Spengsmo kūnelių kūryba: Betoniniai triušiai

Betoniniai triušiai – nauja, bet įdomi grupė iš Lietuvos. Žaisdami su tekstais bei garsais trys vyrai – Tomas S.Butkus, Antanas Dombrovskij, Vadimas Korotajevas – sukuria atmosferą, kuri patinka šio kuklaus interviu autorei, bet ką čia slėpsi, daugeliui žmonių tai tik dar viena nesąmonė palyginus su „tikra muzika“. Tikiuosi, jog po metų ar pusės grupė nenulūš ir tęs savo veiklą. Trumpas, pažintinis interviu su šia audiopoetinio spengsmo, eksperimentinės muzikos grupe.

Nenoriu privelti klaidų pristatydama jus savomis sąvokomis, todėl prašau, prisistatykite patys! Kas esate, ką veikėte, ką veikiate, ką kuriate?

Antanas Dombrovskij: Mano diplome parašyta „ šilumos energetikos inžinierius“, bet praktikoje tenka turėti reikalų ne su vamzdžiais ir katilais, o su garso kortom, laptopais, bei viskuo kitu, prie ko jaučiu galįs pridurti ar paimti kažką savo…

Tomas S.Butkus: Esame Betoniniai Triušiai (visomis prasmėmis). Užsiimame dviem dalykais: grupiniu seksu garso teritorijoje ir nekilnojamojo turto plėtra žodžio eteryje. Prieš tai darėme tą patį, tik kitomis priemonėmis. Kuriame spengsmo (žmonės šį garsą vadina tyla) kūnelius.

Vadimas Korotajevas: tai… atsakymų kamera?

Kaip susiėjote į Betoninius triušius?

ad: Mano inspiracija sugyvulėti tokia forma buvo amerikiečių naujojo psichofolko viena ryškiausiu figūrų Animal Collective. Norėjosi susirgti nauju užkratu iš užjūrio. To rezultatas, veikiant lietuviškam klimatui, išėjo toks, kokį girdite.

tsb: Po truputį (taip, kaip susieina visi gyvi sutvėrimai). 2005-ųjų rudenį Vilniuje, berods pogrindinėje slėptuvėje „Virpesys“.

vk: tai… klausymas

Betoninius triušius įvardinate kaip audiopoetinio spengsmo grupę. Patikslinkite šią audiospengsmo sąvoką.

ad: Tai Tomo S. Butkaus situacijos aiškinimas. Aš ta sąvoką paaiškinčiau taip: mūsų trijų bendras individualumas, bandantis įtilpti i vieną medijos kanalą.

tsb: Kaip minėjau, spengsmas yra būsena, kurioje gyvieji sutvėrimai jaučia savo kraujotakos ir nervų sistemos skleidžiamas garso bangas, ir jas užfiksuoja kaip „tylą“. Audiopoetinis principas šią tylą sužmogina, tai yra prikuria joje įvairių skylučių, skirtų klausytojo čiuptuvėliams tam, kad jie šį subtilų aplinkos audinį paverstų individualiu.

vk: tai… ne saldainis

Kaip atskirtumėte tekstą muzikoje ir poeziją muzikoje? T.y. kuo skiriasi poetas bei tam tikra prasme vokalistas Tomas S.Butkus Betoniniuose triušiuose ir, pavyzdžiui, tekstų kūrejas ir vokalistas, gitaristas Syd Barrett grupėje Pink Floyd?

ad: Aš to negaliu padaryti, man trūksta objektyvumo… Bet kokį meną galiu skirstyti į kelias nelygias pastoviai atsinaujinančias bei kintančias grupes: Man suprantamas menas, nesuprantamas, tas, kurį noriu suprasti ir tas, kuris šiuo metu atrodo neaktualus. Tam, kad formuluotė neskambėtų pernelyg „matematiškai“, žodį „suprasti“ galima pakeisti žodžių „pajusti“. Taigi Syd Barret man iki šiol yra nepajaustas, nežinomas, bet tai jokiu būdu nereiškia, kad jis liks toje kategorijoje visiems laikams.

Grįžtant prie klausimo esmės, jei būčiau kompetentingas lyginti, atsakyčiau taip, kaip vertindamas bet kokį meną: globalių kriterijų nėra, menininkas susikuria pats sau taisykles ir proceso pavadinimą.

tsb: Tekstas muzikoje svarbus, tačiau neprivalomas. Muzika poezijoje – taip pat ne būtinybė. Aišku, jei žiūresime į tai tradiciškai. Aš manau, kad net ir konkrečioji poezija turi savas partitūras, lygiai taip pat kaip ir minimalistinė J. Cage‘o muzika turi įslaptintus savo tekstus. Antra klausimo pusė: sunku būtų paneigti kad poetas T. S. Butkus „Betoniniuose triušiuose“ neatlieka jokio vaidmens. Jei prisiminsime a. a. Sydą – jis buvo grupės Pink Floyd idėjinis lyderis, gana greitai išsisėmęs ir, kaip pasakytų koks senolis, nugrimzdęs į narkotikų liūną. Gal čia yra pagrindinis skirtumas. Nors objektyvumo dėlei reikėtų pasakyti kad tų skirtumų yra bent pusšimtis: Butkus nemoka groti gitara, jis yra cholerikas, lietuvis etc. Barrettas – flegmatikas, gitaristas, britas…

vk: tai… suprantama

Kaip Lietuvos publika reaguoja į jūsų grupę? Ar yra daug susidomėjusių?

