Liūdnesnis po Beslano

Saimonas Ostrovsky – žurnalistas, sukūręs keturis trumpus filmukus britų kanalui „Channel 4” , kuriuose atvirai parodomi skvoteriai. Tai ambicingi, liūdni ir juokingi lietuviai bei latviai, ieškantys laimės ir bijantys teismo sprendimų, kurie juos priverstų ieškotis kitų namų.

Saimonai, tavo gyvenimo aprašymas atrodo tikrai įspūdingas įvertinus tai, kas esi tik 27-erių… Tavo pasiekimų sąraše yra ir darbas „Moscow Times“, „Washington Times“, „Sunday Times“, „Lebanon Wire“.

Iš tiesų, aš tuose laikraščiuose dirbau kaip laisvai samdomas darbuotojas. Tiesa, 2001-ais iš tikrųjų dirbau „Saint Petersburg Times“, bet mane atleido už tinginystę. Tada persikėliau į Maskvą dirbti „Moscow Times“. Ten ėmiau dirbti kaip verslo korespondentas, kiek vėliau pasukau kitu keliu – pradėjau rašyti straipsnius apie Šiaurinį Kaukazą. Vėliau ėmiau dirbti „ Agence France I” ir persikėliau gyventi ir dirbti į Baku. Dirbdamas Baku tiekiau naujienas apie Gruziją, Azerbaidžaną ir Armėniją. Aišku, tuo pat metu ten dirbdamas vėlgi ėmiausi papildomo darbo. Taip atsirado tokie užsakymai kaip „Sunday Times“. Rašydavau straipsnius apie Rusiją, Iraką, Kirgiziją, Ukrainą.

Tavo pavardė – rusiškos kilmės. Mokeisi Rusijoje, dirbai. Turi labai daug bendro su Rusija.

Taip, aš gimiau Rusijoje, o mano senelis iš Baltarusijos. 1982 metais išvykome iš šalies, tiksliau – mus deportavo. Mano tėtis buvo disidentų judėjimo dalyvis, nuo 1979-ųjų metų jis buvo „atkaznikas“, ir kartu su bendraminčiais organizavo parodas. Valdžia kažkodėl nusprendė ne pasodinti mano tėvą į kalėjimą, o išsiųsti į Jungtines Valstijas. Atvykome į Niujorką, kur gyvenome už 75 JAV dolerius per savaitę. Šią pašalpą mums duodavo kažkokia žydus remianti organizacija. Kol tėtis nerado darbo, visą laiką gyvenome Brukline. Vėliau tėtis ėmė dirbti kultinį emigrantų darbą Niujorke – vežiojo žmones taksi. Kai man suėjo penkeri, mano tėvai išsiskyrė ir mes su mama išsikraustėme į Nju Hempširą.

Apie mano tėvą žurnalas „New Yorker“ straipsnį parašė – tuomet atvykėliai iš Tarybų Sąjungos buvo retenybė. Pasibaigus taksisto karjerai tėvas atidarė savo dantų technikos kabinetą. O aš persikrausčiau į Mičiganą, kur mano mama dėstė rusų kalbą ir literatūrą Mičigano universitete. Vasaras mes praleisdavome Vermonte, galbūt todėl, kad ten buvo disidentų sambūris – ten laiką leido ir Solženycinas. Vėliau gyvenome Jugoslavijoje, grįžome į Ameriką, po to vėl į Maskvą. Grįžti į Maskvą buvo labai keista, nes grįžti į Rusiją mes nesitikėjome. Juk mes išvykome visai kitomis aplinkybėmis nei kokie nors diplomatai ar Didžiojo Baleto artistai, greičiau kaip nusikaltėliai.

1997-ais mokiausi vidurinėje mokykloje Rusijoje, mokykloje. Ėmiau girtuokliauti, rūkyti, šlaistytis su grupės КИНО marškinėlius. Žodžiu, ėmiau pankuoti. Tėvai pakraupo ir mane išsivežė atgal į Jungtines Valstijas. Galų gale išvykau mokytis žurnalistikos į Sankt Peterburgą. Tuo metu aš buvau visiškas nevykėlis, o mano tėvai man pažadėjo, jog jei nors kur nors įstosiu, jie leis gyventi atskirai. Jau trečiame žurnalistikos kurse ėmiau dirbti, mečiau mokslus.

Kuo skiriasi gyvenimas Maskvoje ir Londone?

Šiaip mano gyvenimas ir Londone ir Sankt Peterburge yra panašus. Ir čia ir ten aš dirbu sau. Kai gyvenau Kaukaze ir Maskvoje, tai dirbau kasdien po dešimt valandų ir labai daug rašiau. Kai esi laisvai samdomas darbuotojas, darai tai ką nori ir kada nori.

Praeitų metų pavasarį vykai į Birmą daryti reportažo apie cikloną. Ar pats aukoji pinigus pagalbos organizacijoms?

Birmos nusistatymas nepriimti tarptautinės pagalbos yra paranojos ir ksenofobijos požymis. Žinome, kad galų gale Birma sutiko priimti pagalbą.Tačiau tai įvyko tik dėl didžiulio spaudimo. Dabar tie rajonai, kuriuose praūžė ciklonas, gauna daug daugiau pinigų nei kiti regionai.

