Pasaulio, kurio istorija nesibaigė, politika

2011-ieji buvo pilni politinių įvykių, eilinį kartą primindami, kad jokios „istorijos pabaigos“ nebuvo. Įvykių gausa neišvengiamai sieja paraleles tarp 2011 ir 1968 ar 1989 metų. Ar tokios paralelės tinkamos?

Tam tikra prasme – taip. 1968 liepsnojo ne tik Praha, bet ir Paryžius, Meksikas, daugybė Amerikos miestų. Vieni reikalavo Sovietinio režimo reformų, kiti – rasinio ir socialinio teisingumo, laisvės nuo kapitalistinio išnaudojimo ir „spektaklio visuomenės“ (Prancūzijoje 10 mln. darbininkų dalyvauja visuotiniame streike), kitais žodžiasi tariant revoliucijos, karo Vietname pabaigos, studentų autonomijos.

1968 studentai protestuoja Lenkijoje, sukeldami režimo krizę, Valerie Solanas pašauna Andy Warhol, Vakarų pasaulyje kyla feminizmo banga, nušaunamas Martinas Liuteris Kingas, riaušės ir gaisrai plinta visose JAV, Juodosios Panteros konfrontuoja su policija, skerdynės Vietname, Vokietijoje ginkluotą pasipriešinimą kursto RAF, po perversmo Irake į valdžią ateina Sadamas Huseinas, demokratų suvažiavime Čikagoje vyksta didžiulės anti-karinės riaušės.

1989 revoliucijos nuvilnijo per Rytų Europą: nors jos ir truko keletą metų, tačiau tie metai buvo kertiniai – pasikeitė režimai. Berlyno sienos griūtis tapo išsivadavimo iš diktatūrinių režimų simboliu. Nors, pavyzdžiui, Tianmenio aikštės protestai Pekine, pasibaigę žudynėmis, nepasiekė Rytų Europos rezultatų. Tačiau tai, kad kiekvienais metais Kinijoje vyksta tūkstančiai streikų ir protestų, rodo, kad režimas tikriausiai negyvuos amžinai.

Ar mes dažnai keičiame nusistovėjusią įvykių seką? Jei ne tu ir ne tavo kaimynas, akivaizdu, jog daug žmonių pasaulyje šiuo metu bando tai padaryti įvairiais būdais: protestais, demonstracijomis, streikais, komunikacija, istorijomis ir įvairiausiais kitais būdais, kurie kartais nudžiugina, kartais – išgąsdina ir kelia begalinį liūdesį.

Kokie 2011 metų įvykiai parodo, jog istorijos pabaiga – tai tik mitas?

Walk like an Egyptian

Metai prasidėjo vadinamuoju Arabų Pavasariu. Revoliucijos Egypte ir Tunise prasidėjo 2010 rudenį, vėliau vyko sukilimai Libijoje, Bahreine, Sirijoje, protestai Jemene, Alžyre, Moroke, Omane ir kitur. Ne visur jie baigėsi revoliucijoms ir ne visur buvo vienodai intensyvūs, tačiau įvykius regione galima sąlyginai lyginti su 1989 metų Rytų ir Vidurio Europa. Kuo šie režimai bus pakeisti: ar eilinį kartą bus paimta valdžia, kuri atstovaus tik atititinkamus interesus, ar taps radikalaus Islamo bastionais, kaip Iranas, ar atras savo kelią, parodys laikas. Tačiau reikia tikėtis, kad sukilimo, prasidėjusio dėl „duonos ir teisingumo“, pamoka bent kurį laiką išlaikys aktyvią visuomenę, nesitaikstančią su naujais lyderiais ir primestomis politinio gyvenimo iš aukščiau formomis.

Karalius nuogas. O kas toliau?

