Tikrovės negalima uždrausti
: G. Varno „Publika“

Lapkričio mėnesį Menų spaustuvėje įvyko Gintaro Varno režisuota Federico García Lorca’os pjesės „Publika“ premjera. XX a. ispanų dramaturgo ir poeto pjesė „Publika“ pirmąsyk buvo išspausdinta praėjus keturiasdešimčiai metų po autoriaus mirties. Iš dalies dėl to, kad to meto visuomenė nebuvo pasiruošusi pjesės turiniui: čia kalbama apie homoseksualią meilę, kaukių nusimetimą, teatro ir tikrovės konfliktą.

O ar pasiruošusi dabar?

G. Varnas „Publikos“ fragmentą jau yra statęs 1996 metais, o visą pjesę – 1997 metais. „Publika“ Lietvoje skamba aktualiai seimo nariui Petrui Gražuliui „stumiant“ įstatymą, draudžiantį viešai propaguoti homoseksualius santykius. Jo nuomone, taip būtų išspręsta daug problemų bei kovojama su „įvairiais socialiniais iškrypimais“. Jei „propagavimu“ būtų galima laikyti homoseksualių santykių vaizdavimą, priėmus tokį įstatymą F. García Lorca pjesė tikriausiai turėtų būti uždrausta. Nepaisant to, kad kalba ne tik apie homoseksualumą, bet ir kitoniškumo problemą, tikrovės ir įvaizdžio santykį bei teatrą.

…„Tu turi būti tikras vyras (…). Toks vyras, kad nesušlamėtų lapai, tau einant pro šalį!“ – sako Žmogystė su varpeliais. Žmogystė su varpeliais šoka, bučiuoja Žmogystę su vynogienojais. Staiga jiedu pasibjaurėję stumia vienas kitą tolyn ir, netikėtai pajutę ilgesį, vėl apsikabina. Viena „žmogystė“ iš kitos reikalauja atsidavimo, bet tuoj pat supyksta, pamačiusi, jog jai nuolaidžiaujama. Kita „žmogystė“ bijo būti atstumta, tačiau drauge trokšta, kad jai vadovautų. Scenoje – meilės šokis. Abi „žmogystės“ yra vyrai. Ar tai trikdo?

Homoseksualumas spektaklyje pateikiamas kaip „kitoniškumas“. Šio kitoniškumo kai kurie spektaklio veikėjai – ir kai kurie žiūrovai – nenori matyti. Nuo jo akys sukamos į šalį, jis apkalbamas, smerkiamas. Tačiau greta pasmerkimo atsiranda ir visai priešinga reakcija: dalis personažų skatina „nepritapėlio“ atsivėrimą, netgi prašo jo. Kodėl? Ar tam, kad tariamos perversijos fone išryškėtų jų pačių dorybingumas? Gal jie trokšta išimties, kad patvirtintų savo taisyklę?
O gal priešingai: išvydę Režisierių, besidažantį lūpas, kostiumuoti ponai jaučiasi drąsiau patys išsinerdami iš savo aprangos. Vienas velkasi suknelę, kitas ima į rankas bizūną, o trečias… prisipažįsta meilėje. Pamatę Režisierių, besidažantį lūpas, kiti gali nebesigėdyti savo kitoniškumo.
Čia turima omenyje ne tik seksualinė orientacija: vietoje žodžio „homoseksualumas“ kiekvienas gali įrašyti bet kokį kitą žodį, bet kokią savo „anomaliją“, apie kurią kalbėti nepriimta ir nedrąsu. Vieša erdvė – teatras – nebijo privatumo, nes čia dėmesio centras yra ne visuomenė, o žmogus. Žiūrėdamas į sceną tampi scena pačiam sau, todėl „Publikos“ žiūrovai – išsigandę ar nurimę – tampa tikriaisiais aktoriais.

Teatras rodo tikrovę ir to drausti negalima. Tai – „teatras po smėliu“, kalbantis apie skaudžius dalykus, nebijantis prisiliesti prie mirties. Į pjesės siužetą meistriškai įpinti teatro istorijos momentai, gebėję sukrėsti publiką visais laikais: antikinė Elena, Viduramžių misterijoms būdinga nukryžiavimo scena, Romeo ir Džuljetos istorija, lėlių teatras… Šis teatro istorijos laikotarpių pasirinkimas nėra atsitiktinis: antikiniame teatre vaidindavo tik vyrai. Taigi vyras, persirengęs moterimi ir vaidinantis mylįs kitą vyrą, niekam nekėlė nuostabos. Juk tai – tik vaidinimas.
Spektaklyje „Publika“ pasakojama kitokia istorija: Režisieriaus pastatytame kūrinyje Džuljetą vaidina vyras, kol „tikroji Džuljeta“ tuo metu guli surišta po kėdėmis. Tačiau žiūrovų pyktį sukelia ne tai: jie įsiunta tik supratę, kad Romeo ir Džuljetą vaidinę aktoriai iš tiesų vienas kitą mylėjo.

Ispanų literatūros profesorius Carlos Jerez-Farrán, analizuodamas pjesę „Publika“ („Towards a Foucauldian Exegesis of Act V of Garcia Lorca’s “El Publico”), teigia, kad į homoseksualumą linkstama žiūrėti atlaidžiai tol, kol jis priskiriamas aistrų, perversijos, gyvuliškumo sričiai. Tačiau kalbėjimas apie homoseksualią meilę iššaukia aršią reakciją. Tuo tarpu F. García Lorca pjesėje kartojama: Džuljeta gali būti paukštis, o Romeo – akmuo. Vienas mylintis gali būti mėnulžuvė, o kitas – ikrai. „Būtinybė iškelti meilę viršum aistros ir tokių pastangų beviltiškumas (…). Ta pati dilema egzistuoja ir heteroseksualioje meilėje, tačiau jei meilė yra uždrausta, dilema tampa dar intensyvesnė dėl kliūčių, su kuriomis susiduria bandymas parodyti uždraustą meilę teigiamoje šviesoje.“ – pastebi C. Jerez-Farrán.

Žiūrovai, kurie pasipiktinę neišėjo spektaklio viduryje, trečiojo veiksmo pabaigoje atsiduria ant scenos. Tos scenos, kurioje dar šilti personažų prisipažinimai, konfliktai, kurioje meilę vėsina mirtis. Salėje susėdę aktoriai ploja scenoje stovintiems žiūrovams (aliuzja į P. Handke’ės „Publikos išplūdimą“?). Tu jautiesi nenusipelnęs plojimų. Kas gi matyti, žiūrint iš salės? Minia kaip vienas nustebusių, sutrikusių žiūrovų. Jei už tai plojama, tau darosi nepatogu.

Tačiau „teatras po smėliu“ ir kalba apie nepatogius dalykus. Dėl to jam negalima drausti kalbėti.