„I‘m a Lizard King, I can do anything“ kadaise žemės nesiekdamas ištarė Jimmas Morrisonas ir sukūrė kitokios Amerikos veidą, kurios pasekėjų ir gerbėjų yra ir šiandien. Visai keista, bet jais patapo ir angliško indie žvaigždutės Arctic Monkeys, kurie nusigavo į dykumos vidurį Kalifornijoje, pasikvietė vieną iš amerikos alternatyvos asų Josh Homme (Queens of the Stone Age), pamiršo britišką akcentą ir sukūrė savo tėvynainius išduodantį albumą. Wtf?
Po ne itin sėkmingo antro albumo ir epitetų „geriausi po bitlų“ pabaigos, nesunku buvo nuspėti beprasidedantį ieškojimų kelią. Gretutinis Alexo Turnerio projektas Last Shadow Puppets jau buvo papuoštas Londono orkestru, tuo tarpu „Apgaulę“ (Humbug) apskritai reikėtų vertinti daugiau kaip procesą, nei galutinį rezultatą. Kita vertus, tai grupę išlaisvina nuo pavojaus tapti reguliaria įrašų kepyklos kliente ir tam tikra prasme pakelia juos į aukštesnį lygmenį.
Todėl tikriausiai naivu būtų tikėtis, jog albumą pristatantis bosu varomas ir abejingu vokalu įdainuotas „Crying Lightning“ pakartos senųjų hitų sėkmę. Tiesa, gitaros grupės kūryboje ir toliau dominuoja, tačiau jų akordų paletė smarkiai patamsėjo. Trankaus post-punk revival fanai dar gali rasti savo favoritus „Pretty Visitors“ ar spellinto priedainio (niekada nesupratau šio anglakalbių saviraiškos būdo, bet gal yra ir to fanų) „Dangerous Animals“, tačiau kur kas labiau čia vyrauja niūrūs, pavargę garsai, kaip „Fire and the Thud“, jau ne itin tinkantys diskotekų setams. Stebina ir lyg specialiai sudarkytos kūrinių struktūros, nebeverta stebėtis netikėtai nutrūkstančiomis pabaigomis ar paprastosios chorus-versus schemos išnykimu.
Žodžių čia daugiau nei kada nors ankščiau. Tik šį kartą nerūpestingus „kokia tu graži šokių aikštelėje“ pagyrimus keičia trečio asmens ciniški dohertizmai, kaip kad antro galo apdainavimas „My Propeller“ ar kvailių parado metafora „Secret Door“. Abstrakcijos beveik visada laimi prieš turinį, kas mėgsta narplioti dviprasmybes ar ieškoti paslėptų minčių, veiklos bus nemažai.
Kažkur įpusėjus antrajai įrašo pusėj galima rasti ir geriausius jo vaisius. „Dance Little Liar“ skamba beveik kaip Iano Browno ir The Stone Roses reivas, peraugantis į energingą psichodeliką. Išraiškinga. Atskiro paminėjimo reikalauja ir „Cornerstone“ – optimistiška, šiek tiek senais laikais dvelkianti, bet kartu subrendusi melodija. Tikriausiai net pretenduoja būti geriausia karjeroje. Bet jei taip ir toliau tai tik kol kas.
Tiems, kas keliskart matė Arctic Monkeys youtube ir jiems visai patiko ar kartą perskaitė kaip „I Bet You Look Good on a Dance floor“ Ore.lt buvo išrinkta labiausiai 2005-uosius atspindinčia daina, šis albumas bus tik vidutiniškas, bet tikriems Alexo Turnerio fanams tai tikras perliukas. O žinios apie Oasis išsiskyrimą šiam įrašui tik dar prideda prasmės. Viskas kažkada keičiasi.
ORE vertina: 8 iš 10
Arctic Monkeys – Crying Lightning
Rugsėjo 1, 2009 14:10
Puiki apžvalga, lenkiu galvą.
Rugsėjo 1, 2009 21:08
Jo visai nebloga apžvalgėlė.
Rugsėjo 1, 2009 22:30
rokas ir turi buti muzika kuria norima kazka pasakyti,i kurios dainu tekstus reikia gilintis :) o ne kurit primityvu roka dancefloorui,ka ir daro visos indie rock grupes :)
Rugsėjo 2, 2009 01:09
numireliu muzika daro monkeys… zombiskas slamstas, visiskai be gyvybines energijos
Rugsėjo 2, 2009 18:36
Rae pati tu be gyvybės, aš tikiu, kad lady gaga daugiau energijos parodo tai tu geriau ją klausyk jei to ieškai.
Rugsėjo 4, 2009 00:50
geriausias Arctic Monkeys albumas. ir aš tikras, kad jie gali dar kur kas geriau. taip kad jų atžvilgiu aš nusiteikęs labai optimistiškai.
o Dovaidas iš ties neblogai padirbėjo(tik va, anglicizmų galėtų mažiau vartot)
Rugsėjo 27, 2009 20:07
saunus vyrai Arctic Monkeys.gerbiu ir gerbsiu juos.