Koncertas „Garsų šiluma” Marijampolės dramos teatre

Vasario 2-ąją dainuojamąja poezija besidomintys ar tiesiog jaukių renginių pasiilgę marijampoliečiai sujudo. Alternatyvios muzikos koncertai šiame mieste yra retesnis reiškinys net už sniegą 2008-ųjų žiemą, tad didelis ažiotažas buvo garantuotas. Juolab kad už juokingai mažą 8 Lt kainą buvo galima išgirsti ne tik vietinės reikšmės muzikantus Rūtą Barauskaitę, Indrę Grinciūtę, Ievą Astromskaitę ar Ernestą Bruzbartą, bet ir savo klausytojų ratą visoje Lietuvoje turinčius Eglę Sirvydytę, Ievą Narkutę ir Darių Žvirblį.

Vakaro paįvairinimui pačią „garsų šilumos” idėją išvystė mimas, po kiekvienos nuskambėjusios dainos scenon atnešdavęs žvakutę. Ilgainiui šviesos ir šilumos vis daugėjo ir, nekreipiant dėmesio į akis badančius renginio rėmėjų plakatus bei dažnai per ryškų apšvietimą, vaizdas scenoje buvo gražus.

Koncertą lyrinėmis dainomis pradėjo jauniausios atlikėjos: vakaro kaltininkė, abiturientė Rūta Barauskaitė ir Indrė Grinciūtė. Jas pakeitė daugiau sceninės patirties turintis Marijampolės dramos teatro apšvietėjas ir aktorius Ernestas Bruzbartas, greitesniais gitaros ritmais ir Andriui Kaniavai beveik prilygstančia ekspresija kiek atgaivinęs sustingusią publiką.

Ernestas Bruzbartas – Kur tu žmogau?

Po Ernesto – „Jievos” pseudonimo galutinai atsikračiusios šiaulietės Ievos Narkutės dramatiškos dainos apie širdį. Kiekviena savaip įdomi, kiekviena savaip į temą. Labiausiai sužavėjo pagal Justino Marcinkevičiaus eilėraštį sukurta „Širdis”, kurios, deja, negalima rasti nei YouTube, nei dpoezija.lt.

Ieva Narkutė – Širdis

Ievai vaikiškai nusišypsojus ir nusilenkus, mimas pakvietė žiūrovus į pertrauką. Teatras suskambo beveik trim šimtais patenkintų balsų. Mažojoje salėje visų jų laukė trapūs sausainiai bei kaip reikiant saldi arbata. Publikos daugumą, kaip ir įprasta kitokiuose koncertuose mažesniuose miestuose, sudarė atitinkama muzika ir kultūra besidomintis jaunimas, vienas kitą pažįstantis, tarpusavy šiltai bendraujantis. Prie jų įsimaišė keletas garbesnio amžiaus asmenų ir svečiai iš kitų miestų, kuriems galbūt tai buvo pirmasis apsilankymas Marijampolėje. Nepaisant to, visi buvo kažkieno draugai, sesės ar pusbroliai, visus jungė stipresnis ar silpnesnis bendras ryšys, suteikęs koncertui ne mažesnio ypatingumo už pačių atlikėjų pasirodymus.

Pertraukai pasibaigus scenoje pasirodė vietinei publikai gerai pažįstama Ieva Astromskaitė. Kasmet tobulėjančiai merginai šįkart pritarė gitaristas ir smuikininkė, sukūrę šiltą ir malonų ausiai skambesį.

Po jos pasirodžiusi Eglė Sirvydytė, dar žinoma kaip „Egel”, nesudainavo nei „Vakar vaike gimei”, nei „Su almančiu pasauliu”, tačiau, vietoj jų, publikai pasiūlė keletą eksperimentinių kūrinių. Paradoksalu, tačiau žiūrovams labiau įsiminė ne profesionalios Eglės dainos, o per jos pasirodymą užsidegęs žvakės kibirėlis. Akimirką pasirodė, kad Marijampolės dramos teatrą tuoj apgaubs nemenka liepsna, laimei, vieno iš scenos darbuotojų bato dėka, viskas buvo greitai sutvarkyta. Eglė tuo tarpu šypsojos ir juokavo, jog viskas tik dėl to, kad ji, užuot dainavusi lietuviškai, tuo metu atlikinėjo itališką kūrinį.

Koncertą vainikavo Dariaus Žvirblio, buvusio ATIKOS vokalisto ir idėjinio lyderio, pasirodymas. Mini programa, sudaryta iš kelių naujų solinių kūrinių ir ATIKOS klausytojams kultinių „Tu esi” ar „Po visko”, nuskambėjo kaip visada nuoširdžiai ir atvirai. Trūko tik įprastinės publikos reakcijos. Vienas kitas tyliai niūnavo kartu su atlikėju, didesnė dalis, pirmąkart girdintys Dariaus muziką, tyliai šypsojosi klausydami „Aš nepastebėjau, kaip tu gerai vairuoji” ar „Kai moteris priekiu, vyrai į dangų, kartais vakarais aplanko šitoks tango < ...>“.

Darius Žvirblis – Mes laimingi

Žmonių santūrumas per koncertus pakiša koją, o skambant dainuojamajai poezijai tai jaučiasi ypač ryškiai. Geras koncertas įvyksta tada, kai sudaromas šiltas ir atviras ryšys tarp atlikėjo ir publikos. Tąvakar Marijampolės dramos teatre jis buvo, tačiau tik klausytojų galvose, o ne veiksmuose. To užtenka žmogui, bet neužtenka atlikėjui, kuris dainuodamas gali tik spėlioti, kas dedasi besiklausančiųjų galvose. Keisčiausia, kad prieš koncertą, per pertrauką ir viskam pasibaigus žiūrovai buvo kaip niekad aktyvūs.

Bet ne, nereikia daryti neigiamų išvadų. Renginių neišpaikinti marijampoliečiai džiaugėsi koncertu, o pati „Garsų šilumos” idėja daugiau ar mažiau pasiekė tiek vizualinį tiek dvasinį tikslą. Viskas priklausė nuo paties klausytojo, kaip jis sugebėjo priimti girdimą muziką. Atlikėjai stengėsi iš visos širdies, žiūrovai savo ruožtu arba išgyveno tas 2 valandas kartu su Rūta, Ieva, Dariumi ir kitais, arba tiesiog įsileido į savo širdis kiek kitokius, dažnai nesuprantamus, bet maloniai nustebinančius, raminančius garsus. Tai turbūt ir yra dainuojamosios poezijos esmė.