Paskelbęs fotografijų ciklą “Dirty Weekends”, kuriame užfiksuotos linksmybės Anglijos klubuose, fotografas Lukas Šalna iškart susilaukė nemažo dėmesio. Tiesa, tai nėra trainspotting’iškas clubbing dugnas, tačiau kai kurios nuotraukos turėtų priminti, ką jų herojai darė praėjusią naktį. Kai kurie jų turbūt niekada nenorėtų būti užtaginti tokiose situacijose – jaunieji anglai čia visai neatrodo kaip orūs karalystės piliečiai.
Pirmą kartą su Luku susipažinome 2012-ųjų pavasarį, kai buvo ruošiamasi festivalio “Satta Outside” dokumentacijos projektui. Kai kurie jo dalyviai taip ir nesugebėjo pateikti sutvarkytos medžiagos, kiti – gerokai vėlavo arba tiesiog chaltūrino. Tuo tarpu Lukas operatyviai krovė savo nuotraukas viso festivalio metu, o jo kadras iš paplūdimio tapo viena festivalio vizitinių kortelių.
Šiandien Lukas su kolega darbuojasi filmavimo studijoje “400 Blows”, taip pat – padeda Tadui Černiauskui aka TadaoCern, fotografavo rusų filmo “Karas ir taika” filmavimo aikštelėje ir, žinoma, toliau darbuojasi įvairiuose renginiuose – čia gali pamatyti jau brendiniais tapusius jo akinius ir ševeliūrą. Šį savaitgalį Luką gali sutikti, paklausyti jo pasakojimų ir patarimų fotokonferencioje “Snap”. Pranešimo tema – “Kaip sėkmingai įamžinti renginį?”
Prisėdome su Luku kelioms valandoms…
Gal prisimeni, kas (pamatyta nuotrauka? nelaiminga meilė? įsimintina kelionė? dar kas nors?) pastūmėjo tave link fotografijos?
Fotografija susidomėjau tarp 2008 – 2009 metų, kai gyvenau Olandijoje. Buvau išvykęs moksleivių mainų metams ir pasiėmiau su savimi tuo metu paprastą “Fujifilm” muilinę, kad galėčiau įamžinti įvairias akimirkas iš kasdienybės – parodyti tėvams, ką aš ten veikiu. Tad, manau, tomis lietingomis dienomis greičiausiai ir atsirado noras išbandyti kažką naujo, įamžinti kažką kitaip ir pan. Iš pradžių buvo visokie objektai, bandymai užfiksuoti įdomią tos vietos architektūrą ir pan. Nežinau, kiek jūsų girdėjo apie internetinį “Fotokūdros” puslapį, bet būtent jame ir pradėjau talpinti įvairias savo nuotraukas. Pradėjau po truputį atsižvelgti į kitų fotografų pastebėjimus, komentarus ir galiausiai viskas pradėjo dar greičiau suktis, kai, grįžęs po šių moksleivių mainų metų, paėmiau į rankas savo tėčio pirmąjį veidroninį fotoaparatą.
Šiandien vos ne kiekvienas yra ar bent jau vadina save fotografu. Skaitmeninės kameros ir išmanieji telefonai beveik neįmanomai priartino fotografiją prie kasdienybės. Anksčiau buvusi paslaptinga ir sudėtinga profesija tapo itin demokratiška. Negaila dingusios magijos auros aplink fotografą?
Labai geras klausimas, į kurį turiu tik štai tokį atsakymą. Anksčiau, kai dar nebuvo skaitmeninių technologijų, užsiimti fotografija profesionaliai nebuvo ir pigu, ir lengva. Visokie ryškinimai, spausdinimai ant popieriaus, gera technika ir kita užimdavo žymiai daugiau laiko ir kainuodavo gerokai brangiau nei šiuo metu pripildomos ir keičiamos atminties kortelės. Nors “zenitų” ar “kijevų” buvo galima rasti beveik kiekvienoje šeimoje, tačiau profesionaliai verstis tuo pasiryždavo nedaugelis. Todėl pačių fotografų būdavo mažiau, o tai juos automatiškai paversdavo šiek tiek labiau ypatingais.
