Mojuojant nuplaukiančiam Mačiūnui

„Jurgi, Jurgi, Jurgi, Jurgi, Jurgi…“ – praėjusį penktadienį Klaipėdos dailės parodų rūmų kieme beveik šamaniškai iš Beno Šarkos lūpų išsiliejo Fluxus steigėjo vardas. Ištartas jis ne be reikalo, nes šviežutėlė Meno kūrėjų sąjunga, visus sukvietė į renginį „Rytoj prasideda šiandien“, skirtą Fluxus popiežiaus Jurgio Mačiūno 30 – osioms išėjimo metinėms pažymėti.

Manifestas džiaugsmui

Klaipėda yra laisvė. Klaipėda yra jūra. Klaipėda – chroniškas optimizmas, skleidžiantis kaštonams.
Turbūt toks miestas – tinkamas prisiminti nuolat besijuokiančiam žmogui, kurio pelenai paleisti plaukti su vėjais į Atlanto vandenyną.

Kai kažkada žiūrėjau J. Meko „Zefiro Torna“, apie Jurgį Mačiūną susidariau nuomonę, kaip apie tą, kuris tikrai mokėjo džiaugtis gyvenimu ir tai darė iki paskutinės akimirkos. Nors gal tiesiog tokius atspalvius menininko portrete akcentavo su juo atsisveikinantis draugas. Kaip kitaip galima prisiminti mirusiuosius, jei ne stipresnius, gražesnius ir skaidresnius už tuos, kurie lieka?

J. Mačiūnas jau sunkiai sirgdamas meną akcentavo kaip vieną iš galingiausių sielos ginklų. Tokiame kontekste intriguojantis performansas nėra vien šokiruoti siekiančio menininko gestas. Tai – gyvenimo judesys, fantazijos proveržis kasdieniškiausiame gamtovaizdyje, nenuneigiamas argumentas, kad kurianti mintis gali peržengti greitai nunykstantį kūno karkasą. Mirtis skirta kūnui. Jo istorija susidėvi taip greitai, kaip nailoninės kojinės.
Tad ir „Rytoj prasideda šiandien“, nors jis surengtas minėjimo vardu (kas iškart nurodo į žvalgymąsi po istorijos užkaborius), apsieita be biografinių detalių pateikinėjimo, chronologijų suvedinėjimo, graudžių ašarų liejimo ir gedulingo dūdų orkestro. Vietoj to vakaras buvo pripildytas muzikos, vaizdo ir judesio, kurie nepaliaujamai tęsiasi į dar neprabudusią ateities akimirką.

Jurgis neišplaukė – Jurgis plaukia. Juk Fluxus reiškia judėjimą. Kuriančio žmogaus kelionė tiesiog negali baigtis, kol priešakyje dar daugybė neatvertų ir neatpažintų horizontų.

Benas, kuris įkvepia

Jis sutinkamas kontroversiškai. Vieni juo žavisi, kiti nepatenkinti jo drąsa, bet turbūt mažai tokių, kurie būtų abejingi Benui Šarkai. Tai – unikalus teatralas, nežaidžiantis pagal kieno nors taisykles. Turbūt dėl to jo pasirodymus, kuriuose sunku suprasti, ar nors viena minutė yra „vaidinama“ daug kam taip sunku priimti. Kaip suprasti, „perskaityt“ reginį, kuris nėra struktūruojamas pagal įprastinę formą? Į tokį juk reikia reaguoti savaip, reikia išlįsti iš saugios minios, kuri ploja tada, kai ji ploja pagal tradiciją. Beno teatras brėžia nestandartines ribas, žyminčias aktorių ir personažą, stebėtoją ir personažą, žmogų ir žmogų.

Turbūt todėl nekyla didelių klausimų, kodėl J. Mačiūnui skirtoje Fluxus šventėje būtent B. Šarka griežė pirmuoju smuiku, ar ne-smuiku… Abiejų kūrėjų atveju menas yra gyvenimas, o ne užklasinė pramoginė veikla. Meno ir žmogaus, nesvarbu jis kūrėjas ar tik priimantis kūrinį neturi skirti tradicija tapusi distancija.

Orui virpant nuo iš ugnies sklindančių karšto oro srovių, Benas kartu su keliais jaunaisiais kūrėjais minėjimą pradėjo kiek siurrealistinio orkestro koncertu. Į mus supančią aplinką esame įpratę žiūrėti taip, kaip išmokė nuo vaikystės mus veikianti formalizavimo ir niveliavimo mašinerija. Šaukštas skirtas kabinti košei, gitara – žaisti bardus. Dažnai atsiranda tokių, kurie groja šaukštais, nes norisi maištingai nepaklusti fundamentaliems gyvenimą normuojantiems dėsniams. Šiek tiek rečiau atsiras tokių, kurie šaukštą sukryžmins su gitara. Beno „orkestras“ atstovavo pastarąjį frontą. Fantasmagoriški instrumentai, sukurti išmoningai sujungiant kad ir tą patį šaukštą su gitara priminė, kad reikia ne šiaip sau stypinėti po pasaulį. Jį galima transformuoti neleidžiant jam laikytis vienos apibrėžtos formos. Gyvenime teka ne tik laikas, kartu su juo turi judėti, kisti ir daiktų bei minčių apybraižos. Kūryba – vienintelė jėga, kuri leidžia paprieštarauti visuotinėms žiūrėjimo ir suvokimo taisyklėms. Sunku nuspėti, kuo gali baigtis fantazijos išvadavimas, bet juk pažinimo džiaugsmas toks malonus…

Garsiai, karštai, skaniai

„Rytoj prasideda šiandien“ išsivystė į pašėlusį vakarėlį. Po įkvepiančio ne-instrumentų ir ne-daiktų orkestro, sceną beveik olimpiniu fakelu nešini šturmavo „Flaer“. Ši grupė geba nustebinti nuolat kintančiu įvaizdžiu, skambesiu, ar laukiniais klyksmais, kurie nuostabiai jaukiai įsipina į kartais sentimentalius tekstus. Jų negalima nemylėti. Gal dėl to pernelyg nenustebom, kai grupės lyderis Adomas Stančikas į sceną įsirangė ir su kitaip į elektroninę muziką mokančiu žvilgterėti „Few Nolder“…

Tie, kas sugebėjo išlikti neapsisvaiginę oru, muzika ir tonizuojančia Beno arbata su baltaisiais pipirais, imbieru ir šafranu – galėjo mėgautis ir avangardinio kino peržiūra. Tiesa, mano dėmesiui neišvengiamai krypstant į azartiškai rūkstančius, sunkiai suskaičiuojamus šašlykų iešmų legionus, regos nervas išsaugojo tik provokacinį A. Warholo „Mario banana“…

Kaip bebuvę, įtariu, kad Jurgiui Mačiūnui minėjimas būtų tikrai patikęs. Laisva atmosfera, draugiški žmonės… Turbūt nė savo legendinių koldūnų nepasiilgtų.