Occupy ir 99% judėjimas, rudenį sudrebinęs Volstrytą ir JAV, neatsirado iš niekur. Per praėjusius keletą metų intensyviai buvo okupujami universitetai Europoje ir JAV. Šie simboliniai aktai kartais turėjo reikalavimų, tokių kaip sustabdyti diržų veržimosi politiką ir akademinę komercializaciją, tačiau kitais kartais tiesiog išreikšdavo kritiką (švietimo ir ne tik) sistemai apskritai. Vienas iš šūkių „nereikalauk nieko – okupuok viską!” išreiškia šią tendenciją. Kaip ir su platesniu occupy, tai labiau radikalios demokratijos pamoka, viešosios erdvės atsikariavimas, nei organizuotas tradicinis politinis judėjimas. Nors Volstrytas ir buvo apvalytas nuo protestuotojų, tačiau tiek Niujorke, tiek visoje Amerikoje vis dar yra pasipriešinimo taškų. Jeigu šis judėjimas įgaus materialios politikos ir praktikos pobūdį, galima laukti pokyčių, nes vien moralizavimas apie 99% ar bankininkų „sugėdinimas“ dėl jų godumo, neduos norimų rezultatų. Tačiau yra įdomių reiškinių – studentai inicijuoja „okupuok studentišką paskolą“ (occupystudentdebt.com), plėtojasi namų sugrąžinimas arba iškeldinimų iš gyvenamosios vietos prevencija.

http://www.youtube.com/watch?v=W6vJK3SjfU0

Ispanija: nuo retorikos prie praktikos

Gegužės 15d. Ispanijoje prasidėjęs ir per visą šalį nuvilnijęs indignados (pasipiktinusiųjų) protesto judėjimas transformavosi ne tik į simbolinę neparlamantinę opoziciją, bet ir į kasdienybės praktiką. Kaimynysčių asamblėjose sprendžiami bendruomenės reikalai, apsaugos nuo iškeldinimo organizavimas tiems, kurie negali susimokėti paskolos ir panašūs kasdieniniai sistemos sabotažo ir kitokio, bendruomeniškumu paremto gyvenimo, aktai. Indignados judėjimas Ispanijoje nebepasitiki jokiais politikais ir ekspertais, kurių sprendimai, kaip ir kitose šalyse, dažnai naudingi tik laisvosios rinkos išsaugojimui, bet ne bendrojo gerbūvio kūrimui.

Demokratijos gimtinė, kurioje valdžia nebetiki demokratija

Tuo tarpu Graikijos sukilimas, atsisakantis sumokėti už kapitalo krizę iš savo kišenių, tęsiasi jau ne pirmus metus. Technokratiškasis naujasis ministras pirmininkas neatrodo turintis stebuklingų sprendimų, išskyrus dar didesnius socialinių išlaidų apkarpymus. Nors graikai ir išsikovojo dalį skolos nurašymo, nepanašu, kad visuotinė socialinė ir politinė krizė bus išspręsta ir naujaisiais metais. Portugalijoje ir Italijoje gyvenama dar vienos Graikijos nuotaikomis. Portugalijoje nuvilnijo visuotinis streikas, parodydamas nepritarimą 2012 biudžetui. Iš visos pietinės Europos ritasi nauja emigracijos banga. Portugalų „smegenys“ teka į Vokietiją, Afriką ir Braziliją.

Skola – ne rona, neužgis

Šių metų naujienose Europoje vienas iš esminių terminų tapo „suverenios valstybės skolos krizė“. Nors apie šį reiškinį kalbama jau keletą metų, 2011 jis tapo net pačios Europos Sąjungos galimo skilimo priežastimi. Pradėtos kalbos apie Graikijos galimą pasitraukimą iš eurozonos, jei ji nesugebės pažaboti savo nacionalinės skolos. Airija ir Portugalija atsidūrė ant bankroto ribos. Italija, panašu, yra kita eilėje. Rytų Europoje pasyvios visuomenės sutinka su bet kokiomis primestomis diržų veržimosi politikos pasekmėmis, o vienintelis protestas – tai balsavimas kojomis į Angliją ar Norvegiją.

