Dokumentinių filmų festivalis Leipzig DOK

Leipzig DOK – seniausias pasaulyje bei didžiausias Vokietijoje dokumentinių bei animacinių filmų festivalis. Jau 52 kartą vykstantis renginys spalio 26 – lapkričio 1 dienomis pristatė 330 filmų iš 69 pasaulio šalių.

Visą savaitę po miesto centrą įvairiomis formomis (dalyviais, skrajutėmis, atributika, idėjomis, filmų istorijomis ir t.t.) sklandė šio renginio atmosfera. Leipzigas, nedidelis rytų Vokietijos miestas, kurio geriausieji laikai labiau buvo nei yra, atrodė atgimęs. Pačiame miesto centre lakstydama iš vieno kino teatro į kitą, nespėdavau atbusti nuo dokumentinių istorijų, o dar reikėdavo galvoti apie bilietus į ateinančių filmų seansus (dėl minios lankytojų bilietų dažnai nebebūdavo). Tad kur su tokia galva spėsi pamatyti, jog miesto periferijoje ramu, tuščia, ten daugybė nuo sienos griuvimo laikų apleistų namų, kurie naujų gyventojų dar nesulaukė.

Savaitę su minia lankytojų einame į kiną pažiūrėti šokiruojančių vaizdų, įkvepiančių istorijų, verkiančių motinų…savotiškas sadomazochizmas. Dokumentika, kitaip nei fikcija, parodo ne tik galingą režisieriaus ir jo komandos idėjų pasaulį, kuriuo mes labiau ar mažiau mėgaujamės. Dokumentinis filmas mus pastato į priešpriešą: vienoje pusėje stovi mūsų suvokiamas pasaulis, o kitoje – „kitur“ esanti kita „realybė“. Matai, jog kažkur vyksta karas, nors ir per projektorių, ir atsiriboji – jis juk ten, toli, kažkur kitur. Visgi taip atsiriboti, kaip žiūrėdama fikcinį filmą, negali: atpažįstamos figūros bei prasmės, kaip liūdesys, moralinės nuostatos, skausmas, prispaudžia. Iš čia ir sadomazochizmas, nes po kurio laiko pagauni save perkant bilietą į kitą filmą apie įvairias situacijas Rusijoje (Čečėnijoje), Baltarusijoje, Irane ar Libane.

Visgi galbūt toks savęs kankinimas nėra tik grynas malonumo siekis. Galbūt tokiu būdu mūsų visuomenėje vyraujantys santvarkos stereotipai po truputį bus klibinami, gal po truputį susiformuos ta kritinė masė žmonių, kuri supras, kad mūsų visuomenės palaikoma politika lemia/prisideda/nepadeda daugelio kitose pasaulio vietose gyvenančių žmonių nelaimes.
Galbūt tokie filmai paskatins apmąstyti ir elgesį savame kieme. Tik kokiais mastais žiūrimi tokie filmai ir, žinoma, kokios alternatyvos?

Betgi apie festivalį

Festivalis buvo padalintas į pogrupius: DOK filmai, specialiosios programos (Andrei Chrschanowski filmų retrospektyva, This Is Africa ir kt.), animacijos filmai, Joris Ivens filmų retrospektyva. Per savaitę teko pamatyti apie 30 filmų, iš kurių keletą norėčiau aprašyti plačiau.

Filmas, pradėjęs mano Leipzig DOK kelionę buvo Alain de Halleux „Nuclear NTR, Nothing to Report“. Tai kūrinys, pasakojantis apie atomines elektrines Prancūzijoje, radioaktyvių medžiagų poveikį jų darbuotojams, elektrinių privatizaciją bei pelno bet kieno sąskaita siekimą. Antrasis, parodytas tame pačiame seanse, vadinosi „Lockerbie Revisited“. Čia filmo autorius Gideon Levy ieškojo priežasties, kodėl prieš 20 metų nukritus PanAm lėktuvui dėl to buvo apkaltinti libaniečiai? Skirtingi atsakymai iš skirtingų pareigūnų, tyrusių tą pačią bylą. Ar galingieji planuoja, o kenčia eiliniai žmonės ir apkaltinami „teoristai iš kažkokio Libano“? Filmas-mįslė.

