar vyksta Buenos Airėse, San Paule ir Porto, tačiau viskas prasidėjo būtent Katalonijos sostinėje. Savo krikštą čia patyriau pernai, o šiemet sugrįžau ir vėl. Šis kartas kitoks – paradoksai ir aštrūs kontrastai dar ryškesni: nuo festivalį nuplovusios audros ir ekstazės klausantis dievinamos grupės iki scenas taršančio vėjo ir asmeninio magnum opus – reperės Little Simz koncerto. Aprašydamas savo patirtį Barselonos pakrantėse, mėginu nepaskęsti žodžių ir garsų jūroje. Tikiuosi, kad tarp atminties bangų pavyks pasiekti aiškumo uostą.
BARSELONOS PARADOKSAS
Į Barseloną suplūsta dešimtys tūkstančių turistų. Netrukus jie pasiners į euforiją – pagaliau pamatys savo dievuką. Miestas ima švęsti, o namų pamatai kilnojasi iš džiaugsmo – prasideda tris dienas truksianti, nepamirštama kelionė. Ne, kalbu ne apie popiežiaus Leono XIV vizitą į Kataloniją. Vis dar esame su „Primavera Sound“ muzikos atlaiduose.
Festivalyje kasdien taškėsi, šoko ir dainavo virš 70-ies tūkst. žmonių. Iš viso – beveik 300 tūkst. lankytojų. Dauguma, net 62%, atvyko iš užsienio, ir tik maždaug dešimtadalis gyvena Barselonoje. Tai nesunku pajausti, pamatyti ir išgirsti: anglų kalba koncertuose dažnesnė nei ispanų ar juo labiau katalonų, kuria net ir savo regiono sostinėje šneka retas.
„Primavera Sound“ dažniausiai asocijuojasi su pajūryje įsikūrusiu „Parc del Fòrum“. Tačiau likus dviem dienoms iki pagrindinės programos startuoja koncertai pačiame mieste – tai „Primavera a la Ciutat“ (liet. Pavasaris mieste). Populiaresni atlikėjai groja tiek „Primavera a la Ciutat“, tiek jūros pakrantėje. Tačiau kylantiems atlikėjams mieste vykstanti festivalio dalis yra unikali proga pasirodyti didesnėje scenoje.
Tiesa, mažiems, tačiau nustebinti linkusiems atlikėjams dedikuota ir visa „Primavera Pro“ – muzikos industrijos programa. Barselonos šiuolaikinio meno centro kieme savo vietą tarp profesionalų bando atrasti klavišininkai ir reperiai, postroko grupės ir ambient kolektyvai – žanrų spektras čia itin platus. Beje, ankstesniais metais šioje festivalio dalyje koncertavo ir Lietuvos atlikėjai: Mėlyna, shishi, Migluma ir kt. Šiemet mūsiškiai, deja, tik turistai.
Jau prieš festivalį aišku – miestas iš visos širdies nekenčia užsieniečių: kiaušinių lukštai gatvėse ir pro balkonus pilamas vanduo jau yra tapę kasdienybe. Tai nenuostabu, kadangi trumpalaikė nuoma čia jau kurį laiką triumfuoja prieš ilgalaikę, o tai, savo ruožtu, yra ir viena iš būsto krizės priežasčių. „Primavera Sound“ su tuo neturi nieko bendro, bet tiksliai pataiko į šį paradoksą: miestas geba kelioms dienoms pritraukti dešimtis tūkstančių tarptautinių lankytojų, tačiau vis sunkiau išlaiko tuos, kurie čia gyvena kasdien. Festivalis primena, kad tokie renginiai Katalonijos regiono sostinėje nėra tik kultūros įvykis: jie išbalansuoja būsto, transporto, viešųjų erdvių bei kasdienio gyvenimo pusiausvyrą. Tiesa, miestas stengiasi pažaboti padarinius: iki 2028 m. planuojama eliminuoti apie 10 tūkst. legalių turistinių butų, nebeatnaujinant jiems licencijų.
