Golden Parazyth albumo pristatymas @ HSC, birželio 5 d

Mano penktadienis prasidėjo gerai, netgi labai gerai. Ką tas lietus, ką tas beprotiškai sunkus kėlimasis iš ryto ir ką tos automobilių grūstys mieste – žinojau, kad šį vakarą lepinsiuosi nuostabiais garsais antrojo Golden Parazyth albumo All the Truth About Blue Monkeys pristatymo šventėje.

Nuo paskutinio karto, kai mačiau Golden Parazyth pasirodymą, buvo praėjęs geras pusmetis, tad buvau tikrai išsiilgusi šio kūrėjo muzikos. „Lapę“ mokėjau atmintinai, o „Last Rainbow“ ir „Secrets“ buvo tapusios mano naminių diskotekų „šoku-aš-groja-mano-winampas“ neatsiejama dalimi. Antras albumas buvo lauktas ilgai ir nekantriai..

Myspace jau buvau girdėjusi „Hello My Friend“ ir „Innocence“ – būsimus naujojo albumo hitus, kuriuos niūniuos, o gal jau ir niūniuoja ne vienas. Dar neišklausiusi visų naujojo albumo dainų žinojau, kad Golden Parazyth muzika išlieka vis dar tokia pat melodinga ir švelni. Tačiau juk gyvas pasirodymas, smalsu, kaip bus – daugiau bosų, daugiau energijos ir iškeltų į viršų rankų ar daugiau IDM ritmų, lyrikos bei lengvai į taktą linguojančios minios.

Prisipažinsiu, kitų vakaro dalyvių – Migloko, „partizanų“ Gvido ir likusių – nelabai ir temačiau, tačiau juk ne jie buvo šios šventės kaltininkai. Išmušus 11 valandai (o gal ir vėliau?) Golden Parazyth užlipo ant scenos, suošė minia, suskambo pirmieji akordai. Buvo daug visko – ir trimito bei gitaros garsų, ir būgnų – Golden Parazyth pasirodė su grupe „Monkeys group“. Buvo lūpinė armonikėlė, kuria grojo Golden Parazyth ir kurios garsai dar labiau sušvelnino ir taip švelnias ir šiltas elektronikos melodijas. Buvo ir vis ant scenos pakylanti Alina Orlova, kurios vokalas, įnešė dar daugiau gyvybės ir spalvų.

Minorinę gaidą keitė trankesnis skambesys, vėliau vėl virstantis į šnabždesį, minia tankėjo, žmonės spaudėsi prie scenos, oras kaito. Atrodė, kad pasirodymas dar net neįpusėjo, kai Golden Parazyth ir grupė užbaigė savo kūrinių pristatymą. O baigė ne bet kaip, o su gerai pažįstama „Lape“, kurią sekė šūksniai „Pakartot!“ bei dar kartą sugrojama daina. Užliūliavo, užsupo, tačiau progos rimčiau patrypt taip ir neturėjau, nors tikėjausi..

Man patiko, nes buvo svajinga, melodinga, kokybiška, nuoširdu ir tikra. Nors kai kas sakė: „jau kažkur girdėta“, „visai neblogai, bet nieko nauja“ ar „Lapė forever“.

Ir vis dėlto, kritikai lai kritikuoja, o man Golden Parazyth išlieka pačiu švelniausiu ir mieliausiu parazitu.

Golden Parazyth – Lapė