Deja, šis pokalbis mus pasiekė vėliau nei atlikėjas Mecha/Orga atvyko į Lietuvą. Tiesa, šiandien kauniečiai dar gali spėti į pogrindinį socialinį klubą “Lab” (kas ieško, tas randa). Naują eksperimentinės muzikos sezoną atidaro leidykla “Agharta”, pasikvietusi garso menininką Yiorgi iš Graikijos. Jūsų dėmesiui – pokalbis su juo.
Sveikas, Yiorgi! Pristatyk savo projektą ir papaskok, kaip atradai eksperimentinę muziką?
Viskas prasidėjo 2003-iasiais metais, kuomet pradėjau kurti muziką kompiuteriu. Mecha/Orga yra ne tik projekto pavadinimas, bet ir pravardė. Seku „vieno nario grupės“ (one member band) tradicija ankstyvojoje industrial bei eksperimentinėje muzikoje. Savo muziką esu išleidęs CD ir CD-R pavidalu, grojau daugybėje koncertų ir festivalių skirtingose šalyse.
Kai ėmiausi Mecha/Orga veiklos, grojimas grupėse ir akademinis pagrindas, įgytas konservatorijoje, nepaliko erdvės eksperimentavimui. Norėjau ekstremalumo, taigi instinktyviai nusprendžiau pradėti groti solo ir pasukti link undergroundo. Ten suradau ir išplėčiau savo kūrybos ribas.
Su eksperimentine muzika mane labiausiai sieja tiesioginė patirtis: klausymasis, atlikimas, susitikimai ir diskusijos su kitais žmonėmis. Atradęs vietinę Atėnų sceną, fanatiškai pradėjau eiti į koncertus ir bendrai socializuotis. Jungimasis prie veiklos kūrybiniu atžvilgiu man buvo kažkas naujo ir gaivinančio. Greitai suvokiau, kad eksperimentinės muzikos scena yra mažas, tačiau labai atviras pasaulinis tinklas. Daugelyje vietų, kaip ir Atėnuose, egzistuoja panašus kultūrinis pagrindas, jungiantis muzikantus, organizatorius, leiblų kompanijas ir publiką. Jausmas, jog priklausau šiai erdvei, mane motyvuoja judėti priekin.
Gyvai groji nuo 2003 metų. Kaip kito technika ir idėjos per šį laiką? Kokias kūrybines tendencijas atradai?
Pradžioje buvau sužavėtas naudojimosi laptopu ir galimybių (bei limitų), kuriuos suteikia kompiuterio programinė įranga. Aš vis dar naudoju “Audiomulch application” ir midi kontrolerį, bet garso kompiuteriu nebekuriu. Jį naudoju miksuodamas, filtruodamas ir manipuliuodamas savo įrašytą medžiagą (field recordings), kurią atrenku koncertams.
Po kurio laiko ėmiau “pritaikyti” savo muziką konkrečiai vietai, kurioje grojau. Garsumą ir trukmę parenku pagal tai, kaip garsas, priklausomai nuo kolonėlių kokybės, atsispindi ir rezonuoja erdvėje. Tai kiekvieną koncertą padaro nesurepetuotu akustiniu originalu.
Man vis mažiau ir mažiau priimtina “scenos” sąvoka. Žmonės klausia logiškai: “Kodėl aš turėčiau stebėti ką nors, judinantį pirštus ant tačpado?” Tai tikrai nieko neduoda pačiam koncertui. Taigi, “išnykstu” – jei įmanoma, kokioje nors vietoje už publikos, visiškoje tamsoje. Taip lengviau kontroliuoti garsą, o publika gali pailsinti savo akis ir sukoncentruoti dėmesį tik į muziką.
Tikėdamas, kad garsas gali būti ypač stipriu stimuliatoriumi ir be vizualų pagalbos, niekados nenaudoju jokios optinės medžiagos. Mano siekis – atidaryti tik akustiškai atveriamus vartus, vedančius iki supratimo briaunų.
Pastaruoju metu ėmiausi eksperimentų su tyla ir/ar ekstremaliai tyliais perėjimais – anksčiau nesijaučiau pakankamai drąsiai, kad galėčiau tai daryti. Gana sudėtinga sėkmingai įjungti tylą į pasirodymą, tačiau, jeigu tai pavyksta, rezultatas būna išskirtinis.