Kuo visa tai susiję su mano įspūdžiais? Būsto krizės šešėlis Barselonoje niekada iki galo nepalieka: net jei Barselonoje esi vos mėnesiui, būsi laikomas tik turistu, neturinčiu teisės iki galo pasimėgauti nei pačiu miestu, nei festivaliu.
Bet jei džiaugtis sugeba ir prisigėrę britai, ir išsičiustę amerikiečiai, ir dainas atmintinai mokantys vietiniai, galiu ir aš.
BIRŽELIO 2 D., ANTRADIENIS
VISKĄ GRIAUNANČIOS BANGOS UŽUOMAZGOS
Per tris aukštus nusidriekusi, bet jauki „Paral.el 62“ salė Barselonos centre. Joje – maždaug 1,5 tūkst. žmonių. Prožektorių šviesose – solistas ir du pritariantieji vokalistai, būgnininkas ir pianistas. Klausytojai – susikaupę ir nuščiuvę. Taip „Primavera a la Ciutat“ programą man atidaro ilgai lauktas Devas Hynesas, esantis mylimiausių atlikėjų sąraše. Jo projektas Blood Orange balansuoja tarp R&B ir melancholiško art synth-pop žanrų. Devo rankose kol kas tik violončelė; ant galvos – didelės ausinės ir mikrofonas; balse – lengvas virpulys. Tačiau jau po pirmos dainos atlikėjas atsipalaiduoja, išlaisvėja ir ima žongliruoti skirtingomis gitaromis bei klavišiniais. Retkarčiais jis pasitraukia į antrą planą ir prityla. O kartais, kaip kūrinyje „Uncle Ace“, stebina virtuoziškais gitaros solo, verčiančiu į ritmą trypti net labiausiai įkaltas kojas. Nuo vakarėlio iki romantikos ir psichodelinę patirtį primenančios kelionės – dainų nuotaika keičiasi tarsi tarsi slenkant Tiktoko vaizdo įrašus vieną po kito. Valanda ir penkios minutės prabėga nepastebimai.
Po koncerto prie galinių salės durų pamatau grupelę žmonių: Devas kalbasi su gerbėjais, darosi selfius. Nors pats nepešiau nei autografo, nei nuotraukos, atlikėjas paliko absoliučiai paprasto, šilto ir gyvenimu besidžiaugiančio genijaus įspūdį. Bent tą akimirką mitas, kad menininkai privalo kentėti ir versti kankintis kitus, dužo į šipulius.
BIRŽELIO 3 D., TREČIADIENIS
KAIP ATSISTOT ANT BANGOS?
Nenustygdamas vietoje stoviu prie tos pačios „Paral.el 62“ salės aprūdijusių galinių durų. Po amerikiečių eksperimentinio indie ir artroko grupės Geese koncerto vis dar žliaugia prakaitas. Jau žinodamas, kad atlikėjai iš pastato išeina būtent pro jas, kartu su dar 50 žmonių laukiu, kad gaučiau parašą ant dovanų gautų Geese marškinėlių.
Neseniai pasibaigęs koncertas praskriejo pro akis kaip žirgų kaimenė. Toks palyginimas ne šiaip sau – grupės dainose arkliai yra dažni lankytojai. Pavyzdžiui, dainoje „100 Horses“. Apskritai, Geese dainos, kaip ir visas „Primavera Sound“ festivalis, yra apie kontrastus. Vienur įjungiami energingi būgnai ir jaudinančios gitaros verčia trankytis ir stumdytis moshpit’e. Kitur jau, žiūrėk, brauki ašarą.
Kai nuskamba lyriška, jautri ir sielą verianti „Au Pays du Cocaine“, atrodo, ir pats, apsilankai kitame pasaulyje. Daina – apie besąlygišką meilę ir norą būti priimtam savo mylimojo toks, koks esi: „You can be free and still come home“ (liet. Gali būti laisvas ir vis tiek grįžti namo). Gniaužiu kumštį ir dainuoju kartu su visais – tarsi kokius „Tris milijonus“ po Lietuvos krepšinio rinktinės pergalės.
