Kafkos laiškas apie muzikinio kelio pabaigą

Prieš kelias savaites Karolio (mums žinomo kaip Kafka, Jupiter Makes Me Scream, The Boys Cult) projektai dingo iš MySpace ir kitų virtualių erdvių, o vakar į Ore redakcijos dėžę įkrito atviras laiškas paaiškinantis kas, kaip ir kodėl. Visas tekstas ir Karolio linkėjimai žemiau:

Manau, ne vienas iš mūsų pastebėjome, kad aplinkui viskas keičiasi, o patys didžiausi pokyčiai vyksta žmonėse. Keičiasi ne tik poreikiai, elgesys, bendravimas, bet labiausiai jaučiama, kad visi keičiam kryptį: visai kitur nei anksčiau nukreipiame savo energiją ir svajones.

Per paskutinius mėnesius, kaip ir daugelis jūsų, turėjau nemažai išgyventi. Tikriausiai tam, kad susivokčiau kas esu, kokia vietą visuomenėje užimu. Sunkiausiai buvo sutikti ir pripažinti, kad mano kaip muzikanto kelias baigėsi. Taip nutiko ne todėl, kad nebeturėčiau apie ką parašyt dainos, nebegalėčiau padainuot ar pagrot. Laikui bėgant pastebėjau, kad mane pradėjo lydėti pavydas, arogancija ir tas nežmoniškas tikslo siekimas „bet kokia kaina“, kuris visiškai atskyrė mane nuo nuolat mane supusių draugų ir gerų žmonių.

Turėjau labai didelę svajonę. Per tuos 11 metų kiek augau ir brendau su muzika, svajonė augo kartu ir prieš kelis mėnesius, kai gavau galimybė pačiupt ją ir pagaliau pajaust, norom nenorom turėjau prisėst ramiai, susimastyt ir viska pasvert. Ar vertėjo man paaukot viska, kad galėčiau iškelt aukštai galvą, lyg norėdamas parodyt kad aš esu čia ir aš savo pasiekiau? Tikriausiai nuėjau per toli…

Viena gražų rytą, prabudęs supratau, kad mėnuo praėjo, o aš negavau ir neišsiunčiau nei vieno SMS, nemačiau nei vieno draugo, prisėdęs prie Skype, Facebooko ir MySpace pajutau tik paviršutinišką bendravimą, kuris niekaip negali užpildyt tos didžiulės juodos erdvės. Supratau kad atėjo laikas viską iš esmės keist, ir kad tai padaryčiau teko imtis kardinalių priemonių. Pirmiausiai išsitraukiau iš telefono kortelę, perlenkęs ją pusiau tiesiog išmečiau per langą, ištryniau MySpace, Skaipą ir visiškai atsiribojau nuo virtualios erdvės. Užkandęs šiek tiek, prisiminiau kad vonioje jau gal puse metu bėga čiaupas, kurį visa tą laiką atidėliojau sutvarkyt, o sutvarkęs ir perėjęs per savo namus, pamačiau kad ir šiaip jau kuris laikas gyvenu „apsišikęs“. Sėdau į troleibusą ir patraukiau miesto link, nuėjęs prie karo muziejaus susipažinau su Karoliu ir Juste, kita dieną ten pat susipažinau su Agnium, Ignu ir Aušra, dar per kelias dienas įvairiose vietose Kaune susipažinau su mielais ir šiltais žmonėmis, tiesiog „randomu“. Šiandien jaučiu, kad viskas pagaliau grįžta į normalaus gyvenimo vėžes. Mintimis kartais sugrįžtu atgal, bet grįžęs matau tik tą tamsą ir pajuntu vienatvės agoniją.

Geriau būsiu paprastas, niekuo neišsiskiriantis, bet mylintis žmogus ir gaudamas tokį pat atsaką turėsiu galimybę būti laimingas, negu kad užsibrėšiu dar kartą ir iš naujo tuos nerealius tikslus, aukodamas viską pasimesiu tarp realios būties ir nuolat kintančios bet kokia formą prarandančios svajonės. Manau, kad ne tik kūrėjai, bet ir kiekvienas žmogus kartais atsiduria tokioje situacijoje. Turbūt, niekada nevėlu viską keist, neatidėliot ir pradėt pirmiausiai ne nuo kažko kito, o nuo pačio savęs. Ir tik tada po truputį aplanko ramybė.

Linkejimai!

Pa :*

Karolis