Zoot Woman @ Gravity, kovo 8 d.

Ginčytis ar Gravity blogai ar gerai, jau tapo gero skonio požymiu. Sekanti tos pačios diskusijos tema, kad jiems reikia rimtų konkurentų, o po to seni reiveriai užsidaro namuose, nes naujos kartos live grojami tiesiai iš kompiuterio ir jei šalia atsineša gitarą, tai jau tikrai yra kuo pasigirti. Gal tiesa ta, kad draugams iš pirmų reivų sukūrus šeimas klubuose nebėra ką veikti. Telieka susiimti už galvos ir pagalvoti: o viešpatie, jiems visiems tik 20 metų.

Nepaisant besikeičiančios publikos, Gravity line-up kiekvieną pusmetį žėri vis labiau. Vakarėlio linksmybės ar socializavimosi poreikis čia nėra vienintelės pirmaujančios paskatos. Per mėnesį ten rasi bent kartą, kuomet labai vertės apsilankyti, net tada jei mėgsti MoM ar Sezzy. Ir kai jie atveža dar vieną herojų, apie kurį visi svaigo dar tada, kai 16 B pirmą kartą atvažiavo į Lietuvą, lengviau pasidaro dar kartą numoti ranka į paskutinį kart sakytą “daugiau manęs ten nebus”.

Ir visi vėl čia, perka gėrimus, kurie nebeatrodo tokie brangūs, kaip atrodė prieš keturis metus, skundžiasi dramatiškais kiekiais reklamos ir iš neturėjimo ką veikti aptarinėja paskutines klubines madas.

Galiausiai, prieš keturis metus niekas neįsivaizdavo, kad Gravity pilna koncertine sudėtimi gros grupė ZOOT WOMAN ir visi kiti, kurie jau grojo šiais metais.

Šeštadieniniai audringo savaitgalio dalyviai klube nors ir nestovėjo nesibaigiančia siena, bet sudarė stabilią eilę prie rūbinės ir baro. Negi praleisi grupę, kur bosistė mergina, o prodiuseris britas Stuart Price french house žydėjimo laikais mėgo su britų žurnalistais šnekėtis prancūziškai.

Kol aikštelę šildė Pupa nebuvo labai linksma, tradicinis bedvasis savaitgalio minimalas jau gerokai pabodęs, net jei kartais iš seto išlenda Ricardo Villalobos. Laiko tikrinti laikrodžio rodyklių padėtį, žvilgčioti į sustatytus instrumentus ir lakstyti į rūkomąjį tikrai buvo. Galiausiai antrą valandą į kitą salės pusę reikšmingai ateina ZOOT WOMAN trijulė, būgnininkas negailėdamas kelis kartus lazdele vožia į būgną ir man iš nugaros ir priekio atsiranda bent po tris naujus draugus. Mes klausom viską nuo 2001 m. “It’s Automatic” iš “Living in a Magazine” iki dar niekur neišleisto “We Won’t Break” iš ateinančio trečiojo albumo, stūgauti tikrai yra pagal ką, ir jei “It’s Automatic” žodžius mokėti paprasta, tai pasakysiu jums, kad mačiau merginą, kuri mokėjo visus visų dainų žodžius.

We Won’t Break

Brolių Blake ir The Zoot Woman atlikimo maniera lygiai tokia šalta, kokia ji buvo ir per Trends 2006 m., bet Gravity žymiai jaukiau. Jie visi lygiai taip madingai apsirengę, kaip ir praėjusį kartą, tik tada jie kabėjo kažkur ties mano galva, o ir nutolę buvo bent penkis metrus nuo tvoros, kur garde spietėsi fotografai. Saldus, bet ledinis Jonny Blake vokalas ne ką energingesnis ir šįkart, o jo pečiai net nejuda, kai pirštai greitai vaikšto gitarų stygomis, pati Zoot Woman su leopardinėm apteškėm tokia pat abejinga kaip ir pirmą kartą ir tik būgnininkas dramatiškai daužosi antrame plane. Stingdantys jų žvilgsniai aiškiai pleškina kažką stovintį už pusės kilometro. Jie robotai, jie tobula synth ateitis iš 80-ųjų. Kaip atsvara robotiškam atlikimo letargui, visa muzikinė pusė dinamiška ir energinga, o kiekvienas gitaros brūkštelėjimas chaotiškai stumdo žiūrovus po šokių aikštelę.

Po kiekvienos dainos klausytojų gretos pamažu retėja. Kiekvienas lėkštės tarkštelėjimas, kiekvienas boso užgavimas girdisi, tik gal šiek tiek per tyliai, kad galėtum pasijusti kaip vaizdo klipe, bet pirmos penkios eilės padarytų viską, ką Jonny lieptų, jau dabar neprašomi dainuoja visus priedainius. Gal to sujaudintas jis kelis kartus pliaukšteli rankomis, bet atrodo, kad net šitai preciziškai surepetuota. Jie baigia lygiai taip, kaip pragrojo visą koncertą, ir pelnytai plojimais ir šūksniais juos iškviečia planuotam bisui, po kurio klubas ištuštėja per 10 minučių.

Nors niekas neverkė, nesimušė ir į sceną nemėtė apatinių rūbų, repertuarą dainuoju likusią naktį. Lenkiuosi klubui, tai buvo vienas geriausių šių metų koncertų.