Pretenzingas prisipažinimas „Meilės dainoms” ir kiti (iš „Žiemos ekranų 2008″)

Prancūzų kino festivalis trečią kartą pasirodė žiemos ekranuose. Pakartojo, jog nelaimingos meilės nebūna, ir pabėgo.

Gerai, kad nemažai paliko: sąrašą režisierių, kurie pasakojo istorijas apie savo herojus ir sąrašą knygų, kurių pasakojimais domėjosi patys herojai; sąrašą dainų, dainuotų už ekrano ir ekrane, sąrašą filmų, primintų tiesiogiai ir užuominomis. Sąrašą genialių aktorių, sąrašą žodžių meilei ir sąrašą prisiminimų.

Patosą trumpam atidėjus į šalį, iš eilės vertinu festivalio naujienas (prieš pradėdamas dejuoti apie Honoré „Meilės dainas”).

Festivalio naujienos

„Ledi Čaterli” režisierė Pascale Ferran stilingai, nebijodama lėto, bet tikslaus, įtraukiančio ritmo pasakoja istoriją apie ledi, kuri visai nesijaučia kalta apgaudinėdama savo turtingą neįgalų vyrą su jo pačio tarnu – eiguliu. Ledi Čaterli tyrinėja vyro kūną ir savo pačios seksualumą lygiai taip, kaip ir žiūrovas, kuris neišvengiamai pripratęs prie vyriško (arba patriarchalinio) ekrano žvilgsnio. Filmą žiūrėti gaivu taip pat ir todėl, jog kūnas, seksualumas čia nesiejamas su morale – seksas čia nėra saldus uždraustas vaisius – greičiau jau teisėtas, gražus, vienijantis žmones malonumas.

Bruno Dumont „Flandrija” , nunešusi 2006-ųjų Kanų Didįjį Prizą, žiauriai ir atgrasiai pasakoja apie karą – tokį, koks vyksta dabar. Minimalios priemonės, sukrečiantis rezultatas.

Noémie Lvovsky perka intensyviu, komišku, dažnai vykusiai groteskišku siužetu, sinefilija ir, aišku, puikiais aktoriais. „Gyvenk ir džiaukis” (verčiant pažodžiui, būtų maždaug „reikia, kad šoktų”) gyvenimiškus personažus įtikinamai įkūnija Jean-Pierre Marielle, Valeria Bruni Tedeschi, Sabine Azéma ir kt.

„Persepolis” apie aštuoniasdešimtųjų Iraną kalba informatyviai ir tik kartais pamesdamas sąmojį. Režisieriai Marjane Satrapi ir Vincent Parannaud tokiam nelinksmam kontekstui nupasakoti pasirinko nespalvotą animaciją, bei tokias žvaigždes kaip Catherine Deneuve, Danielle Darrieux, taip pat Chiara Mastroianni. Gal ir paradoksalu, bet tema ir priemonės taip labai nenustebina, nes bent jau lietuvių auditorijai pastangos apie žiaurią istoriją kalbėti vaiko akimis animacijos žanru matytos visai neseniai – turiu omeny Giedrės Beinoriūtės trumpametražį „Gyveno senelis ir bobutė”.

Céline Sciamma pasakoja apie mergaites, kurias traukia sinchroninis plaukimas, kurias traukia bučiniai ir pirmas kartas, kurios traukia viena kitą… Bet „Vandens lelijos” stebina savo nestebinimu – juk apie visa tai jau visai panašiai ir tik įdomiau kalbėta… Kai kurie dalykai visgi gali patikti: jautrūs ir subtilūs dialogai, mobiliųjų telefonų ar tėvų nebuvimas paaugliškame filme ar įspūdingi sinchroninio plaukimo šou.

Emmanuel Mouret „Naujas adresas” taip įtikinamai pasakoja apie neurotišką nevykėlį, jog būčiau patikėjęs, jei pralaimėjęs Monopolį jis būtų nužudęs savo gerą draugę; bet, deja, žinojau, jog tai komedija. Todėl linksma, bet nieko naujo.

