Analoginių stebuklų zoosodas ir jo prižiūrėtojas

Prancūzų kompozitorius, atlikėjas ir muzikos prodiuseris Jean-Michel André Jarre lapkričio 25 d. apie 20:25 pasirodo „Siemens“ arenoje. Žengia kaip paprastas žmogus, pro mirtingiems skirtą įėjimą, eidamas link scenos spaudžia gerbėjų rankas – toks savas dėdė, nulis arogancijos. Keletas žodžių lietuviškai, pasisveikinimas su Vilniumi ir komentaras apie tai, jog prieš trisdešimtmetį pasirodžiusio albumo teigiami įvertinimai iš pradžių pasipylė iš Rytų Europos, tad jam džiugu čia koncertuoti. Prasideda šešių dalių koncertas – „Oxygene“ live.

Kaip trumpai nusakyti renginio atmosferą? Visko daug, viskas persipynę ir to niekad neišgirsi klausydamas albumo – pasirodydamas gyvai Žaras iš kiekvieno instrumento išreikalavo maksimumo (kartais tik tam, kad išgirstumėme, kaip tai skamba – savotiškas galimybių pristatymas).

O ką veikė pats Žaras? Striksėdamas analoginių senukų (stebuklų) kvadrate, nepamirštantis šypsotis, vis bandė susikausčiusį lietuvį klausytoją (stebėtoją) atlipinti nuo ankštos kėdutės. Kai kas pakilo ir nebegrįžo, bet matyt ne tie, kurie „Oxygene“ kompozicijas jau buvo girdėję skambant draugiškesnėse gyviems pasirodymams vietose. Visokių veidų buvo, bet greit atsisijojo ir visiems tapo ramu.

Part I ir part II

Publika kol kas labai santūri. Plojimai negilūs, nes klausytojai dar per daug apstulbę, kiti jau braukia šimtąją ašarą, tad rankos kaip ir užimtos.

Ir tuomet prasideda negailestingas skalpavimas pagrindiniu sintezatoriumi (Memorymoog?). Visi išbunda po trumpo pirmos dalies katarsio. Nepamenu, ar būtent tuo metu pradėjo skleistis užuolaidos, lėtai apnuogindamos vizualizacijoms paruoštą sieną, nors tik užlipęs ant scenos Žaras pasakė, jog šiandien pigių „žaisliukų“ nebus – gausime tikrą (ekologišką) deguonį. Va taip.

Part III

Padaugink studijinę versiją iš skaičiaus, kurio iki metų galo nebespėsi uždirbti ir primesk geras dešimt minučių – tuomet priartėsi link tiesos, nuskambėjusios šioje dalyje.

Iš po tamsaus gaubto išnyra JIS – pirmasis pasaulyje elektroninis instrumentas „Theremin“. Elektromagnetines bangas gaudančiomis rankomis valdomas šimtametis aparačiukas hipnotizuoja – Žaro mostų žaismas, bandymas užvesti dulkiną analogą priverčia maloniai krūpčioti. Nesvarbu, jog specialiai prailgintas ir kelissyk pakartojamas čežesys visus likusius garsus sugeria į save, tačiau efektas toks, tarsi Žaras, prisibijodamas šio žvėries, jį žadina pagarbiai, iš lėto. Mašina užsiveda ir garsai pakyla į orą, teisingiau juos pakelia dvi šešiasdešimtmetės rankos. Kitoms prisiliesti būtų kažkaip ir nerangu. Prasideda vaiduokliškas aukštų dažnių žaismas, išsiveržiantis į kosmosą, (spjaut į arenos lubas) – taip aukštai net krepšinio aistruolio seksualiniam sapne kamuolys nešoka į viršų. Žodžiu iki mėnulio ir atgal.

Pat IV

JIS nepagarbiai greitai nutempiamas į kampą, o žiūrovų laukia akivaizdžiai bisui pasikartosianti kompozicija, bet mes to dar nežinom. Nujaučiam, tačiau tuo metu galvose kas kita. Ašaros nebetrukdo, kažkaip jos sugeba riedėti taip, jog matytum meistro šokį (jei sėdėjai priekinėse eilėse arba turėjai žiūronus) – trypinėjimus šen bei ten analoginių instrumentų kvadrato viduryje. Maždaug tuo metu nusileidžia milžiniškas veidrodis, kuriame iš apačios atsispindi chebros (dar talkino Francis Rimbert, Dominique Perrier ir Patrick Rondat) darbas tarp aparatų ARP, EMS, Synthi, AKS,VCS 3, Farfisa, Eminent, Mellotron, matrisekvenceris ir taip toliau).