Projekto pavadinimas leidžia spėti, kad viskas susieta daugiausia su mechaniniais ir organiniais garso šaltiniais, teisingai?
Pradžioje viskas buvo šiek tiek konceptualiau. “Mecha” siejosi su mechanizmu, automatine projekto puse, “Orga” – su organizmu, žmogiškaja dalimi. Jaučiau, jog kompiuterio naudojimas yra iš esmės kitoks, nei techninės įrangos / hardware arba instrumentų. Viskas, kas egzistuoja virtualioje erdvėje, nebeturi kūno – taip yra daugelyje mūsų gyvenimo sričių. Atkreipiau į tai dėmesį. Norėjau ištirti kontrastą ir rasti balansą tarp mechanikos dėsnių ir žmogaus sielos. Projektui vystantis, dėmesys nuo žmogaus/ mechanizmo sąveikos nukrypo į fenomenalų suartėjimą tarp skirtingos kilmės, tekstūros ir sąveikos su aplinka garsų.
Ar savo kūrybą vadini muzika, garso menu ar dar kuo nors?
Dar visai neseniai tikriausiai būčiau suabejojęs, ar galiu vadinti savo kūrybą muzika, bet dabar užtikrintai naudoju šį terminą. Jau seniai muzika nebėra tik “ritmas, melodija ir harmonija”, taigi galiu naudotis šiuo terminu be jokio kaltės jausmo. Dar daugiau, suprasdamas, kad tai išprovokuos supaprastintą “tai – ne muzika, vien tik garsai” požiūrį, paklausiu: ar aš ne labiau vertas vadintis muzikantu nei, tarkime, trimitininkas, grojantis orkestre? Juk jis tik vykdo nurodymus, kaip reikia atlikti kūrinį ir neturi galimybių asmeninei išraiškai bei kūrybingumui.
Iš vienos pusės, terminas “garso menas” siejasi su “šiuolaikine / avangardine / postmodernia” estetika; kartais tai klaidina ir dažnai sukuria nereikalingas išankstines nuostatas. Tačiau terminas taip pat nurodo, jog koncentruojamasi į patį garsą ir pažymimas skirtumas tarp mano kūrybos ir, tarkime, tradicinio dainų rašymo bei muzikos kūrimo.
Tavo įrašai dažnai ilgesni, nei 10 minučių. Tai reikalauja atidesnio klausymosi. Kodėl taip yra, ką nori tuo pasakyti?
Neplanuoju ilgų įrašų. Iki šiol visus albumus įrašiau gyvų pasirodymų metu, paspaudęs record mygtuką. Kūriniai tęsiasi tiek, kiek jie tęsisi – tiek laiko, kiek garsams prireikia atrasti savo vietą ir padaryti norimą įtaką. Dažniausiai tai šiek tiek užtrunka.
Iš tikrųjų, atidus ir gilus klausymasis patirtį gali paversti efektyvesne. Žiūrint iš kitos pusės, ilgi įrašai kartais gali leisti klausytojui pačiam susirasti savo įėjimo/išėjimo taškus, priklausomai nuo susidomėjimo ir dėmesio. Nuobodulys laukia netoliese, bet tai nebūtinai neigiamas dalykas. Nuobodulį galim suprasti ir kaip “grynąjį laiką” – kai niekas nevyksta, esi tik tu, atsivėręs tuštumai. Tai gali virsti labai intensyvia patirtimi, kadangi šiais laikais mūsų protas yra išsilaisvinęs iš kategorijų ir idėjų dėliojimo logiška forma. Galima tiesiog leistis garsu ir galbūt tuo metu nutiks kas nors išskirtinio. Tai priklauso nuo mūsų – aktyvių klausytojų.
