IR – “Believe” (IR, 2010)

Welcome to the lie you believe in…

Germanas Skoris & Co. roko vėliavą neša jau nuo 2003-ųjų. Per tą laiką IR’ai buvo pažymėti nuo Lietuvos alternatyvios muzikos apdovanojimų „A.LT“ iki “MTV Baltics” geriausių lietuviškų vaizdo klipų rinkimų (beje, abu reiškiniai jau muerto), išleido debiutinį albumą “Now Or Never” (2005), “EP_Graph” EP (2008), koncertinį “Minimalistic Live” (2009) ir, žinoma, daug koncertavo ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje.

Šio albumo pasirodymą pristabdė bosisto kaita. Šalia senbuvių Germano ir Joshua McClung, šiandien grupėje groja Aurimas Driukas. Visi trys grupės nariai pasižymi universalumu: Germanas atliko gitarų, pagrindinių ir pritariamųjų vokalų, perkusijos, klavišų ir net balalaikos partijas, Joshua grojo būgnais ir perkusijomis, programavo ir semplavo, o Aurimas įgrojo bosinės ir kai kurias “paprastos” gitarų partijas, dainavo ir spaudė klavišus. Taigi, įraše galima išgirsti tikrai daugiau nei gyvuose grupės koncertuose.

Turime 15 naujų ir nelabai kompozicijų, kurios trunka kiek daugiau nei 40 minučių. “Nelabai naujų”, nes 4 gabalai atkeliavo iš prieš kelis metus išleisto “EP_Graph”. Tiesa, trio jas truputį pakoregavo ir papildė. Ne naujiena, kad Germanas – vienas geriausių Lietuvos roko vokalistų, o Joshua turbūt galėtų stoti į dvikovą su pripažintu guru Gintautu Gascevičiumi iš “Bix”. Faktas, kad Aurimo pavardę randame ir A.Orlovos albumo viršelyje sufleruoja, kad jis irgi panašaus kalibro. Grupei neįtiko nė viena studija, todėl jie viską neskubėdami įrašinėjo savo namų studijoje. Kaip tai atrodė galima pamatyti ČIA.

Deja, kaip pripažįsta ir patys muzikantai, Lietuvoje per mažai scenų tokio tipo grupei. Tai turbūt pagrindinė priežastis, kodėl Germanas dainuoja angliškai. Daugiausia apie asmeninius išgyvenimus: žlugusias revoliucijas, meilę, netikrą pasaulį aplink, gyvenimo prasmę, gėles ant kapo ir kitus dalykus. Tiesa, kai kur Germanas skamba per švelniai ir tyrai, kad juo patikėtum.

IR sunku priskirti vienam ar kitam stiliui. Kalbant paprastai – alternatyvusis rokas su stipriu grunge prieskoniu. Metalinei scenai jie per skysti, pankrokinei – per švarūs, popscenai – per sunkūs, “jupių” klubams – per daug komplikuoti ir rimti. Nepaisant to, grupė gyvuoja jau septynis metus ir atrodo stipresni nei anksčiau. Norėdamas trio kūryboje gali išgirsti ir Soundgarden, ir Nirvana, ir Muse, ir Metallica, tačiau tai nėra aklas copy/paste. Vis dėlto, kad ir kokios sunkios gitaros ar įspūdingos būgnų kanonados, vargu, ar tai galėtų būti triukšmingo vakarėlio ar egzistencinio liūdesio nakties garso takelis. Atrodo, lyg muzikantai norėtų išlikti mandagūs ir pabrėžtinai korektiški muzikoje, kuri pati iš savęs turėtų viską sudrumsti ir panaikinti bet kokį abejingumą. Todėl kai girdžiu “Don’t stop me now, my imagination is running wild” – tai nesukelia “laukinių” emocijų. Juk rokas ne vien apie tai, kaip kokybiškai ir preciziškai viskas sugrota, ar ne?

IR nusipelno pagarbos už savo atkaklumą, kokybę, išradingumą ir tai, kad albumo leidybos nepatikėjo jokiam “leiblui”. Kaip jie patys sako: “Mes pirmąjį albumą leidome su leidybine kompaniją, tačiau dabar galime tai padaryti ne ką prasčiau, o kartais ir geriau, nes mums tai labiau rūpi.”

In every belief is a lie…

6/10