Pamatęs senuoju Vyčiu dekoruotą albumo viršelį ir perskaitęs dedikaciją – “Albumas skiriamas Žalgirio mūšio 600 metų sukakčiai”, iškart pagalvojau: “Puiki reprezentacinė priemonė mūsų šalies diplomatinėms atstovybėms”. Juolab, kad pompastiškai pristatytas “blokbasteris” apie Žalgirio mūšį kažkur pasimetė. Kultūros ministerija turėtų rimtai pagalvoti, ar ne geriau bent dalį lėšų skirti tokiems projektams kaip DONIS, jau daugiau nei 10 metų sintezuojančio archajiškus ir modernius garsus.
Neo-folko kūrėjas ir atlikėjas Donatas Bielkauskas – puikiai pažįstamas visiems “juodaragiams” – turime reikalų su tikru underground’o sunkiasvoriu. Be 9 savo albumų, Donatas vienaip ar kitaip prisidėjo prie tokių projektų kaip d.n.s., Wejdas, Eirimė ir kitų. Jo sukurti garsai skambėjo ne viename spektaklyje bei filme.
Naujajame darbe Donatui talkina džiazo ir folkloro dainininkė Rasa Serra, taip pat – gitaristas Giedrius “Jumbo” Balčiūnas bei kiti savo amato meistrai. Albume galima išgirsti tokius “egzotiškus” instrumentus kaip lumzdelis, žvanguliai, dambrelis ir net vėjo varpai. Matyt sąmoningai šalia jų skamba atvirai sintetiniai garsai ir “rokava” gitara – DONIS neturi tikslo atkartoti autentiško folkloro.
“Kas tave šaukia…” tęsia 2006-aisiais išleistame „Bite lingo“ pradėtą karo dainų tematiką. DONIS leidžiasi į tolimesnius šių dainų atgarsio dabartyje ieškojimus. Daugiau nei pusė kūrinių – aranžuotos autentiškos liaudies dainų melodijos, likusios – jų įkvėpta autorinė kūryba. Viskas, žinoma, persmelkta baltiškaja melancholija ir romantika. Nelabai populiaru visuotinio cinizmo laikais…
Albumą pradeda monumentalus instrumentinis kūrinys “Kur vainelė vajavoja”, puikiausiai tinkantis epiniam istoriniam kino filmui. Kad ir tam pačiam (nesukurtam) “Žalgiris – geležies diena”. Titulinė kompozicija dūdmaišio (kad ir baltiško) skambesiu ir ritmika iškart nuneša į Robino Hudo viduramžius. Tik per daug dėmesio reikalaujančios elektrinės gitaros soluotės gerokai prablaivina. “Tolyn, namo…” – mano asmeninė albumo viršūnė, pagardinta idm vertu atsargiu ritmu. O štai kita kompozicija primena ne geriausio laikmečio Fojė kūrybą. Žinoma, nekalbant apie liaudišką vokalą, lydintį visame albume. “Reiks joti Vainužėlėn” energingai lipa viršūnėn – be abejonės, audringiausias “rokenrolas” albume, žymintis jo vidurį. Po tokios atakos, keli kūriniai nuskamba nepastebimai, kol nepasigirsta tvirtas ir solidus “Ūžia ąžuolėliai”. Jo šešėlyje “pasimeta” dar viena kompozicija ir viską uždaro instrumentinis “Bėk, mano žirgeli”. Rytinis rūkas virš pievų ir miškų… tik “Jumbo” gitara, nori nenori, labiau primena Amerikos prerijas nei vietinį peizažą.
Kompozitorius Giedrius Kuprevičius DONĮ apibūdina taip: “Šiais neramiais kultūros virsmo metais yra žmonių, siekiančių išsaugoti pamatinių jausmų ir pojūčių lasteles. DONIO ėjimas pirmyn sugrįžtant į prieštvaninio kultūrinio mentaliteto pjūvį yra pasisekęs bandymas pateikti mums to pjūvio garsyną.”
7/10
Komentarai