Po Mehran Tamadon filmo „Bassidji“ kilo daug klausimų. Irane dar nesilankiau, bet diktatūros, religinės, politinės ir ekonominės, nuo kurios kenčia žmonės, man neatrodo priimtinos. Tačiau kaip tik dėl šios tematikos filmas man pasirodė labai įdomus. Jis pasakojo apie Bassidji grupuotę Irane, savotišką civilių policiją, savo veikloje besiremiančią islamu bei palaikančia dabartinę Irano politiką. Filmo autorius, kalbėdamasis su religiniais fundamentalistais išdrįso pasakyti, kad jis iš Irano ir visai nereligingas. Skirtingos pusės kartu diskutavo, kalbėjosi – ramiai, paprastai ir be jokių ginklų. Kyla įspūdis, jog žmonės kalba, bet tik savose ideologijų sistemose. Kuo iraniečiai fundamentalistai, kalbantys sava logika skiriasi nuo mūsų vakarietiškame pasaulyje vyraujančios ideologijos? Ten nėra laisvės ir visi jie teroristai? O pas mus – yra? Nupirkta spauda, visuomenės susiskaldymas, skurdžiųjų sluoksnių pasmerkimas ir pamiršimas, nesibaigianti korupcija – kuo gi mūsų ideologija teisingesnė už kitų? Arba kitaip, kodėl teigiama, kad pas mus laisvė – tai jau tikrai laisvė? Po filmo klausimų kilo ir jie niekur nedingo.

„Die Frau mit den funf Elefanten“ – tai puikus Vadim Jendreyko iš Vokietijos filmas apie Svetlaną Geier, F.Dostojevskio knygų iš rusų į vokiečių kalbą vertėją. Filme pasakojamas šios moters, gimusios Kijeve, emigravusios į Vokietiją, atlaikiusią antrąjį pasaulinį karą, gyvenimas. Mums papasakota S.Geier istorija galinga, priverčia nutilti, įsiklausyti į moters mintis apie gyvenimą, vertėjo darbą, ir sugebėjimą į viską žvelgti kruopščiai ir iš pašaknų. Svetlana itin charizmatiška, protinga ir žavi, gyvenanti taip, kaip liepia širdis, o ne taip, kaip norėtų kiti. Daug patyrusio žmogaus žodžiai žiūrovui į širdį sminga. Tai buvo bene šilčiausias festivalio filmas, apie kurį trumpai – žemiau.

Negaliu nepaminėti filmo „Boris Ryzhy“ apie poetą B.Ryžy iš Jakaterinburgo, Rusijos, kuris būdamas 26 metų, Perestroikos metu, nusižudė. Filme Boriso sesė bando parodyti poeto gyvenimo aplinką Jakaterinburgo rajonuose, pilnuose alkoholikų, gangsterių, vagysčių bei muštynių. Filmas susuktas be kulminacijos, viskas čia aišku: poetas nusižudė, ir neverta ieškoti atsakymo kodėl, nes niekas negali atsakyti į šį klausimą. Tačiau tai, kaip darbas nufilmuotas, sudomina. Panašu, jog tai ne profesionalaus operatoriaus darbas, o žmogaus, puikiai „pagaunančio“ įdomius pasaulio elementus. „Žemoji“ žmonių klasė, besiverčianti neaiškiais darbais, vietinės kapinės su automobilių raižiniais ant antkapių, socialinė atskirtis ir kova už galimybę būti pripažintam. Pesimistiškos Boris Ryžy poezijos fone…

Bandydama atrasti mėlyną, gražų ir besišypsantį debesėlį kažkaip liūdnokame dokumentinių filmų danguje nuėjau į porą retrospektyvų: režisieriaus Joris Ivens bei animatoriaus Andrey Kryžanovskij.

Joris Ivens – legendinis, 1898-1989 m. gyvenęs olandų dokumentinių filmų kūrėjas, pasišventęs komunistas, mėginęs net sovietų industrijos „statymą“ pavaizduoti kaip laimę nešantį procesą. Filmas kėlė šypseną, tačiau kaip savitas istorijos dokumentuotojas Ivens yra be abejonės svarbus dokumentinio kino scenai. Jei ne viską pavykdavo nufilmuoti, autorius iš pasakojimų nugristas istorijas surežisuodavo. Tačiau ne viskas taip primityvu, kaip gali nuskambėti. Ivens filmai itin poetiški, čia pinasi įvairiausios figūros ir vaizdiniai, juos žiūrėti jei ne įdomu, tai bent gražu.

