Iš DOK Leipzig salės

DOK Leipzig – didžiausias dokumentinių ir animacinių filmų festivalis Vokietijoje. Čia filmai varžosi dėl „geriausio“ vardo, taip pat festivalyje galima pamatyti naujos dokumentikos ir retrospektyvų.

Šis trumpas įvadas kalba apie ten, kur praeitą savaitę teko sudalyvauti. Tūkstančiai žmonių ir šimtai filmų – renginys buvo milžiniškas, tačiau labai jaukus. Nors lankytojų ir buvo daug, renginys nepriminė konvejerio – organizatoriai sugebėjo sukurti įdomią ir šiltą atmosferą.

Šiek tiek apie filmų žiūrėjimo struktūrą: prieš kiekvieną filmą būdavo pristatoma jo idėja, iškviečiamas režisierius, plojimai, filmas pažiūrimas, plojimai, režisierius tardomas auditorijos, plojimai, pabaiga.

Dokumentika – mažesnė fikcija nei vaidybinis filmas. Žiūrėdamas vaizdus žinai, jog kažkur jie tikrai vyko. Taip mąstydamas gali ir širdies smūgį pasigauti, nes rodomi filmai tikrai ne iš „ramiųjų“, apie gražų ir malonų gyvenimą pasakojančių paveiksliukų.

Bet apie viską nuo pradžių. Festivalis prasidėjo spalio 27 dieną ir tęsėsi iki lapkričio 2 dienos. Pirmąją dieną girdėjome daug atidarymo šnekų, ilgų ir pakenčiamų, įdomių ir nesuprantamų, bet kažkuria prasme iškilmingų. Atidarymo filmais buvo pasirinkti du: animacinis ir dokumentinis.

Animaciją atstovavo tikrai drąsus filmas „Germania Wurst“ („Germanijos dešra“). Šis Volker Schlecht sukurtas filmukas drąsiai pjaustė Vokietijos istoriją į smulkius dešros gabalus, vaizduodamas armijas ir kariuomenės, nuo senosios Romos imperijos iki šių dienų, neaplenkiant nei fašistinio, nei socialistinio laikotarpio. Plojimai.

Po šio sekė vienas gražiausių, šviesiausių filmų per festivalio savaitę. „Man On Wire“ – tai režisieriaus James Marsch užfiksuota Philippe Petit – žmogaus, vaikščiojančio per virves, pakabintas kur nors aukštai – istorija. Kur nors aukštai… istorija apie žmogų, kurio svajonė buvo palaipioti virve, pakabinta tarp Bokštų Dvynių. Žinoma, tai buvo nelegalu ir galbūt tolygu savižudybei, tad visi pasiruošimo darbai turėjo būti vykdomi slaptai. Unikalių fotografijų, nufilmuotų pasiruošimo darbų, ir interviu su herojumi bei jo pagalbininkais kupinas „Man On Wire“ sukelia neįprastus jausmus. Matai, kaip žmogus įgyvendina savo išprotėjusią svajonę, kuri tolygi mirčiai ir neturi prasmės, kuri tiesiog įgyvendinama, nes žmogus to nori.

Dar vienas filmas, kurį norėčiau paminėti – Wiktar Daschuk iš Baltarusijos darbas „Themis As a Lady of Loose Morals“. Šį filmą rekomenduočiau pažiūrėti visiems. Jis buvo rodomas ir šiais metais Lietuvoje vykstančiame festivalyje „Nepatogus kinas“. Filmas apie Lukašenkos režimą, daugybė dokumentinės medžiagos, fiksuojančios kaip šalies „tėvas“ į kalėjimą susodina savo oponentus, kamera užfiksuoti akivaizdūs valdžios sakomi melai ir daug žiaurumų, kurie vyksta vos pora valandų kelio mašina nuo mūsų sostinės. Filmo autorius nerašė kitų bendrakūrėjų vardų, nes nenori, jog jie ar jų šeimos nukentėtų nuo režimo. Kaip sakė, šiuo metu Baltarusijoje egzistuoja toks įstatymas, jog jei kalbi ką nors prieš valdžią, ką nors negero apie Baltarusiją, net būdamas užsienyje, gali būti areštuotas. Ką gi, pats Lukašenka be jokių diplomatiškų minties „apėjimų“ per įvairius nufilmuotus pokalbius sakydavo, jog jei kas nors eis prieš valdžią, su tais bus susidorota. Ir ką – ir nieko, šalyje per keletą metų iš visuomenės akių dingo daug politinių oponentų, o savimi patenkinta Europa, mes, kaip gyvenome, taip ir gyvename. Kol nafta ir pinigai mus sujungs, matyt…

Po filmo bene visiems žiūrovas kilo klausimas, kas bus režisieriui už tai, kad jis pasiryžo jį sukurti – kada jis bus pasodintas ar kada juo bus kitaip atsikratyta. Tokios slogios nuotaikos ir išėjome iš kino salės.

