ACTA, tai kaip dėl mano privatumo?

Turbūt nuo pirmojo homoseksualių asmenų parado Lietuvoje ir violetinio megztuko istorijos jokia tema per pastaruosius kelerius metus nebuvo susilaukusi tiek dėmesio kiek vadinamoji ACTA sutartis. Vieni tvirtina, esą ji pažeidžia žmonių teises į privatumą, antri teigia, kad ši sutartis – kaip kelių eismo taisyklės, reguliuos interneto naudojimą. Treti renkasi į protesto akcijas ir nepasitenkinimą reiškia nelabai šmaikščiais plakatais. ORE bando į tai žvelgti kiek iš toliau ir pateikia kelis požiūrius į dokumentą.

Pirma pusė – autorių teisių gynėjai

Tiesa sakant, neaptikau nė vieno straipsnio, kuriame aiškiai ir įtikinamai būtų išdėstyti ACTA’os privalumai. Bet paklausius diskusijos vienoje TV laidoje darosi aišku, kad nė patys autorių teisių gynimo agentūrų darbuotojai nelabai nutuokia, apie ką šneką. Komentarai reportaže neadekvatūs, o siūlymai bausti bausti bausti neatrodo konstruktyvūs.

Šioje sutartyje nurodomi punktai, jau yra įgyvendinami įvairių šalių įstatymais, todėl abejotinas jos naudingumas. Kaip sakė viena protesto akcijoje prieš ACTA dalyvavusi teisininkė, ši sutartis yra prekybinė, bet siekia apibrėžti dalykus, kurie turėtų būti nustatomi remiantis įstatymo raide.

Būtent dėl šių priežasčių: neaiškios motyvacijos, per didelės kontrolės siekio ir viešumo nebuvimo ir kilo protestai, apėmę visą Europą.

Antra pusė – žmonės, sunerimę dėl privatumo

Pagrindines interesų grupes, kurių ausys kyšo už ACTA ir kuo tai gresia kiekvienam iš mūsų taikliai nurodė Rokiškis Rabinovičius. Trumpai tariant, labiau įstrigo ta mintis, kad ši sutartis yra ne kas kita kaip seno raugo verslininkų ir kitų suinteresuotų grupių atstovų siekis pasipriešinti besikeičiančioms žaidimo taisyklėms. Nors šie dalykai buvo gana neblogai išnagrinėti Rokiškio, manau, kad verta juos prisiminti ir čia, juoba kad tai labiau sociologinės įžvalgos nei teisiniai argumentai.

Tiesa, prieš pradedant galima užmesti vieną kitą akį į lietuvišką ACTA tekstą. Arba pažiūrėti filmuką:

Visų pirmą, per pastaruosius dvidešimt metų gerokai pasikeitė muzikos įrašų platinimo taisyklės: juos be geografinių apribojimų galima įsigyti interneto parduotuvėje. Tai ir yra nepalankiausia didelėms koorporacijoms, nes jos nebegali stipriai nulemti atlikėjo populiarumo. Dabar kiekvienas paauglys savo sukurtą (ar pergrotą) dainą gali įkelti į internetą, kur ją pastebės milijonai žmonių. Taip jis taps populiarus be jokios strategijos, investicijų ar vadybininko. Ir taip, žinoma, galės pardavinėti savo įrašus taip mažindamas atlikėjų, pasirašiusių sutartis, pelną.

Pasinaudojus ACTA sutartimi būtų lengva ištrinti daugumą pradedančiųjų atlikėjų kūrinių, nes jie dažniausiai yra pergrotos žymių muzikos grupių dainos. Tokiu būdu būtų išsaugotas pramogų industrijos monopolis.

Bene įdomiausia mintis, kurią kelią Rokiškis, yra autorių teisių agentūrų reikalingumo klausimas. Prieš kelis dešimtmečius jos buvo reikalingos, nes ginti autorių teises kitose valstybėse buvo sudėtinga, dėl to reikėjo žmonių, kurie galėtų tuo užsiimti. Dabar nykstant tarpvalstybiniams barjerams (kitaip tariant, parduodant muziką ir filmus internete) tokių agentūrų poreikis mažėja. Įdomiausia tai, kad apie tokių agentūrų nereikalingumą prakalbo ir patys atlikėjai. Lietuvoje autoriai dėl LATGA-A veiklos kreipėsi į generalinę prokuratūrą.