Andrey Kryžanovskij – animacinio kino kūrėjas iš Rusijos. Jo animacija – tai įvairių medžiagų bei temų sąjunga. Pavyzdžiui, filmukuose naudojami originalūs Frederico Fellini, Josefo Brodskio ar Aleksandro Puškino piešiniai, iš filmuojamos medžiagos pereinama į animaciją, o kartais animacija gyvena kartu su vaidybiniu filmu. Čia ir Leninas, grūmojantis berniukui, čia ir Kleino mėlynos spalvos žuvis, plūduriuojanti virš pietų stalo, čia ir liūto gyvenimo istorija, o kartais ir Fellini mėgstamas kūno figūros pabrėžimas…Šios animacijos plastika suteikia jaukumo, šiltumo prasmes, tačiau filmus žiūrėti įdomu ir dėl jų figūratyvumo.

Viktaro Dashuk filmai – liūdni. Jau antrąkart festivalyje rodoma Baltarusija, šalis, valdoma autokrato, kuriame ir nemaža dalis piliečių pajungiami į ideologijos kūrimo ir palaikymo aparatą. Opozicijos nėra, jei yra, tai jie – kvailiai. Šalis gyvena gėryje ir grožyje, tačiau prieš rinkimus atsiranda grupė blogiukų, nuo kurių apginti valdžia įveda ribojančius įstatymus. Jei tam nepritari, nueik į koncertą, galbūt dainos tave įtikins, kad „tėvą mylėti reikia“. Tvirta ranka lankėsi jau ir Vilniuje, o V. Dashukas šį kartą į festivalį neatvyko… Filmus pasirašinėdamas tik sava pavarde bei montuodamas įvairius anoniminius vaizdus/televizijos laidų ištraukas, kūrėjas pateikia „Mirusių pelių karalystės“ (“The Kingdom of Dead Mice”) paveikslą. Žinoma, tai tik jo piešiamas paveikslas, bet kažkodėl panašu, kad jis labiau labiau Millet nei Klee.

Vieną vėlų vakarą žiūrėjau Suomijos ir Japonijos filmą „Ito – A Diary of an Urban Priest“. Tai labai švariai, bet ir įdomiai nufilmuotas kūrinys (dokumentika, kuri neprimena savo žanro filmų), kurio epicentre – Fujioka, jaunas budistas-vienuolis, gyvenantis Tokijuje. Jis buvo boksininku, tačiau dėl sužalojimų nutraukė karjerą. Dabar jis turi barą, groja, ir yra „egzistenciškai benamis“…Šis lėtas filmas nufilmuotas naktį, ir nors Tokijus, naktis, budizmas mums galėtų nuskambėti banalokai, tai yra puikus meno kūrinys apie itin įdomią asmenybę.

Leipzigas – miestas, turintis įdomų kino teatrą/kavinę/klubą, pavadinimu NATO. Simboliškai čia žiūrėjome iraniečių filmą apie hip hop kultūrą, o greičiau jos atšaką – repą: “Rapping in Teheran”. Ten po truputį besivysto alternatyvi kultūra, su savo apranga, dainomis, vakarėliais, kuri pas mus nebe-jokia alternatyva, o popsas. Tačiau akivaizdu, jog Irane, kur repas – uždraustas, bet koks bandymas pajudėti prieš sistemą gali būti vertinamas kaip didelė drąsa. O jei tu – dainuojanti mergina? Juk merginos balso dainose šioje šalyje negali būti. Filmas iškėlė daug klausimų…Sava sistema draudžia jaunimui daryti daug dalykų, ir jie veržte veržiasi į kitą – Jungtines Valstijas, Jordaniją, kur jie tampa normaliomis sistemos žvaigždutėmis, galbūt neblogai parduodamomis. Čia tik pasvarstymas, apskritai filmas, kaip kultūrinės situacijos įreikšminimas, yra įdomus, ir jame pasirodę žmonės – verti pagarbos.

Festivalyje buvo daugybė filmų, kurių dalį mačiau, didesnės – nespėjau, dar kiti įvairių žiuri (tarptautinės žiuri komandos, vokiečių žiuri komandos ir kt.) buvo išrinkti geriausiais – sąrašas susidomėjusiems čia

Vietoje „pabaigos žodžio“ norėčiau paminėti dar vieną filmą, kurį jei tik galėsite, rekomenduoju pažiūrėti, o jei ne – bent jau nuorodą žemiau. Tai ironiška istorija apie maistą ir karą, t.y. virėjus karo virtuvėje. Sąmojingas, linksmas ir žiaurus “Cooking History”.