Tačiau turiu pripažinti, jog šis požiūris geriau veikia koncerte. Tai, kas išklausyta, gali būti išgirsta tik kartą – tik tuo specifiniu laiku, toje erdvėje. Tai negali būti pakartota. Šis būdas nelabai tinka įrašui, galbūt trukmė ir kūrinio kontekstas turėtų būti labiau įformintas ir pritaikytas privataus klausymo sąlygoms. Klausytojas gali paspausti “Pause” ir eiti į tuliką. Gali sustabdyti įrašą ir įsijungti jį tik kitą dieną, viską pradėti nuo pradžių. Arba gali prasukti iki paskutinės įrašo dallies.
Kokia tavo nuomonė apie Pierre Schaeffer metodą, pavadintą “redukuotas klausymasis”?
Įspūdinga! Jo idėja girdėti garsą vien kaip garsą, nekreipiant dėmesio į asociacijas ar kontekstą, be nuorodų į priežastį ar šaltinį, yra ne tik žavinti kaip teorija, bet kartu gali praplėsti mūsų klausymosi būdą ir atidengti naujus muzikos sluoksnius.
Dėl Pierre Schaeffer (žinoma, ir kitų pradininkų), egzistuoja tvirtas teorijų ir praktikos pagrindas, kuris, norėčiau tikėti, kol kas dar nevisiškai stereotipizuotas, kategorizuotas ar įvilktas į griežtus akademinius rėmus. Jaučiuosi dėkingas, kad tokie žmonės kaip Pierre Schaeffer, Iannis Xenakis, Luigi Russolo, John Cage, Brian Eno, Karlheinz Stockhausen ir kiti reiškė savo idėjas ir pristatinėjo savo darbus. Tam tikra prasme tai sukūrė gyvą tradiciją, visados atsinaujinančią ir kintančią.
Kokie garso šaltiniai labiausiai tave traukia?
Mane domina tiek miesto, tiek gamtos aplinka ir jos garsai. Pirmenybę teikiu garsams, kurie yra statiški, tačiau daugiasluksniai. Mėgstu įrašinėti elektros generatorius, šaldytuvus ar motorinės valties variklio dūzgimą. Lygiai taip pat domina upių ar krioklių ūžimas, liūtys. Esu prisirišęs prie antžeminių ar požeminių traukinių garsyno ir griaustinio. Garso svarba susieta ne su šaltiniu, bet su jo tekstūra, aidu ir skaidrumu – tuo, kad jis netrikdomas kitų, nesusijusių garsų.
Praėjusį mėnesį praleidau Graikijos kalnų kaimelyje Peloponese, kur turėjau galimybę įrašyti daugybę garsų. Šansas praleisti laiką ramioje aplinkoje labai atgaivino – visiškas kontrastas nuolatiniam Atėnų, kuriuose gyvenu, triukšmui. Tačiau miesto aplinka gali būti taip pat patraukli. Pavyzdžiui, įrašiau daugybę medžiagos Damaske Sirijoje – ją vėliau naudojau savo pasirodymuose.
Ar galima teigti, jog tavo įrašų medžiaga (field-recording) yra tarsi apibendrinimas vietoms, kurios įrašinėjai?
Ne visiškai. Kaip jau minėjau, fenomenalus požiūris ir redukuotas Schaeffer klausymosi metodas mane žavi. Nesiekiu realistiškai atkurti natūros ir versti publiką mėgautis giedančiais paukšteliais, šniokščiančiu upeliuku ar pravažiuojančiais traukiniais, taip nukreipiant jų mintis į konkrečias vietas ar miestus. Kalbama ne apie gražių/įdomių garsų iš tam tikrų vietovių klausymąsi. Viskas sukasi aplink įrašymo ir klausymosi veiksmą.
Vietos, kuriose įrašinėjau, man yra svarbios. Keliavimas, susitikimas su vietiniais žmonėmis, jų akustinės ir natūralios aplinkos atradimas savyje turi stiprią, asmeninę motyvaciją, tačiau iš to kilęs rezultatas yra nepriklausomas, tai – naujas savitas pasaulis.
Kokios mintys dažniausiai kyla įrašinėjant?
Įrašinėjimas – labai įkvepianti procedūra, neįtikėtinai svarbi kūrybinio proceso dalis. Tai ne vien garsų bibliotekos kūrimas, bet ir intensyvi, aktyvi patirtis. Įrašinėjant medžiagą mano klausa būna ypatingai budri ir jautri – kartais net labiau, nei gyvai grojant. Po sėkmingos įrašų sesijos, jaučiuosi patobulėjęs kaip muzikantas, kadangi pagerinu savo gebėjimą klausytis.