„100 Horses“ ir „Au Pays du Cocaine“ – tobula plataus Geese spektro iliustracija. Atlikėjai suderina šaižius mušamuosius, melodingus klavišinius, kartais švelnų, o kartais ausį rėžiantį gitarų garsą ir džeržgiantį solisto Camerono Winterio balsą.
Koncerto pabaigoje keliems fanams net pavyksta „paplaukti“ per žmonių rankų jūrą. Nors prie vandens klausytojai kelsis tik rytoj, kai kurie jau dabar mėgina atsistoti ant bangos ir patirti katarsį. Tas vaizdas įkvepia ir dar ilgai neišnyksta iš galvos, gaivina kaip amoniakas ir suteikia jėgų po pasirodymo tiek pat laiko laukti prie galinių durų.
Pusantros valandos (ką jie tiek laiko veikė?) tiesiog išnyksta. Šnekučiuojuosi su škotų gerbėjais. Skanduojame grupės narių vardus. Baubiame, kai pro duris išeina kas nors kitas, o ne ilgaplaukis merginų numylėtinis C. Winteris. (Kai kurie vadina jį šių laikų Bobu Dylanu ne tik dėl išvaizdos, bet ir dėl dainų rašymo stiliaus.) Dalis žmonių laukia su vinilais ar diskais, kiti rankose laiko telefonus, tikėdamiesi pasidaryti nuotrauką. Nors kojos jau bebaigia išeiti iš galiojimo, ištikimai stovime už vis perkilnojamos tvorelės, turinčios atskirti fanus nuo grupės, nepastebimai bandydami prisigrūsti kuo arčiau durų.
Tačiau vos išėję pro duris, grupės nariai… supuola į autobusiuką tamsintais langais ir nukuria į birželio 3-iąją. Rytoj pagrindinėje festivalio scenoje vyks dar vienas Geese koncertas (lietuje) ir C. Winterio solo pasirodymas. Tikiuosi, jų autografą gausiu ten.
BIRŽELIO 4 D., KETVIRTADIENIS
KAIP NEBŪTI NUPLAUTAM ŽMONIŲ BANGOS?
Šiandien atsiveria prie jūros esantis „Parc del Fòrum“ – milžiniškas betono parkas. Tai po atviru dangumi esanti tūkstančių kvadratinių metrų erdvė, suprojektuota 2004-aisiais Barselonoje vykusiam Universaliajam kultūrų forumui (angl. Universal Forum of Cultures 2004). Joje – septyniolika mažesnių ir didesnių scenų (visos pavadintos rėmėjų vardais), iš kurių muzika kertasi tik labai retais atvejais.
Į šią nesibaigiančią pilką erdvę Viduržemio jūros pakrantėje per keturias dienas suplūs dešimtys tūkstančių žmonių. Ką tai reiškia iš lankytojo perspektyvos? Nesibaigiančias eiles prie tualetų, maisto, gėrimų. Turėjimą nuolat rinktis tarp fiziologinių poreikių ar dar vieno koncerto. Eilės net prie kai kurių scenų. Dėl to keli pasirodymai liks tik girdėti, o ne matyti. Nebent tolimoje scenoje lyg skruzdėlytė įžūrėtas atlikėjas. Be to, daugybė žmonių į festivalį atvyksta vos dėl keleto pasirodymų, todėl kituose koncertuose tiesiog garsiai plepa. Arba sėdi ant žemės, laukdami kito pasirodymo prie tos pačios scenos, ir neleidžia praeiti.
