Peter Doherty – Grace/Wastelands (EMI, 2009)

Kovo 12-ąją būsima D. Britanijos roko legenda Peter Doherty tapo 30-mečiu. Po keturių dienų jo gimtinės parduotuvių lentynose pasirodė „Grace/Wastelands“ – kad ir kaip paradoksaliai skambėtų, bet tik debiutinis Peter solo albumas. Jei gyvenime muzikantas vis dar atrodo toks pat laisvamanis kaip ir šlovės pradžioje, The Libertines ir Babyshambles lyderio branda akivaizdi muzikoje: Grace/Wastelands yra santūrus ir poetiškas, labiau atskleidžiantis Peter kaip lyriką, o ne kaip nevaldomą rokenrolo personą.

Soliniai Peter Doherty įrašai jau bene dešimtmetį keliauja iš rankų į rankas, iš kompiuterio į kompiuterį. Buvusios jo grupės The Libertines gerbėjų sukurtame puslapyje www.albionarks.com galima rasti 12 Peter Doherty sessions, t.y. įrašų rinkinių, kurie kurie niekada nebuvo išleisti kaip oficialūs albumai. Dažnas tų įrašų atitinka tik demo versijos lygį, primenantis improvizaciją, o ne iki paskutinės sekundės apgalvotą dainą. Tačiau būtent tas nenugludintas dainų skambesys visada buvo Peter Doherty stiprybė. Dėl to buvo mažų mažiausiai keista išgirsti pirmąjį „Grace/Wastelands“ singlą „Last of the English Roses“. Nors ši daina pirmą kartą įrašyta buvo dar 2004-aisiais, albumo versijoje girdimi būgnai, boso linija ir armonikėlė labiau priminė Gorillaz skambesį, o ne įprastą Peter ir akustinės gitaros duetą.

Peter Doherty – Last of the English Roses

Laimei, likusi albumo dalis buvo labiau tradiciška, nei pirmasis singlas. „Grace/Wastelands“ pradedanti „Arcady“ vien savo pavadinimu praneša: Peter svajonė apie įsivaizduojamą šalį Arkadiją, kurioje žmonės gyvena nesusaikstyti jokių socialinių įsipareigojimų, vis dar gyva. „In Arcadia life trips along / pure and simple as the shepherd‘s song“, dainuoja jis, o gitara pritaria buvusių Blur gitaristas Graham Coxon.

Peter Doherty and Graham Coxon – Arcady

Dabartinėje elektronikos ir roko eksperimentų pripildytoje roko muzikos rinkoje „Arcady“ skamba originaliai ir šviežiai. Tačiau nereikia apsigauti – ši daina (kaip ir likę 7 iš 11 Grace/Wastelands kūrinių) taip pat buvo sukurta prieš penkis ir daugiau metų. „1939 Returning“, „I Am the Rain“, „Sweet By and By“ ir „Palace of Bone“ yra vienintelės dainos, sukurtos specialiai šiam albumui. Tuo tarpu baladė „New Love Grows on Trees“ Peter Doherty užrašuose buvo paminėta dar 1999-aisiais. Tuo metu 20-metis jaunuolis rašė: „If you still alive / when you‘re twenty-five“. Peter jau daugiau nei 25-eri ir jis vis dar gyvas, nepaisant problemų su narkotikais ir nesėkmių meilėje supermodeliui Kate Moss.

http://www.youtube.com/watch?v=wDImQULhfg0
Peter Doherty – New Love Grows on Trees

Narkotikų tema kaip šešėlis persekios Peter iki gyvenimo galo. Grace/Wastelands panašios kalbos galėjo būti sustiprintos vertinant dainą „1939 Returning“. Nors šį kūrinį Peter parašė įkvėptas savo senelės Dolly, o ne narkotikų, sklido gandai, kad „1939 Returning“ bus įrašyta kartu su taip pat narkotikų skandalais pagarsėjusia D. Britanijos muzikante Amy Winehouse. Interviu žurnalui NME Peter atskleidė, jog telefone turi šios dainos įrašą, kuriame Amy sugroja gitaros partiją: „Ta versija skamba nuostabiai, bet Stephen Street jos atsisakė“. Stephen Street yra Grace/Wastelands prodiuseris, dirbęs prie praėjusiais metais pasirodžiusio Babyshambles albumo „Shotter‘s Nation“, o praeityje prodiusavęs The Smiths, Blur ir The Cranberries įrašus.

Peter Doherty – 1939 Returning

Jei perklausėte čia publikuojamus Grace/Wastelands kūrinius, turėjote įsitikinti ryškiu minorinio skambesio dominavimu. Nors yra keletas netikėtų išimčių, kaip kad penktuoju praėjusio amžiaus dešimtmečiu dvelkianti „Sweet By and By“, albume labai trūksta „Kilamangiro“ ar „Fuck Forever“ tipo dainų, kurie versdavo publiką iš kojų Babyshambles koncertų metu. Ką jau bekalbėti apie pozityvaus garažinio roko pavyzdžiais tapusius The Libertines įrašus.

Žinoma, dabartinių albumų kontekste Grace/Wastelands yra įdomus ir sunkiai randantis analogų. Retas kuris dainuoja taip neprofesionaliai, bet kartu maloniai kaip Peter, nieko kito britų jaunuoliai nevadina savo kartos Šekspyru, kaip to paties Peter. Tačiau bet kokius dabartinius šio muzikanto įrašus neišvengiamai norisi lyginti su The Libertines laikais.

Solinio albumo išleidimo dėka Peter Doherty fanams 2009-ieji jau tapo išskirtiniais metais, tačiau jie taptų nepalyginamai įsimintinesni, jei į sceną jų herojus liptų kartu su Carlu Baratu – žmogumi, kurio indėlis į The Libertines buvo nemažesnis už Grace/Wastelands autoriaus. Tam šansų yra – vasarį D. Britanijos tabloidui „The Sun“ Doherty teigė, jog The Libertines atsikūrimas yra neišvengiamas. Jei šie Peter žodžiai taptų realybe, Grace/Wastelands kūriniai nublanktų prieš pirmuosius „Time for Heroes“ ar „Can‘t Stand Me Now“ akordus. Ir tai būtų dar vienas įrodymas, kad senosios kūrybos naujuoju albumu perspjauti nepavyko.

Įvertinimas: 8 iš 10