Kaip ir „Naujame adrese”, „Mažojoje Jeruzalėje” pagrindinį vaidmenį ne be trūkūmų atlieka aktorė Fanny Valette. Situacijos filme – nelabai įtikinamos, siužetas nuspėjamas, daugybė temų liečiamos tik paviršutiniškai. Bet režisierė Karin Albou bent jau netikėtai ir informatyviai kalba apie žydų tradicijas šiuolaikiniame pasaulyje.

Laurent Salgues „Byrančių svajonių” paskutinis kadras primena Šarūną Bartą. Gražu. Prieš jį – gana schematiški santykiai, klausimai apie moralę, teisingumą ir t.t.; filmui padeda subtilumas ir dulkėtos aukso šachtos Burkina Fasoje fonas.

Guillaume Canet „Tik niekam nesakyk” sukurtas pagal Harlan Coben novelę ir amerikiečių trilerio tradicijas, bet, deja, tai neturi įtakos faktui, jog šis filmas – nevykęs. Daugybė skubotų personažų, kurie iššoka tada, kai scenaristui nelieka kitos išeities, per mažai įtampos ir logikos. Apie originalumą nieks nekalba.

Christophe Honoré „Meilės dainos”

Kai pirmą kartą ėjau į „Meilės dainas” , visai atsitiktinai ir netikėtai susikrimtau, jog negaliu atsakyti, kuo kinas patrauklesnis už kitus menus.

Savaime suprantama, taip ir nesugalvojau. Bet žiūrėdamas Christophe Honoré „Meilės dainas”, šį klausimą pamiršau.

Nedrįstu parašyti, jog tai šedevras – daug kas šiam muzikiniam filmui galbūt ir ne be priežasties priekaištavo nepakankamai melodingas ir įsimenančias Alex Beaupain dainas, gana banalius tekstus, kurie neva vien žodžių žaismais (beje, sunkiai išverčiamais į lietuvių kalbą) maskuoja gylio nebuvimą, ritmo trūkinėjimus ir kt.; apskritai šį filmą tiek Kanai, tiek visa prancūzų spauda priėmė gana vidutiniškai. Aš filmu susižavėjau, nes atėjau išgyventi daugiau tokių akimirkų kaip telefoninis pokalbis-spontaniška ir skaudi daina tarp Romain Duris ir Joana Preiss, iš pernai prancūzų kino festivalyje rodyto Christopho Honoré filmo „Paryžiuje”. Ir išgyvenau.

Tai filmas apie netektį. Apie meilę. Apie gyvenimą. Laisvą gyvenimą: be įkalinančios tapatybės (vyras/moteris, hetero/homo ir kitos nesąmonės). Himnas meilei – vyrui, moteriai, vienam žmogui, dviems žmonėms, vieną kartą, antrą kartą – koks skirtumas, svarbiausia mylėti. Už ekrano ribų gal viskas kitaip – bet tai tik dar viena priežastis dalį savo gyvenimo paskirti buvimui prieš ekraną.

Genialūs aktoriai ir artimi personažai (…nežinau, ar ore.lt skaitytojai šiais laikais egzistuoja, ar čia tik koks nors eilinis-nežinau kam naudingas-sąmokslas su visu šitu internetiniu puslapiu – bet jeigu egzistuotų, tai „Meilės dainų” personažai jiems tikrai būtų artimi). Ludivine Sagnier kulniuodama Paryžiaus gatve flirtuoja su praeiviais šypsodamasi kažkaip išdidžiai. Louis Garrel maivosi arogantiškai ir begėdiškai, tad aplinkiniai tik eilinį kartą pakartoja, kad jis tikras egoistas. Chiara Mastroianni šypsosi gal labiau kaip Marcello Mastroianni, nei Catherine Deneuve – net jei jie jos (o ne tamstos, turiu omeny) tėvai, personažas vis tiek nejučia įstringa į širdį. Clotilde Hesme jaučiasi kaip tiltas, o Grégoire Leprince-Ringuet kvepia citrininiais lietiniais ir vandenynu.