„Themis As a Lady of Loose Morals“ – tai vienas iš daugelio filmų, liečiančių skaudžias ir vis atviras pasaulio žaizdas. Afganistano visuomenės problemos, sukeltos karo, Palestinos ir Izraelio konfliktas, Rusija su savo Putinu ir opozicijoje stovinčiais beviltiškais nacional-bolševikais, Kolumbijos visuomenės problemos, moterų padėtis musulmoniškose šalyse, vaikų darbas, žinoma, ir ne tik socialinės – politinės problemos, bet ir žvilgsnis į žmonių patirtį keliaujant po pasaulį, pasakojimai apie mokslininkus, apie neįprastus žmones ir jų neįprastus gyvenimus – tai buvo rodoma ir apie tai buvo kalba Leipzigo festivalyje. Atvirai ir kartu intymiai.

Po festivalio buvo išrinkti keli geriausi filmai, tarp kurių pateko ir anksčiau minėtas W. Daschuk „Themis As a Lady of Loose Morals“. Porą jų norėčiau paminėti – tai tikrai verti dėmesio ir laiko filmai. Vienas jų – čekų autorės Helenos Třeštiková darbas „Rene“. Tai pasakojimas apie Rene, kuris bene visą savo gyvenimą praleido kalėjime. Kamera jį sekė beveik dvidešimt metų. Protagonistas į kalėjimą pirmą sykį pateko dar būdamas labai jaunas ir vos išėjęs vis padarydavo nusikaltimų, už kuriuos būdavo grąžinamas atgal. Kalėjime jis skaitydavo, rašydavo (jo knygos yra išspausdintos), išėjęs į laisvę lyg ir kabindavosi į gyvenimą, tačiau beviltiškai greitai grįždavo atgal, už grotų. Po šio filmo gali perkratyti visą savo galvą bandydamas suvokti, kaip žmogus gali taip gyventi, būti toks nusivylęs ar „padėjęs“, jog gali apvogti apie jį filmą kuriančios režisierės butą ir panašiai… tačiau, žinoma, atsakymas neateis – žmogus per sudėtingas padaras, kad viską apie suprastum.

Dar vienas filmas, patekęs tarp geriausiųjų– „Pizza in Auschwitz“. Tai istorija apie Danny Chanoch, kuris gimė Kaune, o per visą gyvenimą dėl savo tautybės turėjęs išgyventi penkias koncentracijos stovyklas. Pasiryžęs dar sykį apkeliauti šias vietas, į kelionę jis pasikviečia savo vaikus (dukrai Miri – 38, sūnui Shagi – 40). Tai filmas apie dvi kartas, kurios suvokia holokaustą, tiksliau, reikmę jį prisiminti ir apie jį kalbėti, skirtingai. Tėvas, norintis darsyk praleisti naktį Aušvico-Birkenau barake, ir vaikai, priversti klausytis jo prisiminimų ir nematantys tame prasmės. Tikrai įdomi kelionė ir jos istorija, pilna humoro net tuomet kai kalbama apie skaudžias temas.

Jei kada būtų proga, visiems rekomenduoju pamatyti tokius filmus kaip „The Revolution That Wasn‘t“, kuriame kamera seka „Kitos Rusijos“ judėjimą, nacional-bolševikus, jos narius, ir idėjinį vadą Eduardą Limonovą, „Das Herz von Jenin“ – filmą apie palestiniečių šeimą, paaukojusią savo nužudyto vaiko organus kitų šeimų vaikams išgelbėti, tarp jų ir žydams, „Citizen Havel“ – dokumentinį filmą apie dukart išrinktą Čekijos prezidentą Vaclavą Havel, kurį kamera sekė 13 metų ir kuriame diskusijos apie šalies ateitį prie didelių čekiško alaus bokalų ar klausymasis ROLLING STONE parodo, jog politikai tikrai ne visada yra nuobodūs ir kvaili kiaulės, „Lotman‘s World“ – psichodelinį filmą apie semiotiką Yuri Lotmaną ir jo atstovaujamą mokslą, „Desert Brides“ – apie poligamiją Negev dykumoje ir moteris akivaizdžiai nuo to kenčiančias, tačiau negalinčias nieko padaryti savo vyrams, kai jie užsigeidžia vesti antrą moterį, ir veda.

Filmų savaitė baigėsi, metas užbaigti ir šį straipsnį. Tad pirmyn – geriau žiūrėti, nei skaityti apie tai, kas sukurta, kad būtų žiūrima!