THE CURE @ Torwar, Varšuva, vasario 18 d.

Pilkas, pilkas, pilkas tarsi “The Faith” viršelis dangus šiandien gaubia Varšuvą, ir pro debesis nesimato netgi “stalininio torto” – Mokslo ir kultūros rūmų, anei naujų dangoraižių aplink Banko aikštę. Penktoji THE CURE pasaulinio turo data, ir naktį netgi pradeda versti sniegą.

Mes tuo pat metu sėdime aludėje ir dalinamės prisiminimais. Sunku patikėti, bet šiandien sutinku “koležankę” iš CURE fanklubo, su kuria paskutinį kartą mačiausi… ano dešimtmečio pradžioje. Liejasi istorijos – apie “Roberto altorius”, apie “Takt” ir “Zaiks” leistus “rinkinius”, apie ranka perrašomus tekstus ir fotografijas ant prancūziškų fanzinų viršelio, apie brolio kasetę “Cure Cocktail: Standing On The Beach”, apie tai kaip ant Centrinio pašto laiptų rinkti parašai, nes buvo pasklidęs gandas: jei surinksi 30 tūkst. parašų – atvažiuos Smithas su visais draugais koncertuoti…

Gal iš šono sunku tai suprasti, bet visiškai lengva jei kada esi buvęs “kjuru).Taaip, seni CURE fanai turi savo nuomonę – iš kur atsirado KINO ir po to sekęs rusiškas rokas, kad esą-genialiausias lietuviškas gabalas „Laužo šviesa“ yra tik antras „A Forest“ nuklausymas, kad įkaitusios raudonosios planetos dydžio simfoindie koncertai prasidėjo anaiptol ne nuo MUSE ir taip toliau. Kol kas einame į Dobra gatvėje esantį klubą „Jadlodajnia Filozofyczna“ (iš tikrųjų panašų į provincijos turgaus paviljoną) ieškoti CURE pre-party, pasiklystame ir kažką veikiame naktyje…

Kitas vakaras, ir mes atvykstame į didelius ledo rūmus „Torwar“ išvysti to įrodymą. Akivaizdu, kad pasaulio „Masters“ finaluose iš 80-ųjų britų kartos grupių iki šiol dalyvauja tik ketvertas – „depešai“, „jutai“, ponas Morisėjus su dabartiniu pilku savo orkestru ir – tai sužinosime šiandien – ir „kjurai“. Kol kas betoninėje salėje išsimėčiusi laiko smūgių išblaškyta THE CURE gerbėjų armija, kurios pagrindą sudaro buvę gotai su 15 -22 m. „kjurų klausymo stažu“bei stačiakampio gretasienio formos akiniais, bet ir aktualiau atrodančio jaunimo avangardas. Alaus ir sidriuko čia nėra.

http://www.youtube.com/watch?v=U3rV9iPlx6U

Dabar scenoje groja visai šauni britų grupė 65daysofstatic, savo pasirodyme derinanti shoegaze ir greito, netgi hardcore tipo grojimo elementus, ir daranti tai netikėtai šauniai. Nesvarbu, kad nelabai garsiai – juos vis tiek pakviečia biso. „Protingas pasirinkimas – apšildyti leisti grupę be vokalisto“, – kandžiai bet taikliai pastebi bendrakeleivis. Nepaisant to, jų albumas „The Destruction of Small Things“ buvo bene vertingiausias dalykas, kurį galėjai nusipirkti merchandise kioske, kuriame dominavo marškės su Roberto Smitho kaltūnu.

Elektroninis laikrodis „Torwar“ kampe lė-ė-ėtai atskaičiuoja laiką iki 20:00, nutyla delfinų riksmai, ir salę užlieja mėlynai violetinė šviesų jūra. Kažkur iš tos gilios jūros atsklinda “I think it’s dark and it looks like rain… / you said / and the wind is blowing like it’s the end of the world”, laikas sustoja ir šiurpsta nugara. Scenoje klasikinės roko ketveriukės pavidalu pasirodo THE CURE: amžinai jauno Davido Gahano rolėje – bosininkas Simonas Gallupas, „jau-10-metų-grupėje-o-vis-dar-naujokas“ rolėje – būgnininkas Jasonas Cooperis, senojo šamano su kiltu ir 50 gitaros efektų rolėje – gitaristas Porlas Thompsonas, na ir vampyriškos išvaizdos bet jaunatviškos sielos (beje ir balso) – viso vakaro kaltininkas, CURE lyderis Robertas Smithas. „I feel like a impostor… I truly fucking do“ – jis sumurma, bet nereikia gilintis, nes mes leidžiamės į trijų valandų trukmės kelionę po įvairiausius pasaulius.

Koncerte Varšuvoje pirmą kartą į įprastai neįprastai ilgą 30+ dainų playlistą buvo suleisti trys švininiai šedevrai iš bene genialiausio CURE albumo „Pornography“ (t.y. autoriui labiausiai patinkančio – red. past.) – pradžiai įelektrinta „A Strange Day“, viduriui – didingoji „The Figurehead“ su kiek pakeistais lenkų fanėms skirtais žodžiais, ir pabaigai – „The Hanging Garden“ su puikiu bosinės gitaros ir ritminės sekcijos pašnekėsiu. Po to seka „100 Years“ – daina, kurios klausydamas jautiesi taip linksmai, tarsi ką tik atsikasei savo senelio kaulus, ir dabar dėl viso pikto valai juos formalinu.

Be abejo, koncerte netruko ir tobulo 80-ųjų pabaigos popso („A Night Like This“, „Push“, „In Between Days“, „Just Like Heaven“), flangerio pakilimų („Primary“), didžiosios dalies dabar jau epinio albumo „Distintegration“, kelių naujų dainų – savęs už vaikų neturėjimą kaltinančios „A Boy I Never Knew“ ir triaukščio „Please Project“, 00-ųjų CURE kūrybos nuoplaišų („alt.end“, „Us or Them“, „The End Of The World“) ir netgi rock‘n‘rave(„Never Enough“, „Wrong Number“). Daugiau neatsimenu, nes buvau visiškai pasinėręs į muzikos upę…

THE CURE bisai savo ilgiu atitiko koncerto apimtis, tai yra jų buvo trys ir tai vėl buvo trys pasauliai. Iš pradžių buvome perkelti į naujai suremontuotus albumo „17 Seconds“ kambarius – nuo pagiežingos „Play For Today“ iki beribio „A Forest“. Paskui Smithas su kompanija grįžo pametęs gitarą truputį pašokti – „Close To Me“, naujasis „Freak Show“, „Why Can‘t I Be You“, ir pabaigai CURE grįžo prie savo šaknų – neužmušamos „Boys Don‘t Cry“ (kartą vakarėlyje teko ją išsklausyti ~30 kartų iš eilės), „Jumping Someone Else‘s Train“, malonus siurprizas „Grinding Halt“, „10:15 Saturday Night“ ir vaistas nuo netolerancijos „Killing An Arab“. Paskui buvo tylu, bet viduje garsiai grojo „kjurai“…

Moralas? Aplankykit Gallupo sūnaus Edeno naujos grupės puslapį MySpace!

Nuotrauka: Rzeczpospolita, PL