Alina stebuklų šalyje

Gan niūroką šių metų sausio 22–osios vakarą sostinės Šv. Kotrynos bažnyčia tiesiog atgijo. Dar valanda iki renginio prie šventovės įėjimo būriavosi smalsuoliai, laukdami neeilinio įvyko – Alinos Orlovos debiutinio albumo „Laukinis šuo dingo” pristatymo. Barokiniai Šv. Kotrynos skliautai tą vakarą vienijo daugiau nei pusę tūkstančio veidų.

Susirinkusi publika stebino – tikėjausi išvysti daugybę mokyklinio amžiaus paauglių, tačiau tokių buvo vos keletas. Šįkart, keldami šurmulį, koncerto pradžios laukė daugybė ne tik jaunų, bet ir solidaus amžiaus žmonių (akyla akis galėjo pastebėti ir žymesnius veidus – Marijoną Mikutavičių, Darių Užkuraitį). Aplink zujo fotografai, o į sceną buvo nukreiptos netgi Nacionalinės televizijos kameros. Jau nuo pirmų koncerto akimirkų neapleido jausmas, jog vyksta kažkas nepaprasto. Pakilią atmosferą kūrė taikliai pasirinkta sakralinė erdvė, žiūrovus vidun kvietė Yann Tiersen įrašų garsai, o visi su nekantrumu laukė devyniolikmetės Alinos dainų.

Ir štai – pasirodė ji. Be jokių pompastiškų įžangų Alina atsisėdo prie prabangaus „Petrof” fortepijono ir pirmu klavišo paspaudimu užhipnotizavo žiūrovus. Kaip visada trumputės Alinos dainos keitė viena kitą, o žiūrovai ausimis rijo užburiančius garsus. Kartkartėmis dainininkė pasakydavo vieną kitą žodį pristatydama kūrinius ar šyptelėdavo publikai, tačiau tokie intarpai trukdavo vos kelias akimirkas. Tiems, kurie jau anksčiau lankėsi atlikėjos (Alinos) pasirodymuose naujiena buvo pritariančių muzikantų gausa. Bosinės gitaros, akordeono, bandžos, perkusijos ir k.t. instrumentų pagalba buvo sukurtas nepaprastai kokybiškas ir gan originalus skambesys. Kai kurias dainas padėjo atlikti styginių kvartetas „Amici”, o pritariančių muzikantų komandoje neliko nepastėbėtas Hokšila, suteikęs prieskonį Alinos kūriniams. Žiūrovams neberūpėjo sausakimšos erdvės keliami nepatogumai ar kart kartėmis aplankantis skersvėjis – visi tiesiog klausėsi, o kiekvieną dainą palydėdavo gausiais plojimais. Nors iš pradžių publika atrodė šiek tiek pasimetusi, koncerto pabaigoje nuotaika buvo priešinga: netgi visą renginį ramiai sėdėję žiūrovai pakilo iš savo vietų, atsidėkodami nenutilstančiom ovacijom. Pati atlikėja atrodė maloniai nustebinta audringos publikos reakcijos ir palaikymo. Turbūt nei vienas nedrįstų ginčytis: Alina tą vakarą triumfavo.

Ir nors dauguma atėjusiųjų žinojo ko tikėtis, kai kas tą vakarą buvo ne taip, kaip ankčiau. Atlikėjos paprastumui ir minimalizmui susijungus su nauju muzikos skambesiu, įvaizdžiu ir erdve gautas kokybiškas, aukšto lygio rezultatas. Jei anksčiau išgirdus Alinos vardą mintyse iškildavo kavinukėje dainuojančios mergaitės raštuotu megztiniu paveikslas, tą vakarą ši mintis net nebūtų šovusi į galvą. Miniatiūrinė juoda suknelė, bateliai, prabangus fortepijonas, atlikėjai paklūstantis orkestrėlis ir margaspalvė publika diktavo viena – lietuviškos muzikos perlas dideliais žingsniais keliauja pirmyn, o mano galvoj kirbėjo mintis: stebuklų šalies mergaitė užaugo?