Aš kaip tik grįžau iš Olandijos tuo laikotarpiu, kai po truputį prasidėjo tų pigių veidrodinių fotoaparatų mada ir per keletą metų visi tapo “fotografais”. Žiūrint iš vienos pusės, tikrai gaila, kad fotografija tapo masiniu reiškiniu, nes geri ir talentingi fotografai su savo darbais tiesiog paskęsta tarp šūsnies kitų, kurie užkemša įvairias galerijas ir nuotraukų portalus savo buitinėmis nuotraukomis su šunimis ar katėmis. Tačiau žiūrint į šį reikalą iš kitos perspektyvos, be tokios skaitmeninių technologijų revoliucijos, nebūtume atradę ar sugalvoję tokių technologijų, kurių dėka šiandien įamžiname tokias akimirkas, kurias bandant nufotografuoti juostos laikais būtų tik pasijuokę ir išrodę pirštais.
De Montfort’o universitete baigei Fotografijos ir video studijas. Ar pasiteisino sprendimas studijuoti užsienyje, o ne Lietuvoje? Ką ten gavai, ko nebūtum patyręs čia?
Jau prieš baigiant mokyklą žinojau, kur maždaug stosiu ir ką norėčiau mokytis. Be fotografijos daugiau niekas nedomino, o realiai niekur greičiausiai ir nebūčiau įstojęs Lietuvoje. Jeigu atvirai, įstoti į De Montfort universitetą buvo lengviau, negu, tarkim, į Vilniaus dailės akademiją ar pan. Kadangi neturėjau šanso studijuoti Lietuvoje, negaliu palyginti studijų kokybės ir t.t. Dabar, laikydamas diplomą rankose, norėčiau būti pasirinkęs kitas bakalauro studijas, tačiau, nepaisant visko, esu labai laimingas ir tikrai nesijaučiu iššvaistęs tų 3 metų vėjais. Visų pirma – gavau labai daug gyvenimiškos patirties, kuri tikrai pravers ateityje. Paragavau ir nelaimingos meilės, kuri taip pat labai daug ko išmokė. Kalbant apie studijas, važiavau į UK žinodamas tik vieną kitą užsienio fotografą. Labiausiai džiaugiuosi, kad leisdamas laiką bibliotekoje, skaitydamas ir vartydamas didžiausių grandų albumus, rašydamas visokius raportus bei esė, įgavau nežmoniškai didelį bendrą išprusimą tiek fotografijos, tiek kino istorijoje. Žinojimas, kaip viskas klostėsi ir progresavo – labai svarbus norint kažką kurti.
Beje, vis dėlto labiau fotografija ar video? Ar vienas kitam netrukdo?
Aš ir fotografuoju, ir filmuoju. Daug kas taip sako ir aš manau, šiais laikais kiekvienas profesionalus fotografas, atsiradus reikalui, turi mokėti ir filmuoti. Kai kuriems darbdaviams tiesiog gali būti sunku patikėti, kad fotografas, turintis profesionalią techniką, nefilmuoja, kai jo paauglys sūnus pats filmuoja visokius video. Anksčiau reikėdavo dviejų specialistų, o dabar ir vienas žmogus viską gali padaryti gan kokybiškai.
Tavo portfolio labai platus: nuo mados iki reportažų, nuo vestuvių iki festivalių. Fotografai paprastai mėgsta specializuotis ir ieškoti savito, kartais itin nišinio, stiliaus. Tau, atrodo, tai nelabai rūpi, esi pasiruošęs užfiksuoti viską?
Neteisinga būtų teigti, kad esu pasiryžęs užfiksuoti viską. Man dar tik 23-eji (bus už keleto savaičių – iš anksto sveikiname! – ore.lt past.), esu tikrai jaunas ir, manau, teisinga išbandyti daug visokių sričių, kol atrasi tą savo vieną vienintelę nišą. Kartais tenka nufotografuoti ir portretą, ir studijoje kažką įamžinti, bet aš pats save asmeniškai jau vadinu renginių fotografu. Gal dėl tų mažesnių projektėlių taip ir atrodo, kad apsiimu viskuo, bet jei kiti žinos, kad galiu padaryti dar ir tą, tai kodėl gi ne? Tos pačios vestuvės, konferencijos ar muzikos festivaliai yra juk renginiai, kurie skiriasi tik savo turiniu bei tam tikromis detalėmis. Man nėra skirtumo, ką fotografuoti. Būti vien tik naktinių vakarėlių fotografu Lietuvoje nežinau, ar išvis būtų įmanoma, dėl to savęs nestabdau – bandau realizuoti ir kitose nišose.
