„Dirty! Dirty!..”, prieš savaitę sukliko viena pažįstama, kai jai elegantiškai įbrukau keletą festivalio atvirukų su vienuolėmis. Pamačiusi jos reakciją nusprendžiau, kad draugams vaikinams atvirukų neduosiu. Dar per anksti imtis sąvadautojos vaidmens. O kol kas koncentruojamės prie festivalio, nes yra gerų naujienų. Jautresnės sielos žmogus labai aiškiai pastebės rūkais ir radikaliais atspalviais sprogstančio rudens sąsajas su galiausiai prasidedančiu video ir alternatyvių kino formų festivaliu Klaipėdoje. Jis – kitoks. Tad būtina pakeisti erdvės ir laiko scenografiją. Šalin entuziastingą aiškiaformę vasarą, sveikas miglotas, efemeriškų vaizdinių ir fantazijų pilnas rudenie!..
Kas/Kur/Kada
Žvejai traukia paskutines silkes, valtys švartuojamos, o Klaipėdos fotografijos galerijoje jausmingai girgžda vaškuojamos grindys, norinčios atspindėti kuo daugiau video mylėtojų.
Pagaliau „Dezintegracija“ išleidžiama į dviejų mėnesių maratoną. Maži vaikai slepiami namuose. O chaotiškos kūrybos properšos įtraukia
Kas: naujo Beno Šarkos filmo „Siena-Siela“ pristatymas + performansas bei video filmų programa.
Laikas: spalio 16d. 19 val.
Vieta: Fotografijos galerija, Tomo g.7, Klaipėda.
Kas: Video filmų programa bei Evaldo Janso dokumentinis filmas „Garso takelis“.
Laikas: spalio 17d. 19 val.
Vieta: Fotografijos galerija, Tomo g.7, Klaipėda.
Abejingų nepaliekantis kūrėjas
Beną Šarką žino visi. O kas nežino tegul niekam garsiai to neprisipažįsta ir skuba pasigooglinti. Benas reziduoja Klaipėdoje, tad nori jis to – ar ne, labai smagu vadinti jį išskirtinai uostamiesčio kūrėju. Be to šis menininkas yra ypatingas dėmuo visos Lietuvos mastu – sava nuolat tobulinama kalba ir su ja augantis savas pasaulis. Tai yra išsiveržimas į gryną dar atspindžiais ir sinonimais neapaugusią mąstymo dimensiją.
Negalima likti abejingiems stebint unikalius, ekspresyvius, „šarkiška“ kalba artikuliuotus pasirodymai, kuriuose kūnas tampa vieta, laiku ir istorija. Įtemptos judesio trajektorijos, ranka, raktikaulis, Adomo obuolys – tai rašmenys, atviri norinčiam skaityti. O kartais – kodėl ne – iššūkis, kviečiantis pamiršti snobiškus meno analitiko įrankius ir tiesiog šyptelėti stebint šokiruotos auditorijos ir sukto menininko konfrontaciją.
Pernai „Dezintegracijoje“ taip pat buvo pristatomas Beno filmas „Pilka beveik balta“. Kiek girdėjau, tuomet jame sušmėžavęs nuogas vyriškas kūnas ir neįprastas naratyvas sutrikdė keletą prie patogios estetikos pripratusių žiūrovų.
Šiemetiniame reginyje galima nujausti seno gero pažįstamo Charles Bukowski buvimą. Pats Benas, paklaustas apie filmą, buvo gana lakoniškas:
„kai sienos užknisa, tada pagalvoji apie sielą. „O gal tos sielos turbūt visai ir nėra (iš pokalbio su bobute, kuri myli Bukovskio kūrybą)…“ Kad ir kaip mus užknisa sienos, jos vis tiek sąlygoją atsiribojimą. O atsiribojimas yra neišvengiama dezintegracija. Geriausia vieta depresijai, anot to paties Bukovskio, yra miesto gatvės“.
Įsidėkite porą svarainių į kišenę (jie tinka vienatvei) – laukia svetima kelionė, nes kaip rašė mano brangus bičiulis Bruno Schulz, „ta realybė plona lyg popierius, ir pro visus plyšius kyšo jos netikrumas“…
Asmeniškas „P.S.“ Kartais galvoju, kad jei būčiau dramatiškesnė B. Šarkai padaryčiau mažą altorėlį, apkaišyčiau drugelių sparnais, chitininiais grambuolių šarvais, parūdijusiais varžtais, varnų plunksnomis ir įrėminčiau kreida brėžtu punktyru. Centre būtų juoda naktis, kavos veidrodis, ar akiai malonių sėdmenų linkis.
„Garso takelis“
Šeštadienį tęsiasi „Dezintegracijos“ startinė darbotvarkė – joje ekstravagantiškų video darbų peržiūra, vainikuojama video menininko performansų autoriaus, tapytojo ir režisieriaus Evaldo Janso dokumentinio filmo „Garso takelis“ pristatymas.
Šiame darbe fiksuojamos režisieriaus kūrybinės paieškos. „Mėgėjiška“ kamera filmuotuose kadruose bendraujama su profesionaliais muzikantais, liaudiškos muzikos atlikėjais, kompozitoriais, muzikos ekspertais, jiems rodomos ištraukos iš „nufilmuoto“ filmo, klausomasi jų komentarų, diskutuojama apie muziką kine.
Kaip apibūdinama oficialiame filmo pristatyme, „Šis E.Janso kūrinys, tarsi, tampa subtilia ode vis bręstančiai, itin dinamiškai Lietuvos muzikos scenai – kupinai skirtingų žanrų, atlikėjų, tradicijų, teorijų bei atradimų.“
Filosofiškoji ir subtilioji auditorijos dalis galės permąstytį skirtingų muzikos stilių įtaką prasmės konstravimui kino tekste. O paparacius nudžiuginsime išuodami, kad ekrane pasirodys Alina Orlova, muzikos kritikai Darius Užkuraitis ir Dovydas Bluvšteinas bei Marcinkonių etnografinis antsamblis.
Namų darbai : Charles Bukowski „Pragaras skirtas vienišiems“ .
Komentarai