„Meilės dainų” užuominos. Jų – nemažai; leisiu sau kai ką pakomentuoti. Garrelis filmo pradžioje telefonu juokaudamas perspėja Sagnier, jog įsižeisiąs, jei ji nueis į filmą „Atleiskite”. Kodėl? Tai prancūzų aktorės Maïwenn 2006-ų metų režisūrinis debiutas ilgame metraže – istorija apie suaugusią aktorę, kuri nusprendžia sukurti dokumentinį filmą apie savo nekokią šeimynėlę: vaikystėje ją mušė tėvas, mamytei seksas svarbesnis už dukrą ir t.t. Sentimentalumo dogmos manieromis nužudyti nepavyksta, ir filmas lieka ne itin maloniu prisiminimu, ypač turint omeny, jog autorė prisipažįsta papasakojusi beveik savo paties gyvenimo istoriją. Štai tau ir ironiška Garrelio replika.

Knygos? Ko tik jie neskaito… Lovoje – James Salter „Ideali laimė”, A.L. Kennedy „Ypatingas malonumas” ir Adam Thirwell „Politiką”. Jaunojo bretono kambaryje ilsisi Hervé Guibert „Pamišęs dėl Vincento”, Salingerio „Franė ir Zujis”. Jo draugas deklamuoja Louis Aragono „Baublio riksmą”. Sesutė besistebinčiu žvilgsniu skaito dažnai, bet ne taip lengva įžiūrėti: be kitų, regis, Samuelio Becketto esė apie Proustą; kapinėse paniškai išsigąsta pamiršusi Henri Michaux „Naktis juda”. Knygų herojai skaito ir Sofoklio tragedijas, Edmund White „Odos švelnumą”. Jei kas spėjote įsidėmėti likusias knygas, būtų labai malonu, jei parašytumėte apie jas komentaruose – nes, tiesą sakant, google.com, kad ir kaip būtų netikėta, šiuo klausimu padeda tik šiek tiek.

Kinas? Christophe Honoré cituoja Naująją Bangą, kai kuriomis scenomis primindamas tiek Godardą, tiek Truffaut. Bet svarbiausias hommage tenka Jacques Demy (gal neatsitiktinai festivalis rodė būtent šio režisieriaus retrospektyvą?). „Meilės dainas” galima vertinti kaip atsakymą šio režisieriaus kultiniam miuziklui „Šerbūro lietsargiai”. Abejuose filmuose herojai dainuoja, abu suskirstyti į tris dalis: išvykimas, trūkumas (arba stoka; ekranai vertė: „be tavęs”) ir sugrįžimas. „Meilės dainos” taip pat akivaizdžiai primena „Šerbūro lietsargius” skėčių scena, bei vien jau Chiaros Mastroianni buvimu ekrane – nes juk būtent jos motina Catherine Deneuve atliko pagrindinį vaidmenį Demy filme. Bet Christophe Honoré ne šiaip sau lankstosi Jacques Demy, tarsi dėkodamas už įkvėpimą sukurti muzikinį filmą – greičiau jau kalbasi su „Šerbūro lietsargiais”, atsargiai įrodydamas, kad ne tik pirmoji meilė gali būti laiminga. Išsamesniam lyginimui reikėtų išduoti „Meilės dainų” siužetą, o tai jau būtų itin nesąžininga. Nesugalvokite to daryti savo draugams, nespėjusiems į festivalį – geriau jau tegul nuskrenda į Paryžių ir nusiperka dvd.

Gyvenimas? Paryžius ir Sarkozy plakatas. Taip ir yra.

Žodžiu, gyvenimas tęsiasi. Bet jeigu pamatysite ką nors, flirtuojantį kaip Sagnier, ar besimaivantį kaip Garrelis, tai galėtumėte ir užkalbinti.