Tačiau esminė problema nėra nacionalinių valstybių valdymas ar pietiečių tingumas ir ilgos siestos, kaip problemas suprasti norėtų radikalūs laisvosios rinkos ideologijos šalininkai. Problema yra globali kapitalo ir finansinių mechanizmų autonomija, pasiekusi tokį mistifikacijos lygį, kuris nėra ir negali būti suvaldytas jokiu tarpnacionalinių susitarimų būdu. A. Merkel ir N. Sarkozy ėmęsi tėviškos Europos globos, pasiūlė vieningą ES finansinę kontrolę, tačiau prieš ją stojo Jungtinė Karalystė – Europos Volstryto atitikmuo – turinti pačią didžiausią skolą Europoje ir labiausiai išvystytą ir nekontroliuojamą finansinį sektorių. Kiti metai turbūt pateiks dar nemažai siurprizų šios ekonominės-politinės krizės „sprendimų“ paieškose.

Reformos, kuriose nesismulkinama

Vienas iš politinių sprendimų-siurprizų jau ateina iš Vengrijos, kurioje priimtos Konstitucijos pataisos. Pernai į valdžią atėjusi Fidesz partija sukurpė ambicingą planą: nuo naujųjų metų įsigaliosianti naujoji Konstitucija įteisina absoliučią galią valdančiajai daugumai, suteikdama galimybę kontroliuoti teismus, bankus, žiniasklaidą. Be to, abortų draudimas, santuokos, kaip sąjungos tik tarp vyro ir moters, formos užtvirtinimas, buvusių komunistų išvalymas iš politikos ir valstybinio sektoriaus. Galima tikėtis, kad Lietuvos ir kitų šalių dešinieji radikalai nuo šiol turės kelrodę žvaigždę (šią Konstituciją jau pagyrė popiežius ) ko reikia siekti politikoje, kad visuomenė taptų teisinga ir pradėtų atspindėti ją valdančiuosius.

Gal sekantis pavasaris bus kinų?

Europos ir JAV krizės atsiliepia ir didžiausiam pasaulio sweatshopui – Kinijai. Uždarinėjamos gamyklos, vis dažniau jų darbuotojai protestuoja dėl darbo ir gyvenimo sąlygų. Didžiausia pasaulyje proletarinė masė gali neužilgo užkurti pirtį ir valstybinio kapitalizmo režimui. Už grąšius dirbantys sportbačių ir madingų Macintosh produktų gamintojai vis dažniau tiesia galvas tiek dėl darbo sąlygų, tiek dėl aplinkosauginių ir sveikatos problemų. Nors apsivertus pasiūlos-paklausos santykiui ir augant pasiturinčiųjų klasei pati Kinija tapo pagrindine Vakarų pasaulio prabangos prekių eksporto zona, šimtai milijonų naujųjų miesto proletarų nesiruošia taikstytis su nelygybe šioje „komunistinėje“ supervalstybėje.

Maskva netiki ašaromis

Šių metų porinkiminė Rusija turbūt ne vieną nustebino nuo Sovietmečio griūties nematytais protestais. Stereotipinis požiūris teigia, kad į rusų kraują yra įaugęs autoritarizmas ir stiprios rankos ilgesys ir dėl to visa Rusija myli Putiną. Masės į gatves išėjusių žmonių rodo ką kita. Protestai, prasidėję dėl rinkimų rezultatų klastojimo, atrodo, perauga į vis atviresnį maištą ir apskritai politinės valdžios legitimumo klausimą. Ar kažkas pasikeis iš esmės ir sulauksime Rusijos pavasario, parodys laikas. Tikėtina, kad viskas užsibaigs kosmetinėmis reformomis, tačiau, iš kitos pusės, niekada negali žinoti.

Teisingumas įvykdytas?