Tik pabandykite mintyse aprėpti „Parc del Fòrum“ dydį ir festivalio minios mastą. O dabar įsivaizduokite, kaip šimtai žmonių banga tarsi link išganymo srūva prie vienos iš nedaugelio pastogių nuo lietaus. Deja, užklupusi audra ir organizatorius, ir dalyvius paliko prie suskilusios geldos – ketvirtadienį dėl prasto oro ir vėjo teko atšaukti net penkis pasirodymus. Jokio indie roko atlikėjo Alex G. Jokio atsipūtusio Mac DeMarco. Jokių politinių pareiškimų ir net išspaustos ašaros (kūrinio „Teardrop“ per legendinės grupės Massive Attack koncertą.
Per liūtį pavyksta pamatyti ir išgyventi prancūzų elektroninės muzikos atlikėjos Oklou pasirodymą, britų postroko kūrėjų caroline koncertą ir išgirsti griaudintį Father Johno Misty balsą bei jo folkroko dainas. Bet būtent audra šiandien griežia pirmuoju smuiku.
Force majeure situacijų pasitaiko, todėl viskas būtų suprantama, jei ne organizatorių tyla ir komunikacijos krizė, paliekanti festivalio dalyvius nežinioje. Ilgą laiką neaišku, ar „Primavera Sound“ tęsiasi, ar jau sustojo, kas gros, o kieno pasirodymai atšaukti. Apie neįvyksiantį amerikiečių žvaigždės Doja Cat koncertą paskelbia… pati atlikėja savo „X“ ir „Instagram“ paskyrose. Paskutinė banga, nusivylimu nuplovusi visą ketvirtadienio vakarą, – atšauktas, grąžintas ir galiausiai vėl atšauktas hiphopo grupės „Massive Attack“ koncertas. Žinoma, socialiniuose tinkluose Barselonos vietiniai gyventojai džiaugiasi: juk kiekviena turistų nesėkmė jiems yra pergalė.
Štai toks birželio 4 d. įspūdis. Minios nuo lietaus bėgančių žmonių. Grūstys. Pasimetę festivalio savanoriai, duodantys prieštaringus nurodymus. Chaosas vyravo kelias valandas, kol daugybė žmonių (tarp jų ir aš) galiausiai nusprendė keliauti namo. Ir, žinoma, jokio vakar pro gerbėjus prasmukusių Geese grupės narių parašo. Gal rytoj bus geriau.
BIRŽELIO 5 D., PENKTADIENIS
KAIP SKAMBA EFEMERIŠKAS VANDENYNAS?
Šiandien jau matosi ne tik žmonių, bet ir Viduržemio jūra. Audra pasitraukia, saulė kybo už debesų. Kartais išlenda ir vienas kitas spindulys. Žmonės šypsosi ir atrodo tarsi vakar būtų išgyvenę biblinį tvaną.
Mano antrąją dieną pradeda shoegaze muzikos stiliaus legendos – britų grupė Slowdive, kurios dainos smogia tirštu ir kartais net eižėjančiu garsu, o vokalą nustumia į instrumentinį foną. Tai kuria banguojančią, hipnotizuojančią atmosferą. Erdvėje išskystantys gitarų akordai, jūroje skęstantys, karštyje tirpstantys būgnų ritmai ir leidžiantis saulei koncertą uždarantis hitas „When the Sun Hits“ prilygsta dangiškai patirčiai, nuplaunančiai mintis tarsi gaivi banga.
Metas maistui, poilsiui ir dar vienam pasirodymui. Kai nuskamba pirmoji ambient, drone ir gotikinio roko įkvėpta amerikiečių atlikėjos Ethel Cain daina „American Teenager“, ramiai prigulu ant dirbtinės vejos prie pagrindinės festivalio scenos, žvelgiu į dangų ir mėgaujuosi garsų bei debesų atradimais. Gana retas atvejis įtemptame koncertų tvarkaraštyje.
Vakaro pabaigoje po dvejų metų pertraukos ant scenos įsitaiso septintąją dešimtį įpusėjęs, bet vis dar akis pasidažęs Robertas Smithas ir legendiniai Kiurai (The Cure. Tai pirmasis jų koncertas po grupės nario Perry Bamonte’o mirties pernai. Maždaug 75 tūkst. žmonių ošiantis vandenynas mintinai moka bene kiekvieną dainą. Bandyti grūstis arčiau scenos būtų tolygu savižudybei. Tačiau efemeriška ir kone euforiška būsena apima net stovint už šimtų metrų nuo scenos: nors ją vos įžiūriu, garsas išlieka aštrus ir ryškus.
