Geriausi 2009 metų filmai: kraujo ir žaidimų!

Gal apmaudu, kad geriausių filmų dešimtuke tiek daug žanrinio, holivudinio kino. Bet taip yra: autorinio kino meistrai senstelėjo ir kartoja patys save, o kino jaunuoliai pernelyg taiko į festivalinį, „europietišką“ formatą. Tautų draugystės, tolerancijos kitokiam, arba buitiško „nesuvaidinto“ realizmo klišės šiandien dažnai stipresnės už Holivudo žanrų kanonus. O pastarieji savo ruožtu geba keistis, nes krizė skatina kūrybiškumą.

Tikėkimės, kad 2010 mums atneš daugiau sekso, nepriklausomybės ir jausmų, o kol kas: 2009‘ųjų geriausių filmų dešimtukas.

1 Jacques Audiard „Pranašas“

http://www.youtube.com/watch?v=_IFasA9bgyw

Retai kada kriminalinis filmas buvo toks netikėtas ir įtikimas. „Pranašas“ nebanaliai stebina iki paskutinės minutės. Psichologiškai gąsdina žiauriau už von Triero teatrališką „Antikristą“. Jacques Audiard („Ant mano lūpų“, „Mano širdis nebeplaka“) pagaliau sukūrė ne tik kietai dramaturgiškai sukaltą, bet ir stipriai originalų filmą.

2 Anders Østergaard „Birmos VJ. Reportažai iš uždaros šalies“

Šio filmo autoriai yra šiuolaikiniai knygnešiai. Eksportuodami dokumentinius kadrus iš Birmos jie rizikavo savo gyvybe. 2007 prieš diktatūrą Birmoje sukilo vienuoliai ir juos palaikantys birmiečiai – per 100 tūkstančių žmonių. Tačiau taikios demonstracijos buvo žiauriai numalšintos, o kitąmet laisvės viltį palaužė atogrąžų uraganas. Viltis liko filme. Vaizdas gali būti ginklas, maištas, tiesa, įrodo „Birmos VJ“.

3 Jonas Mekas „Lietuva ir SSRS žlugimas“

Jonas Mekas apie penkias valandas filmuoja televizorių. Prieš dvidešimt metų. Amerikoje. Lietuva tuo metu grumiasi. Independence is not for sale, chamiškai rėžia Landsbergis. Nelauksim, nedarysim kompromisų. Gorbačiovas trina, trina, paskui atskleidžia savo tikrą veidą ir pasiunčia tankus. Tankai nesutraiško dainuojančios revoliucijos. Kai viskas jau ramu, Bushas pripažįsta Lietuvos nepriklausomybę. Jono Meko drebanti ranka išjungia kamerą. „Lietuvą ir SSRS žlugimą“ filmininkas pristato kaip graikišką tragediją, dalina žinių reportažus į keturias dalis, kuriose netrunka išryškėti simboliški herojai ir antiherojai. Būtų absurdiška prikišti, kad „tai ne filmas, nes šiuos žinių reportažus galima būtų rasti archyvuose“ – visų pirma todėl, kad rasti šiuos archyvus ir juos legaliai parodyti būtų titaniškas darbas. Be to, „Lietuva ir SSRS žlugimas“ – subtilus Jono Meko atsiprašymas ir hommage lietuvių dainai už laisvę. Jie liko Amerikoje. Bet viską stebėjo.

4 Tomas Alfredson „Įsileisk mane“

Kad skandinavai yra išsilavinę, savitai juokauja ir puoselėja kino kultūrą bei industriją, kiekvienais metais sužinome „Scanoramos“ dėka. Bėda, kai skandinavai imasi kurti filmus socialinių problemų tema – nes jų problemos, palyginus su likusiu pasauliu, nėra labai rimtos. Švedų „Įsileisk mane“ šios klaidos nedaro. Vampyrų filmas negaili vaikų kraujo. Tuk tuk. Ar įsileisi žmogžudį?

5 Jim Jarmusch „Kontrolės ribos“

http://www.youtube.com/watch?v=YJQ5bLmYGm0

Nufilmuota genialaus Wong Kar-wai filmų operatoriaus Christopher Doyle. Ispanijos peizažuose. Suvaidinta gražių aktorių (Isaach de Bankole, Tilda Swinton, Bill Murray). Jarmusch grįžta su poezija, naivumu ir humoru. Jautiesi kaip namie. „Kontrolės ribos“ ne pasakoja, o varijuoja romantiško gyvenimo būdo tema. Lėtas tempas ir istorijos primityvumas kuriam laikui šį filmą paliks nepastebėtą. Tačiau Jarmusch naivus ir nedemonstratyvus tonas šiandien kaip tik gyvybiškai originalus.