Kartais, dažniausiai mieste, dirbu spontaniškai – kaip dailininkas, piešiantis greitus eskizus. Galiu sustoti minutei ar kelioms, norėdamas sugauti patraukusį dėmesį garsą. Po to studijoje galiu “kilpinti” įrašą ir leisti jam tęstis tiek, kiek noriu – keletą sekundžių arba amžinybę.
Tavo kūrinių pavadinimai – tik skaičiai, nurodantys jų trukmę. Kodėl nenaudoji žodžių?
Siekiu palikti kuo daugiau laisvės klausytojo vaizduotei ir instinktams. Bet kokia pavadinimo forma, net pati abstrakčiausia, nukreipia dėmesį nuo garso. Mano tikslas yra visiškai priešingas – nusiųsti klausytoją į akustinio fenomeno branduolį.
Jaučiuosi tam tikra prasme artimas klasikinei absoliutizmo muzikai, pavyzdžiui, “Simfonija No 3”, “Koncertas smuikui A mažore”, “Tokata ir fuga D minore”. Čia naudojama tik minimali informacija – minėtais atvejais kalbama apie struktūrą. Tuo tarpu aš apibrėžiu savo kūrinius naudodamasis skaitmenine technologija. Trukmė labai tiksliai apibūdinta CD ar CD-R (žinoma, ir mp3).
Muzika yra grindžiama laiku, taigi, kūrinio trukmė yra labai svarbus parametras. Nė vienas mano išleistas kūrinys nebus perdaromas ar redaguojamas, todėl šių unikalių darbų trukmė turi visiškai juos apibūdinti.
Koks tavo ryšys su garsu – tu mokslininkas, mylimasis, ūkininkas ar dar kažkas?
Manau, visi įvardinti tinka. Ryšys neabejotinai erotiškas, kuriantis augantį smalsumą ir trauką, ruošiantis arba dideliam susijaudinimui, arba nusivylimui. Mokslas ir technologija taip pat turi ryškų vaidmenį: kompiuterių, programininės įrangos, skaitmeninių įrašymo įrenginių ir elektros naudojimas yra kertiniai kūrybos įrankiai.
Galima teigti, jog turiu vaikišką požiūrį į muziką. Mano vaikystės žaislus pakeitė midi kontroleriai, mikrofonai, nešiojami įrašymo įrenginiai, mikšeriai ir taip toliau. Prisiminimai viską sujungia, apibūdina garsus ir daro įtaką visiems mano suvokimo lygiams.
Papasakok daugiau apie muzikos kūrimą teatrams ir filmams
Įdomiausia, jog darau tai, ko paprastai nedaryčiau. Pavyzdžiui, kuriu audio montažus iš anksto nustatyta struktūra, pagrįsta video medžiaga ar pjesės scena. Muzika turi pasitraukti į šoną, kad vaizdai, žodžiai, aktoriai turėtų savo erdvę. Darbas kuriant teatro pjesėms arba video yra visiškai priešingas tam, apie ką iki dabar kalbėjome. Muzika čia turi egzistuoti kartu su kitomis meno formomis ir vaidina visiškai kitokį vaidmenį. Todėl, su retomis išimtimis, naudojuosi savo tikruoju vardu, o ne Mecha/Orga slapyvardžiu. Bet kuriuo atveju, tai – kūrybinis iššūkis. Dažnai sutinku žmones, nesusijusius su garsu. Stebėti tai, kaip jie supranta ir apibūdina muziką labai motyvuoja. Jei turėčiau rinktis, žinoma, pirmenybę teikčiau “grynajai” muzikai. Sunku ką nors palyginti su įtampa, jauduliu ir dvasia, kurią ji teikia.
Internete:
www.mecha-orga.com
thenoisehitthemastheyopenedthedoor.blogspot.com/2010/08/yiorgis-sakellariou-abelionas.html
blog.noise-below.org/tag/field-recording-mini-series
Komentarai