The Cure pasirodymas tampa centriniu „Primavera Sound“ koncertu – tiek dėl legendinio grupės statuso, tiek dėl gebėjimo milžinišką festivalio erdvę nudažyti intymiomis, tamsiai romantiškomis spalvomis. Jau antroji daina, romantiškoji „Pictures of You“, užburia vėjo varpelių gaudesiu ir pakeri atlikėjų meistriškumu. Žaismingi kūrinių „Just Like Heaven“ ar „Friday, I’m in Love“ akordai paskatina kilstelėti lūpų kampučius, visą patirtį transformuodami į aklinoje tamsoje spindintį inkliuzą. Visas dvi su puse valandos trunkantis pasirodymas įtraukia, atleidžia vadžias ir vėl tampo už ūsų. O finalinė daina „Boys Don’t Cry“ – priminimas, kodėl The Cure muzika veikia jau lygiai penkiasdešimt metų. Tai laikui nepaklūstanti, universali nostalgija.
BIRŽELIO 6 D., ŠEŠTADIENIS
KAI BANGOS IMA RIMTI
Saulė šviečia nuo pat įėjimo į „Parc del Fòrum“ šviečia saulė. Jėgų mažai, kojos vos velkasi, bet juk laukia paskutinė „Primavera Sound“ diena. Šiaip ne taip nusigaunu paklausyti Big Thief
– indie folk ir indie rock grupės, kurios muzikoje trapumas dera su gitarų intensyvumu, o dainų žodžiai pilni ilgesio ir nesvarumo jausmo. Klausyti vokalistės Adrianne’os Lenker balso tolygu nusikelti į vaikystę ir uosti šviežiai išskalbtą patalynę. Ašaros riedėjo pačios, be jokių pastangų.
Bet pasilikti su savo jausmu nėra kada: vieną akimirką kūkčioji, o kitą jau klyki. Pavyzdžiui, reperės Little Simz vardą – Simbi. Tai vienas tų pasirodymų, kuriuose festivalis sumažėja iki vieno žmogaus ir jo autoriteto scenoje. Su grupe koncertuojanti Simbi valdo erdvę ir muziką sekundžių tikslumu, o kiekvienas žodis, kiekviena pauzė, kiekvienas prašymas publikos dainuoti kartu sutinkamas su išskirtiniu entuziazmu ir žvėriška energija. Dainoje „Woman“ hiphopas jungiamas su soulo, džiazo ir art repo elementais, o tekstų ir ritmo intensyvumas neleidžia atsikvėpti nė akimirkai. Little Simz koncertas įrodė, kad iš pagrindinės festivalio scenos Simbi geba išeiti kaip nugalėtoja, nes ką tik sukūrė šį tą magiško. Neabejoju, įsigijo ir naujų gerbėjų.
Po šešių koncertų, trečią valandą ryto, keliai ima šnabždėti smegenims: „Metas namo.“ Grįžti į viešbutį užtrunka dar apie pusantros valandos. Kol atsigulu į lovą, jau ir paukščiai už lango čiulba. Pabaiga? Ne visai.
BIRŽELIO 7 D., SEKMADIENIS
BANGŲ ATOSLŪGIS
Atsibundu vidurdienį. Kūne – nežmoniškas nuovargis. Galvoje tyvuliuoja rami kaip ežeras jūra. Bandau suvirškinti ką tik patirtus įspūdžius. Apsiblausęs imu į rankas telefoną ir tikrinu, kada prasidės bilietų prekyba į 2027-ųjų „Primavera Sound“ festivalį.
“Ore” flešbekai iš ankstesnių “primaverų”:
Komentarai