ad: Salės nebūna tuščios, žmonės ateina i koncertus ir klauso įrašų, viena jų kaip tik dabar rankoje turi mikrofoną.

tsb: Manau kad neturime fanų. Turime gal kokius 102 patrauklius klausytojus. Tai yra geriau.

vk: tai… provokacija

Ar manote, jog daug jūsų klausytojų turėtų patys kurti prasmes klausydami jūsų garsų bei tekstų? O gal jokių prasmių iš garsų nereikia kurti, kitaip tariant, užtenka tiesiog juos skaniai suvartoti, „plaukti pasroviui“…?

ad: Šitą klausimą paverčiu siūlymu vystyt kuo daugiau variantų į abi puses.

tsb: Sunku pasakyti… Kadangi pačius tekstus, nesigilinant į artimesnes ir tolimesnes jo prasmes, kiek sunkoka suvokti, tai garsas „utilizuoja“ tą sunkumą, leisdamas sąmonei kartu ir „plaukti pasroviui“, ir lipniais čiuptuvėliais kabintis į kuriamo ambiento audinį.

vk: tai… p!

Esate jau išleidę vieną albumą („Pilkasis albumas“). Kaip sekėsi įrašinėti kūrinius?

ad: Man labai patinka neprisiminti, iš kur ir kaip atsirado gabalas, ir netgi abejoti, ar tai apskritai mano rankų darbas… O tame albume yra kūrinių, kuriuos vis dar noriu pamiršti.

tsb: Iš principo tai buvo eksperimentinis darbas. Ir darbas sekinantis, nes mes iš principo linkę kurti gyvai, be jokios išankstinės nuostatos ar programos, juo labiau, repetuoti ir šlifuoti vienos partitūros. Bijau, tai nepasikartos.

vk: tai… Ore?

Ar sunku rasti leidyklą, norinčią išleisti, pavadinkime, kitokią nei įprasta (turiu omenyje muziką, kurios pardavimo tiražai nesutaps su liaudyje populiarios muzikos…), muziką ne online versijoje?

ad: Apie tą vargą papasakos Tomas.

tsb: Šiaip leidykla tokio profilio kūrybai nereikalinga. Viską gali pasidaryti pats savo namuose. Aišku problemėlė – platinimas. Bet jei yra draugų ir bendraminčių tinklas – nematau jokių problemų.

vk: tai… p

Ką vadintumėte savo didžiausiais įkvepėjais?

ad: Kuriant triušiuose, aukščiausias taškas pasiekiamas įkvėpus vienas kitą, atsakinėjant į šį klausimą Autechre – „Squeller“, kuriuos dabar girdžiu, paskutinių dienų geriausiais įvardinčiau graikų 1925-1937 m. šansonu vadinamą „Rembetica“, atliekamą dainininkės, kurios vardo, deja, nežinau.

tsb: Mano kultūriniai muzikos arkliukai (jau minėjote) – ankstyvieji Pink Floyd. Po to seka eilė gėlių eros kūrėjų, kūrusių nestandartinį garsą, taip pat nuo roko iki dance ir techno ar trip-hopo atlikėjų, žodžiu gautųs melomaniakiškas sąrašas.

vk: tai… Tirpuko ledai!

Kaip jus veikia miestas, kuriame gyvenate? Kuo jums patinka/nepatinka Vilnius? Ką manote apie kultūrinę situaciją šiame mieste (renginiai, koncertai, parodos, skaitymai, teatrai, ir t.t.) – kas jus domina, nervina ir t.t.?

ad: Vilnius – geriausias pasaulio miestas. Tai tvirtai žinau, pirmi žodžiai ateinantis į galvą apibūdinimui: jaukus, mažas. Man ir visiems norėtųsi didelės kultūrinių renginių pasiūlos, egzotiškų koncertų, europinio lygio kino bei teatro festivalių su sausakimšomis foje, pilnomis besišypsančių lankytojų, bet čia, manau, susikerta priešpriešos, nes tokia kasdienybė yra reali tik dideliems, pinigingiems miestams. Tad lieka nieko nesigailint investuoti save į tuos mažus darbus, kuriuos įstengi pakelti vienas ar su draugų pagalba, nesitikint jokio furoro.

tsb: Vilnius yra mažas, bet smagus Europos provincijos miestukas su kaimeliais ir miškais, ir be abejo daug bažnyčių. Tai mane labiausiai ir žavi. Daug jame aišku ir beskonybės, ypač – paskutiniojo dešimtmečio architektūros (ajajai, kolegos architektai). Gerų renginių per metus – gal keletas, daug šiaip renginių. Vyrauja tradicionalistinė kultūra, beatodairiškai remiama įvairių ministerijų ir t. t. Ši sistema neskatina naujų iniciatyvų, tik palaiko „kūrybingą vegetavimą“ arba imituoja kūrybiškumą.

vk: tik tai…

Artimiausias Betoninių triušių koncertas: Plungėje – Lietuvos kultūros sostinės renginiuose. Koncertas įvyks liepos 25 d. (šešgadienį) 21 val. scenoje šalia neveikiančio vandens bokšto, pramoniniame rajone Salantų gatvėje

Nuorodos:

Betoniniai Triušiai Ore Grotuve
Betoniniai Triušiai MySpace