Vienas 2001 metų rugsėjo 11 žudynių sumanytojas, žmogus, įkūnijantis žodį “terorizmas” – Osama bin Ladenas – šiais metais buvo rastas ir nužudytas JAV pajėgų Pakistane. Po dešimt metų trukusio persekiojimo, 2011 gegužės 1 dieną JAV prezidentas Obama paskelbė, jog “teisingumas įvykdytas”, minia prie Baltųjų rūmų susirinkusių amerikiečių džiaugėsi ir skandavo “U.S.A.”: www.youtube.com/watch?v=X5lf2lOk2pY. Visus dešimt metų Osama bin Ladenas simbolizavo terorizmą, tačiau sunku pasakyti, ar po rugsėjo 11 akto jis aktyviai vykdė veiklą. Jo nužudymas – tai JAV valstybės atsakas į rugsėjo 11 įvykius, tačiau jo mirtis ne visose šalyse buvo nušviesta taip plačiai kaip, pavyzdžiui, Kim Yong Il: galbūt daugeliui nesusijusių ši žinia emociškai nepaveiki ir tiesiog nebesvarbi.

Nužudytas “karalių karalius” Muammar Gaddafi

Muammar Gaddafi valdė Arabų Respublikų Federaciją nuo 1969 iki 1977 metų. Nuo 1977 metų jis vadinamas Libijos “lyderiu-broliu”, kuriuo išbuvo iki pat 2011 – mirties metų. Į valdžią Gaddafi atėjo per karinį perversmą, o pasitraukė civilinio karo, į kurį įsitraukė ir NATO pajėgos, metu. Gaddafi – vienas ilgiausiai XX a. oficialiai ir neoficialiai šalį valdžiusių žmonių (jo valdymo periodas – 42 m.), parašė žymiąją “Žaliąją knygą”, kurioje pristatoma jo “trečioji universali teorija”. Iš trijų knygų („Liaudies valdžia“; „Ekonominės problemos sprendimas: socializmas“; „Trečios tarptautinės teorijos socialiniai pagrindai“) sudaryta “Žalioji knyga” buvo populiarinama Libijoje, o 2011 metų sukilimų metu – Gaddafio priešininkų viešai deginama. Apie Libijos sukilimą ir 2011 metų spalio mėnesį įvykusią Gaddafi mirtį galima išgirsti radikaliai skirtingų nuomonių: tai – autokrato mirtis, kurios laukė visa tauta; tai – niekingas teroristų, kuriems nerūpi demokratija ar žmogaus teisės, ir kuriuos dėl ekonominių interesų palaiko Vakarai, darbas.

Vaclavo Havelo mirtis – galas moraliai politikai?

Vaclavas Havelas – paskutinysis Čekoslovakijos ir pirmasis Čekijos respublikos prezidentas. 2011 metų gruodžio mėnesį miręs politikas yra vienas žymiausių Rytų Europos disidentų, t.y. tų, kurie gyveno uždarose, cenzūruojamose, baudžiančiose valstybėse, bet išdrįso ieškoti tiesos bei sakyti tai, ką galvoja. Havelas skaitydavo ir rašydavo, mėgo rokenrolą ir nesivaržydamas gėrė alų, kitaip tariant, jo įvaizdis atrodė ne specialiai kuriamas ir adaptuojamas, o natūraliai išgyvenamas. Tai charizmatiškas asmenybė, įkvėpusi sąmoningai Sovietų sąjungą ir jos žlugimą išgyvenusią kartą, apie kurį siūlome pažiūrėti dokumentinį filmą “Pilietis Havelas” (nuoroda – žemiau) bei paskaityti Slavojaus Žižeko tekstą apie tai, kaip Havelo politinė etika kapitalizmo sistemoje neišgyvena: yra adaptuojama ir tokiu būdu paverčiama karikatūra.

http://www.youtube.com/watch?v=IYscwgOmwsk

Laukiame Šiaurės Korėjos atšilimo nesprogstant bombai

2011 metų gruodžio mėnesį mirė Šiaurės Korėjos lyderis Kim Jong-il. Šis asmuo pradėjo valdyti Š. Korėją po savo tėvo Kim Il-sung mirties ir valdė ją 17 metų. Šiaurės Korėja laikoma viena iš labiausiai savo gyventojus represuojančių pasaulio valstybių, kurioje egzistuoja totali kontrolė, spaudos, nuomonės, susirinkimų, religinių pažiūrų cenzūra ir reguliavimas, vado asmenybės kulto propagavimas, bei, nenuostabu, didelė politinių kalinių bazė. Po Kim Jong-il mirties į valdžią atėjo jo sūnus Kim Jong-un. Pasaulis stebi raudančius Š. Korėjos gyventojus, klausia apie vaizdinių tikrumą, ir skęsta nežinioje dėl Š. Korėjos branduolinių ambicijų.