6 Larry Charles „Brüno“

„Boratas“ is so 2006, sako filmo tagline. Sacha Baron Cohen kaip joks kitas komikas sudrebino žiūrovus nauju ekscentrišku personažu – šįkart homoseksualiu mados žinovu austru – ir jo nuotykiais realiose aplinkybėse. Tikra, ar suvaidinta? Homofobiška, ar progėjiška? To, žiūrėdamas šį filmą, klausia savęs tiek sociologas, tiek statistinis LRS seimo narys. Žiūrovus nubloškia vienas per kitą vulgaresni juokai, neleidžiantys susičiaupti prasivėrusiai burnai. It‘s Dolce and Gabbana, hello!

7 Michael Moore „Kapitalizmas: meilės istorija“

Kai nebetiki Dievu, gali tikėti Michael Moore. Dokumentinio kino rokenroleris emocionaliai išaiškina, kas kaltas dėl krizės. Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad net jei kaltas ir kas nors kitas, Moore aiškinimas vis tiek įspūdingas.

8 James Cameron „Įsikūnijimas“

Kinas nebūtinai yra istorija. Visų pirma tai yra vaizdas, pritartų elitistiškiausi kritikai. Todėl kai vaizdas 3D ir sukurtas naujausiomis technologijomis, gali būti visai smagu – ir nėra čia ko gėdytis! „Titanikas“, kaip žinia, buvo froidistinė istorija apie falologijos nuvainikavimą, arba matriarchato pergalę prieš patriarchatą – falas nuskęsta, į dugną nusitempdamas tokias „vyriškas“ savybes kaip turtas, pavydas, garbė. „Įsikūnijimas“ perdirba Naująjį Testamentą, drąsiai (turiu omeny, kaip Camerono blockbusteriui) pasmerkia karą ir kompromisus su ekologija. Nuotykių filmo tarp dviejų realybių (ateities žmonių ir jų dėl finansinių išskaičiavimų atakuojamų laukinių) siužetas visada banalus, personažai – vienpusiški, nors ir išgyvenantys nuspėjamą lūžį, pabaiga – lengvai paradoksalus happy-end. Kaip dainuoja Madonna, Shine your light now / This time it’s got to be good / You get it right now, yeah / Cause you’re in Hollywood.

9 Oren Peli „Paranormalus aktyvumas“

Seanso metu merginos klykė ir juokėsi, lyg apsimesdamos, kad nebijo. Vyrukai tyliai juokėsi iš merginų, bet po seanso prisipažino vienas kitam, kad ir jiems buvo baisu. Kas tokio baisaus? Katie namuose – demonas, o jos vaikinas Micah nori jį nufilmuoti (o tada įdėti į youtube ir išgarsėti, spėjame). Būtent Micah filmuotą medžiagą mes ir „atrandame“ seanso metu. „Bleiro ragana“ tokią netikrą dokumentiką jau išbandė ir savo laiku tapo sėkmingiausiu filmu (lyginant biudžetą su pelnu). „Paranormalus aktyvumas“ tokiu pat būdu jį pralenkė. Šis debiutanto kūrinys toks primityvus, kad „Bleiro ragana“ palyginus – intelektuali psichologinė drama… Bet Oren Peli filmas šiurpus. Jis įtikina, kad demonas šalia. Patinka filmas ar nepatinka, „Paranormalus aktyvumas“ yra paminklas youtube kartai.

10 Neill Blomkamp „9-asis rajonas“

Ateivis irgi žmogus. „9-asis rajonas“ prasideda netikros dokumentikos stiliumi. Tuoj sužinosime, kaip viskas buvo, sako TV pranešėjai. Ateiviai nukrito į žemę, apsigyveno ir pavertė vieną rajoną lūšnynais. Pietų Afrikos nomenklatūra juos norėjo ne/etiškai perkraustyti ir net vadino juos „krevetėmis“. Ateiviai irgi nebuvo šventuoliai, elgėsi agresyviai beigi atrodė šlykščiai. Šis filmas mintyse užverda nemažai minčių iš sociologinės pusės: kaip elgiamės su emigrantais; kaip elgtumėmės su ateiviais; kaip marginalus veikia daugumos išankstinis nusiteikimas jų atžvilgiu?.. Nors filmą pagadina silpna antraplanė meilės/nemeilės linija ir kitos dramaturginės klišės, „9-asis rajonas“ fantastikos žanrą nukelia į naują lygį.