„Keturi žingsniai“, rež. Audrius Stonys
Audrius Stonys – kultinis režisierius. Jo filmai rodomi visame pasaulyje. Europoje jis pelno svarbius apdovanojimus/nominacijas. Pats Stonys dėstė apie (poetinę) dokumentiką prestižiniame Europos filmų koledže, taip pat Indijos, Ispanijos, JAV kino mokyklose. Be viso to, jo interviu (svarbus metatekstas!) užknisa mažiau nei kitų lietuvių kino menininkų, nes Stonys vertina ironiją ir stilingą kalbą. Dėl minėtų priežasčių reikalavimai šiam kūrėjui – aukšti, todėl po „Keturių žingsnių“ premjeros, jei neimi daryti nereikalingų nuolaidų, lieki nusivylęs.
Donelaitis įrėmina keturis skirtingų dešimtmečių vestuvių filmavimus; vieną iš jų nufilmavo pačio Stonio komanda – šit ir viskas. Per mažai poezijos. 1989-ais Stonys stažavosi pas Joną Meką Niujorke, jo Kino antologijos archyvuose. Tai puiku, bet kodėl tada tarp juodai baltos, arba dar blogiau, geltonai išblyškusios (o geltona su juoda visada varo vėžį, kaip kokia Uma Thurman iš „Kill Bill“) archyvinės medžiagos nenupiešus gėlytės? Kodėl nepasirinkus įdomesnės muzikos, nei vestuvių tradicijas turintis priminti, susitapatinti su nuotaika neleidžiantis dūdavimas?
Sąmojo filme vis tiek yra. Ypač smagu stebėti sovietmečio epizodą, kuriame žmonės atrodo daug labiau atsipalaidavę (kažkaip draugiškesni, broliškesni ir homosocialesni) nei „dabar“, ar nei drungname Giedrės Beinoriūtės „Balkone“. Paskutinis epizodas iš 2007-ųjų gana naiviai tekštėli žiūrovams (kurie tikėjosi moralitė apie dirbtinį šiuolaikinumo spindesį) sceną, kurioje tradicijos nuosekliai išlaikytos – tik geria ir groteskiškai linksminasi šįkart, regis, rusų tautybės žmonės. Nuotaka stotinga, o jaunikis senas. Popsas toks, kokį būtų smagu susirasti. Gerai, kad Audrius Stonys apgauna dėl išvadų ir nesilaiko kritinio atstumo. Bet nejučia „Keturi žingsniai“ tampa kažkuo labai patogiu ir saloniniu, o tokia poezija yra nuobodi.
„Sugrįžimas į Normandiją“, rež. Nicolas Philibert
Dar vienas kultinis režisierius – Nicolas Philibert, savo filmais sugrąžinęs prancūzus į dokumentinio kino seansus. Visuose savo filmuose Nicolas švelniai moralizuoja, auklėja, pasakoja apie bendruomenes (muziejaus darbuotojų, kurčiųjų, bepročių, kaimo mokyklos) ir jų metamorfozes.
Jo naujausias kūrinys grįžta į bendruomenę, kurią kažkada keitė pats režisierius – dar 1975-ais, dirbdamas René Allio padejėju filmuojant „Aš, Pierre Rivière, paskerdęs savo motiną, seserį ir brolį…“. Michel Foucault sykį surinko informaciją apie šį XIX. a. Normandijos kaimą išgąsdinusį žudiką ir parašė knygą; pagal ją ir sukurtas filmas, kuriame žudiko gimines/kaimynus vaidina ne profesionalūs aktoriai, o tos pačios Normandijos kaimiečiai. Todėl po trisdešimt metų jų ašaros nostalgiškos, o kaimas ir šiaip gražus.
Nicolas Philibert galbūt kiek piknaudžiauja, įgrista subtiliu tonu; arba nuolatiniu žmonių ir gyvūnų lyginimu: gimdančios kiaulės/žudantys žmonės, mielos katės/skerdžiamos kiaulės/ilgesingos moterys ir t.t. Įdomesnę interpetaciją filmo pabaigoje tekštėli pasirodžiusi Tėvo figūra, sujungianti „Aš, Pierre Rivière…“ sužietą su Nicolas Philibert gyvenimu. Netikėtas, bet apgalvotas paskutinis posūkis priverstų pažiūrėti filmą dar kartą, bet Nicolas pritrūks sąmojo, kad tai iškęstum.
Komentarai