Katastrofa Japonijoje: Fukušima

Ši nelaimė, įvykusi 2011 metų kovo mėnesį – didžiausia branduolinė katastrofa nuo Černobilio laikų. Į ją, kaip ir į daugelį katastrofų, galima žiūrėti iš įvairių kampų: pavyzdžiui, tai – sisteminė problema, egzistuosianti tol, kol nebus sustabdyta visų atominių elektrinių veikla. Etinį pavyzdį rodo Vokietija ir planuoja uždaryti visas atomines elektrines iki 2022 metų; klausimas – ar tikrai pavyks šiai šaliai iki 2050 metų gauti 80% energijos iš atsinaujinančių šaltinių ir kaip tai paveiks šalies ekonomiką? Skeptikų daug, tačiau Fukušimos nelaimė, panašu, spyrė į kojas bent daliai pasaulio lyderių, kurie ėmėsi veiksmų, jog nelaimė nepasikartotų. Visgi, jei šalys-kaimynės Europoje turi ne po vieną ir ne po dvi atomines elektrines, joms sprogus, žemėlapio sienų paisoma nebus. Kitas požiūris į Fukušimos nelaimę – tai tik seka klaidų, kurias sukėlė tinkamai elektrinės neprižiūrėję pavieniai žmonės, ir dėl to nereikia atominių elektrinių iš esmės baimintis nereikia. Šiaip ar taip, nelaimė paveikė daugybę žmonių, viena didžiausių problemų vis dar – radiacija ir jos suvaldymas.

Norvegijos siaubas, pasaulio liūdesys

Per išpuolį Oslo centre sprogdinęs vyriausybės rūmus, liepos 22 d. Andersas Behringas Breivikas nuvyko į Utoeya salą, kurioje vyko jaunųjų Darbo partijos narių stovykla, ir nužudė 68 žmones. Aiškią ideologiją turintis radikalus dešinysis, antimultikultūralistas, islamofobas parašė knygą “2083 – Europos nepriklausomybės deklaracija”, kurioje išdėstė savo pažiūras. Šiuo metu jis – izoliuotas, jo likimas – sprendžiamas.

„Mes laukiame permainų“

Baltarusijos opozicijos lyderiai sodinami į kalėjimus, protestų nariai – į mikroautobusus ir…kurgi kitur – taip pat į kalėjimus. Šalyje vyko ir vyksta įvairios protesto akcijos: bandoma vienytis tai per socialinius tinklus, tai plojant gatvėse, tai viešai išsirengiant, tačiau apie rezultatus kalbėti dar sunku.

Valdžioje – vis dar gyvas nuo 1994 šalį valdantis diktatorius, kuris spaudžia ranką Lietuvos prezidentei. Paminėtinas šios komplikuotos šalies ir sudėtingų jos santykių su Lietuva (oficialiai santykiai – draugiški, nors Baltarusijoje vyrauja represijos ir melas, Lietuvos žiniasklaida Lukašenkos klausimu – sąlyginai objektyvi, o Lietuvos piliečiai – abejingi tiek represijų, tiek demonstracijų klausimu: juk viskas vyksta už sienos) įvykis: Lietuvos teisingumo ministerija suteikė duomenis Baltarusijai apie Žmogaus teisių gynimo centro „Vesna“ vadovą Alesį Beliackį. Po to Beliackis Baltarusijoje paduotas į teismą, kaip sakoma, dėl nesumokėtų mokesčių. Lietuvos teisingumo ministerija smerkia šiuos Baltarusijos veiksmus, tačiau kodėl iš pradžių perduodami duomenys nepagalvojant kam ir kodėl?