Birmoje turėjome būti labai atsargūs, vengėme pakliūti policijai ar kariniams punktams į akiratį. Buvo labai sunku. Kad pateisinti mūsų buvimą šalyje, turėjome ir priedangą. Priedanga buvo reikalinga, nes užsienietis Birmoje visuomet yra įtartinas asmuo. Taigi sakydavome, kad vežame pagalbą nukentėjusiems. Taip sakėme, nes turėjome slėpti tiesą. Blogiausia, ką tuo metu galėjo pasakyti užsienietis Birmoje, tai prisipažinti, kad jis yra žurnalistas. Bet mums pasisekė – kartais tiesiog verta rizikuoti.

Ką manai apie Kambodžą, kurioje iš visų Azijos šalių labiausiai akį rėžiantys prabangūs automobiliai važinėjasi netoli elgetų?

Nežinau, šiaip ten nesu buvęs. Prieš cikloną žmonės Laose ir Kambodžoje gaudavo vidutiniškai 50 JAV dolerių labdaros per metus. Birmoje metinė pagalba žmogui tesudarė 2 JAV dolerius, nes Birma buvo siaubingai uždara. Ciklonas, nors ir nusinešė daug gyvybių, padėjo Birmai atverti sienas ir priimti tarptautinę pagalbą.

Koks tavo pavojingiausias reportažas, kurio niekaip negali pamiršti?

Aš nevadinu savęs karo žurnalistu. Bet labiausiai išsigandau Beslane. Buvau labai sukrėstas: prasidėjo susišaudymas, gimnazijoje sprogo bomba. Mes jautėme savo kūnais šalia skriejančias kulkas ir sprogimo bangą. Baisiausia buvo kai pamatėme suniokotus kūnus iš gimnazijos. Šitas vaizdas nei kiek nepakeitė mano profesinio nusistatymo, tačiau tai paveikė mane asmeniškai, kaip žmogų. Po Beslano aš tapau liūdnesnis. Aš dažnai įžvelgiu situacijos beprasmiškumą.

American Psychatric Association išspausdino straipsnį, kuriame pristatomas tyrimas, kuriame teigiama, kad karo žurnalistų depresijos grėsmė ir lygis aukštesnis nei vidutiniškas.

Kaip sakiau, aš nesu tikras karo korespondentas. Todėl negaliu atsakyti.

Daugybė žmonių susidomėjo tavo reportažu apie „North Circular“ skvoterių istorijas. Kalbėjausi su lietuviais, kurie gyvena Londone. Nors jie patys ir negyvena skvote, kvotų tema yra labai artima. Koks tavo asmeninis santykis su skvoteriais?

Aš turiu tikrai daug draugų. Tarp draugų yra keli lietuviai, viena jų, Julia Svetlova, pažinojo vieną vaikiną skvote. Ji supažindino mus. O jis, Viktoras, mus supažindino su visais kitais žmonėmis. Tam, kad sukurti tokius tikrą gyvenimą atspindinčius filmukus, mes praleidome begalę laiko su jais kartu. Tu tiesiog būni kartu su jais, ir pagauni reikiamą momentą.

Daugybė tų žmonių nėra patenkinti rezultatu, kurį jie pamatė internete. Jie jaučiasi apgauti. Bet aš nemanau, kad mes stengėmės pateikti tik neigiamą nuomonę. Žinoma, tokia situacija nėra pavydėtina, bet iš kitos pusės, pačioje Anglijoje yra daugybė prietarų, kuriuos reikia sugriauti ir tie reportažai tai padarė. Pavyzdžiui, prietaras apie tai, kad Rytų Europiečiai gviešiasi pašalpų ir nenori dirbti.

Mūsų filmukuose vaidina šeši skirtingi personažai. Jie visi turėjo skirtingas priežastis atsirasti Londono skvote. Vienijanti priežastis – tai pinigų trūkumas. Kitos priežastys – tai nenoras sunkiai dirbti tik tam , kad susimokėti už nuomą. Tiesą sakant, nežinau, ką žmonės galvoja Lietuvoje. Daugybė žmonių, tik tada, kai atvyksta į Londoną, suvokia, kad nors čia daug uždirbi, ir išleidi nepalyginamai daugiau. Žmonės tiesiog pavargsta dirbti šešias dienas į savaitę po dvylika valandų. O gyvenimas skvote suteikia laisvę dirbti mažiau ar išvis nedirbti ir jie mato tame didžiulę vertę.

Kodėl reportažo apačioje yra užrašas „hapiness guaranteed“ (aut.past. garantuota laimė).

Tai buvo mano partnerio Luko idėja, ir ji tiko. Tai buvo tiesiog užrašas ant reklamos skydo gatvėje. Herojus latvis Aklais, iš tiesų, visuomet laimingas. Atrodo, kad jo laimei nedaug tereikia. Jis visuomet gerai nusiteikęs.