Neseniai pradėjai nemažo dėmesio susilaukusį fotografijų ciklą “Dirty Weekends”, sukurtą dirbant vieno Lesterio klubų fotorezidentu. Su kokiu klubu palygintum jį Vilniuje?
Nelabai linkęs linksmintis įvairiuose klubuose, bet dydžio ir erdvės prasme, “Loftas” ir klubas, kuriame dirbau Lesteryje, man labai patinka! Abu jie yra milžiniški ir turimos galimybės puikiai leidžia fotografuoti savame stiliuje.
Grįžęs ir pradėjai bendradarbiauti būtent su menų fabriku “Loftu”. Ar skiriasi veiksmas ir vaizdas klubuose Anglijoje ir Lietuvoje?
Su “Loftu”, išskyrus kelias pertraukas, bendradarbiauju jau nuo pirmojo “Miesto vilkų” festivalio 2012 metais. Pernai rudenį grįžus į Tėvynę “Lofto” kolektyvas mielai priėmė į savo komandą ir dėl to labai džiaugiuosi. Nors ir fotografuoju visokiuose vakarėliuose, jeigu atvirai, pats nelabai mėgstu ir turiu laiko eiti kur nors tūsintis. Dabar arba niekas nebekviečia eiti kartu, arba tiesiog reikia dirbti kur nors kitur. Kai gyvenau Anglijoje, kiekvieną penktadienį ir šeštadienį, kartais net ir daugiau kartų per savaitę, fotografuodavau klube, kuriame dirbau, ir tiesiog nebuvo šansų pasivaikščioti po kitus klubus. Būdavo tu vadinamų day off’ų, bet gyvenau palyginti mažame mieste, tai ir pačių klubų ten mažesnis pasirinkimas. Veiksmas nežinau, ar skiriasi, nes tiek ten, tiek Lietuvoje visi geria alkoholį, visi linksminasi, eina į centrinį „makdonaldą“ nusipirkti burgerio, kol atvažiuos taksi. Skiriasi tik saikas, kiekis ir kompleksų neturėjimas. Kalbėsiu už save, bet, manau, lietuviai yra žymiai kultūringesni, kuklesni bei turintys daugiau orumo, palyginus su nemaža dalimi žmonių gyvenančių Anglijoje.
Ar muzikos stilius įtakoja tavo fotografijas?
Taip, tikrai daro įtaką. Mano sekėjai feisbuke, draugai ar kiti, žinantys, kaip fotografuoju vakarėlius, galėtų paliūdyti, kad dažniausiai užfiksuoju netikėtus, nesurežisuotus, šokančius ir judančius žmones. Kad sėkmingai tai įgyvendinčiau, greitesnio tempo muzika puikiai ateina į pagalbą, nes tuomet visi juda, o ne stovi, kaip įbesti stulpai. Kai muzika kitokia ar jos išvis nėra, bandau suktis iš situacijos pasirinkdamas kitokį fotografavimo būdą.
Kaip sugebi nulaikyti kamerą iki ryto, kai aplink visi svaigsta ne tik nuo alkoholio?
Manęs to klausia daugelis žmonių. Labai dažnai kviečia mesti visą techniką ir ateiti linksmintis kartu, bet jeigu dirbu, tai dirbu. Į darbą, jei man už tai moka, tikrai visuomet žiūrėsiu atsakingai. Kaip čia atrodytų, jei viduryje tūso Lukas šoktų pagal techno, o ne fotografuotų, kaip didžėjus dėkoja publikai ar pan. Kalbant apie rytą, puikiai žinau, kad didžioji dalis linksmybių prasideda tik paryčiais. Tai puikiai atsispindi mano “Sūpynių” festivalio nuotraukose ir tikrai nepatingiu sulaukti aušros.