Be to, kartais kova prieš autorių teises įgauna groteskiškas formas. Antai Jungtinėje Karalystėje fotografas buvo apkaltinas autorių teisių pažeidimu, nes jo nuotrauka pasirodė esanti panaši į jau egzistuojančia… Ar reikia dar geresnio įrodymo, kad bent jau mūsų šalyje šis modelis neveikia?

Atlikėjai ir muzikos kūrėjai turėtų ieškoti kitų būdų kaip uždirbti. Pavyzdžiui viename interviu jau užsidarusios video nuomos salono “Eliksyras” savininkas teigė, kad jo verslo pabaigos priežastimi galima laikyti piratavimą internete. Kita vertus, jis pripažino, kad gali praeiti ne viena savaitė kol nuomos saloną pasieks legali naujausio filmo kopija skirta nuomai. Todėl vartotojai paprasčiausiai atsisiunčia filmus arba žiūri juos internete. Viena iš galimų išeičių būtų internetinės nuomos populiarinimas. Tai padėtų surinkti daugiau pinigų ne tik filmų platintojams, bet ir sumažintų piratavimo mąstą Lietuvoje.

Prie to paties galima pridėti ir dar vieną sociologinę įžvalgą. Kuo daugiau žmonių valdžia pavers nusikaltėliais dėl jų daromos veiklos, tuo labiau jie priešinsis. Geriausias to pavyzdys – legali programinė įranga arba video žaidimai. Vos įsigijus legalią žaidimo versiją ją tuoj pat reikia užregistruoti. Bet atsisiuntus tą patį žaidimą nelegaliai, jį užregistruoti galima pasinaudojus kitų programuotojų sukurtais ir laisvai platinamomis nelegaliomis licencijos kopijomis. Kuo labiau kūrėjai stengiasi apsaugoti žaidimus, tuo lengviau juos “nulaužti”. Taip pat ir su kita skaitmenine produkcija – kuo labiau vartotojai bus spaudžiami nepiratauti, tuo labiau jei tai darys.

Nesupraskite mūsų klaidingai. Mes prieš piratinę produkciją. Bet atėjo laikas pripažinti, kad senų platinimo kanalų nebepakanka, jie negali patenkinti šiuolaikinio vartotojo poreikių ir yra pasmerkti žlugti. Dėl to ši diskusija dėl ACTA turėtų virsti ne debatais apie tai, ar piratavimas yra gerai ar blogai, nes atsakymą žinomą. Ši diskusija turėtų virsti naujų verslo modelių paieška.

Tiesa, prieš pabaigiant dar reikėtų paminėti, kad ACTA pasirašė ir Lietuvos Žemės Ūkio ministerijos atstovai. Šioje vietoje galima prisiminti kuo ši sutartis būtų naudinga didelėms maisto koorporacijoms, prekiaujančiomis modifikuotais augalais ar jų sėklomis. Įsivaizduokite lauką, kuriame auga modifikuotos avižos. Įvairūs gyvūnai, pavyzdžiui paukščiai, perneša jų sėklas į ūkininko lauką, kur šios susimaišo su jo auginamomis nemodifikuotomis avižomis. Pagal ACTA, esant įtarimui ūkininko laukas galėtų būti patikrintas ir jei būtų rasta modifikuotų augalų pėdsakų šis būtų apkaltintas piratavimu. Taip būtų užtikrintas vienos rūšies sėklų populiarumas, o jas gaminanti kompaniją taptų bene galingiausia pasaulio kompanija… Štai dar vienas pavyzdys ir galbūt priežastis, kodėl šią sutartį pasirašė ir Žemės Ūkio Ministerijos atstovai.

Ir pabaigai: jei nepritati ACTA’ai, štai trumpas sąvadas, ką galėtum padaryti.

O čia gali prisijungti prie “Stop-Acta” judėjimo Lietuvoje. Reikia pripažinti, kad tą verta padaryti vien dėl žavaus transformerio puslapio viršuje…

Foto © Andrius Aleksandravičius