Ar tau neatrodo, kad skvoterius apsaugantis įstatymas yra neteisingas? Ar pasigviešti sau daiktą, kuris tau nepriklauso, nėra vagystė?

Ne, taip ne tas pats. Tai racionalus įstatymas, nes visur yra daug biurokratijos. Kartais praeina dešimtmečiai, kol kas nors ką nors nusprendžia. „North Circular“, kuris rodomas mūsų reportaže, skvoteriai įsikėlė į namus, nes valstybė norėjo platinti kelius prieš trisdešimt metų ir todėl pripirko nemažai namų. Jaunimas įsikėlė, nes namai stovėjo tušti, nes valstybė pamiršo senus planus. Labai svarbu suvokti, kad valdžia – tai tūkstančiai organizacijų, kurios tarpusavyje konkuruoja. Viena grupė nori, kad keliai būtų platesni, o kitai svarbu išsaugoti kelius tokiais, kokie jie yra. Aišku, tam, kad iškeldinti skvoterius, reikalingas teismo sprendimas, ir teismas juos saugo. Galbūt taip yra todėl, kad Anglija yra nedidelė šalis. Jei turi nekilnojamo turto, ir jo nenaudoji, tai neteisinga, kad niekas juo nesinaudoja.

Pasikalbam apie tavo reportažą apie Kalmukija. Koks dar keistas dalykas nutiko tau per filmavimą?

Kalmukijos prezidentas yra tikrai keistas žmogus. Aš nežinau, kiek jo elgsenos galiu priskirti vaidybai, o kiek – beprotystei. Viena aišku – jis monstras, o ne demokratinis lyderis. Šalyje nėra laisvos spaudos, jokios opozicijos, žurnalistai žudomi. Visą tai vainikuoja jo beprotiški sumanymai. Pavyzdžiui, jis pastatė šachmatų miestą, ir išleido jam milijonus dolerių. Jis visuomet turi neįtikėtinų idėjų. Kol mes filmavome reportažą, jis pasakojo apie idėją investuoti į šachmatų viešbučių tinklą. Jis savo planą pagrindė tuo, kad daugybė žmonių visame pasaulyje dalyvauja šachmatų turnyruose, todėl jie visi norės apsigyventi šachmatų viešbučiuose. Esu įsitikinęs, kad jis tą patį pasakojo visiems, ką tik sutikdavo. Kalmukijoje mes aplankėme ir jo tėvus. Jo mama buvo įsitempusi, o tėvas atsipalaidavęs. Jis gardžiai juokėsi, kai paklausiau jo ar jis tiki sūnaus pasakojimas apie ateivius.

Ar tu rašai savo blogą, kur išdėstai savo politines pažiūras, ar jas verčiau parodai per reportažus?

Aš negaliu rašyti blogo, nes vietinės valdžios mane susektų. Jau ir taip Uzbekija atsisakė man suteikti vizą. Taip atsitiko po mano reportažo apie vaikus, dirbančius Uzbekijos medvilnės laukuose. Po laidos tokios kompanijos „Marks and Spenser“ bei „Wallmark“ oficialiai pareiškė nepardavinėsiančios jokios produkcijos kurioje naudojama Uzbekiška medvilnė. Taigi, aš dabar Uzbekijoje nepageidaujamas asmuo.

Ar informacijos pertekliaus eroje jos informacija tampa labiau vertinga ar atvirkščiai, nuvertėja?

Aš laikausi kelių požiūrių. Visų pirma gerai yra tai, kad valdžia suvokia, kad nebegali vykdyti kai kurių dalykų taip atvirtai, nes juos labai lengva demaskuoti. Nauja technologija padeda tai daryti – kaip kad paprasti piliečiai filmuoja smurtą savo mobiliaisiais telefonais ir ta medžiaga tuoj pat patenka į internetą. Bloga žinia yra ta, kad kai kurios valstybės tokiais atvejais bando kontroliuoti pačiu media kanalus, kaip pvz. Kinija kontroliuoja internetą. Arba Birma, kur mobilūs telefonai kainuoja net iki 2000 dolerių. Daugybė žmonių sėdi kalėjimuose nes pasisakė blogę arba forume. Net Rusijoje žmonės sodinami į kalėjimus, nes įžeidė oficialią valdžią. Daugumoje atvejų šie procesai parodo, kad valstybės bijo savo pačios piliečių.

Ką manai apie Lietuvą?

Aš pažiūrėjau į žemėlapį, ir pamačiau, kokia jį nedidelė. Vilnius, kaip ir kiti buvę Sovietų bloko miestai praranda savo liūdną „Rytų europinį“ ir įgauna kitokį, vakarietišką veidą. Kita vertus, kai kam toks miesto vystymasis nepatinka. Galbūt žmonės jaučia, kad valdžia ir verslas yra viena kitos tęsinys. Kaltinti verslą arba dar geriau – vakarietišką pasaulį yra tiesiog neteisinga. Bet greičiausiai laikui bėgant žmonės suvoks savo galias, ir supras, kad patys gali pakeisti tai, kas jiems nepatinka. Viskas priklauso nuo pačių piliečių – jie turi kovoti už savo teises.