Fotografas – merginų gana mylima specialybė, ar sulauki kokių nors ne visai padorių pasiūlymų dirbdamas klubuose?
Nepadorių pasiūlymų nebuvo tekę gauti, bet merginų, o kartais net ir vaikinų dėmesio (man patinka moterys) tikrai tenka sulaukti. Čia turbūt, kaip ir su didžėjais, daugumai merginų jie patinka, kariasi ant kaklo ir visaip kitaip rodo dėmesį. Būna, kad ir pakšteli kokia mergina į skruostą už gražią nuotrauką, bet kai čia darbas, tai negi gaila? Nesureikšminu to ir tiek.
Minėjai, kad tavo “Dirty Weekends” ciklą įkvėpė panašus Maciej Dakowicz projektas “Cardiff After Dark”. Kokiais dar fotografais ar kitų disciplinų kūrėjais žaviesi?
Man patinka daug fotografų bei įvairių menininkų, bet pabandysiu atrinkti keletą ir juos paminėti. Gan neseniai naujam projektui, kurį turėčiau pradėti įgyvendinti nuo vasaros, ir kuris, spėju, susilauks tikrai nemažo dėmesio tiek Lietuvoje, tiek užsienyje, įkvėpė amerikiečio Joel Sternfeld nuotraukos. Dabar nenoriu išsiduoti, tad daug nekomentuosiu. Be renginių fotografijos, turiu aistrą gatvės fotografijai ir taip vadinamam urban landscape stiliui. Todėl galėčiau valandų valandas žiūrėti į Josef Hoflehner nuotraukas iš paprastos kasdienybės bei jas nagrinėti.
Praėjusį rudenį turėjau galimybę sukurti geriausią savo fotoalbumą, apie kurį yra girdėję vos keli žmonės. Beveik savaitę teko praleisti kino aikštelėje po atviru dangumi ir fotografuoti kaip stills photographer. Kadangi filmas dar nepasirodė kino ekranuose, nelabai galiu daug ir apie tai kalbėti. Tačiau jau užsiminus apie “kino fotografus”, mane labai sužavėjo ir pradėjau folowinti Atsushi Nishijima bei Myles Aronowitz. Tiems, kas mėgsta žiūrėti filmus, siūlau panagrinėti jų darbus! Bus tikrai įdomu.
Didelę gyvenimo dalį esi apsuptas muzikos. Ką labiausiai mėgsti? Tarkim, ko klausaisi tvarkydamas nuotraukas?
Klausausi įvairios muzikos, bet labiausiai patinka elektroninė muzika, o tiksliau – techno. Ne visi supranta tokius ritmus ir gali sakyti, kas čia per “bumčikas”, bet mane tai dažniausiai nuramina, o kartais net užveda ir kaip tik norisi viską daryti greičiau. Dažniausiai muzikinio fono pasirinkimas priklauso nuo nuotaikos. Šiaip neesu abejingas džiazui bei kitiems muzikos stiliams, todėl, manau, geriausia būtų atsakyti, kad klausausi įvairios muzikos.
Filmų titruose rašoma director of photography. Ar žiūrėdamas filmus atkreipi dėmesį į operatoriaus darbą? Kalbant apie tai, galbūt įsiminė kokia nors juosta?
Kadangi labai mėgstu žiūrėti senus filmus, filmuoti, ateityje gal net labiau norėčiau dirbti kino nei fotografijos industrijoje. Man tai yra kažkas neapsakomo ir labai įdomu! Visuomet, žiūrėdamas patinkantį ar net nelabai įdomų filmą, stengiuosi pastebėti klaidas, kaip juda kamera, kaip filmuojama, kokie metodai pritaikyti ir pan. Neanalizuodamas filmų ar kitų fotografų darbų, nieko neišmoksi. Šiuo metu labiausiai įstrigęs filmas – Alejandro González Iñárritu režisuotas “Birdman: Or (The Unexpected Virtue of Ignorance)”. Jeigu trumpai, kameros darbas, vieno kadro idėja, jokių kameros atspindžių veidrodžiuose, apšvietimas šiame filme yra kažkas nepakatartojamo. Siūlau visiems pažiūrėti šį kūrinį.
Internete:
Komentarai