Po renginio užmetus akį į youtube man pasirodė, jog Part IV kompozicija (kaip ir iš dalies visas koncertas) buvo atlikta šiek tiek „hardkoriškai“. Atrodė, jog Žaras nusprendė savęs nevaržyti ir visose įmanomose vietose įterpti energingų improvizacijų – net jei tai tik grubus tėkštelėjimas į elektroninį būgną.

Part V

Iš pažiūros rami pirmoji kompozicijos pusė atliekama su tokiu mostu, jog garsų sriuba užburbuliuoja ir išsiveržia per Žaro instrumentų kvadrato kraštus tiesiai į pirmąsias eiles. Mėgsta muzikai publiką aplaistyti, apspjaudyti, dar ką nors padaryti, bet čia toks elegantiškas taškymasis, Marilyn Manson kvailystės nublanksta. Na, Žaras visgi prancūzas.

Pereinant prie antrosios kūrinio dalies jis užsibrėžia tikslą perkaitinti garso sistemą. Milžiniškas veidrodis virš atlikėjų galvų grėsmingai vibruoja, (pamenat „Matricą“, kuomet per stiklinį dangoraižį persirita banga – tai va iš kur Wachowskiai nusižiūrėjo) o visi kvadrato kampai spjaudosi analoginių garsų ugnimi…

Žaras griebia už Moog Liberation – pirmojo pasaulyje nešiojamo sintezatoriaus – ir pradeda įnirtingai pjaustyti orą, kviesdamas pasinerti į psichodelinę kelionę kartu su jo improvizacijomis. Nejučia prisimeni kiekvieną vartytą rimtą mokslinės fantastikos romaną ar bent jau žiūrėtą filmą (geras būdas įvertinti rimtumą). Klaidžiodamas po visas (beveik) keturias Moogo oktavas Žaras įdeda tiek jėgos, jog atrodo, sintezatorius atidavęs paskutinį atodūsį (bet jau tokį galingą) čia pat subyrės. Nieko tokio, nes ant scenos dar pilna technikos, bet kita vertus būtų velniškai gaila šio oldskulo, pagimdyto 80’s eroje.

Part VI

Bangavimą kompozicijos pradžioje aš kažkaip praleidau. Pamiršau ir tai, jog albumas ties šia dalimi ima ir pasibaigia. Tai prisiminęs tuo metu labai liūdėčiau. Muzika užburianti, yra to minoro rieškučiais, bet klausaisi su šypsena – ne ta kasdienine, pašiepiančia. Ir apskritai, koks čia blyn liūdesys, kai tas bičas ant scenos kala į klyną smarkiau už gerai gyvenimą pamylėjusį rock star!

Veidrodis užleidžia vietą trimatei „Oxygene“ viršelio vizualizacijai, kuri skersai ir išilgai išvagoja dar vieno meistro, taip pat Mišelio (Michel Granger) kūrinį – iš žemės besilupančią žmogaus kaukolę, kurią jis leido Žarui panaudoti albumo viršelyje.

Afterparty

Koncertas sugrotas, Žaras skubiai atsisveikina ir pabėga, tarsi bijodamas, jog plojimai baigsis dar jam esant scenoje. Anaiptol – nors kompozitoriui ir nepavyko lietuvių pakelti ant kojų, bet ant biso visi prabudo. Žaras pasirodo ant scenos, suskelia Part IV, dedikuotą „special for Vilnius“. Tada jau muša ranką prie krūtinės, širdingai dėkoja, ir jau norėtų eiti, bet visą dainą audringai plojusi publika neketina nuleisti rankų. Šitaip prigautas Žaras pakartoja Part I (veidrodis atsuktas tiesiai į nerimstančią salę) ir labai įtikinamai prižada grįžti kitąmet (tik nesupratau, ar į Vilnių, ar padarys didelę puotą Baltijos šalims bendrai – su visais fejerverkais ir milijonine minia). Viskas. Métro boulot dodo.

Kas čia buvo?

Renginio pradžioje Žaras visus perspėjo, jog ant scenos išdėliotos „senutės“ kaprizingos – atliekant „Oxygene“ kompozicijas dėl jų kaltės jam jau yra tekę prakaituoti dėl nesklandumų (paskutinįsyk Rygoje, lapkričio 22 d.). Ar to pavyko išvengti šio koncerto metu? Manau, jog tai buvo labai stiprus pasirodymas. Bet kiekvienas turi savo nuomonę, Žaras taip pat: ją galima sužinoti meistro bloge. Apie prieš tai aplankytą Rygą jau yra žinia („Today I’m Žana Mišela Žāra“), dabar – Vilniaus eilė.