Praėjusios vasaros pradžioje daugiau nei 800 žmonių “Downtown Forest Hostel” terasoje dainavo grupės Lipnūs Macharadžos Pirštai (liaudyje geriau žinomų kaip LMP) dainas. Tą vakarą trumpam atgijo šio unikalaus lietuviškos alternatyvinės muzikos trio magija. Buvęs LMP gitaristas ir vokalistas Vaidotas Mikšys ne tik dainavo senuosius hitus, bet ir naujus kūrinius iš EP “Slapta žinia”, įrašyto drauge su Ministry of Echology. Gruodžio 12 d. kultūros komplekse “SODAS 2123” vyks paramos koncertas festivaliui „Swampfest“, kuriame bus galima išgirsti ir specifinį Vaidoto vokalą. Šiandien V.Mikšys dalį laiko praleidžia Liuksemburge, kur dirba vertėju, taip pat aktyviai domisi analogine fotografija. Pastaruoju metu jis vėl paima į rankas gitarą – apie tai ir kitus dalykus skaityk žemiau.
Amžių sankirtoje alternatyvinės muzikos scenoje veikusi grupė vieni pirmųjų pradėjo groti regį (bet ne tik) Lietuvoje. Kasetėse pasirodę LMP albumai “Vėl viskas jai” ir “Molinės sraigės įvaizdis” bei oficialiai neišleistos dainos klausomos iki šiol nors grupės nebėra jau daugiau nei du dešimtmečius.
2005-aisiais LRT laidos “Akiračiai” vedėjai paleido LMP “Nušoviau Brazauską”. Pasipiktinęs tuometinis premjeras A.M.Brazauskas reikalavo LRT vadovų atsiprašymo, o žurnalistai buvo atleisti. LMP kūryba išlieka aktuali: jų dainas koverina tiek pripažinti vardai (Solo Ansamblis), tiek pradedantys atlikėjai (savimyla). Įsimenančios priedainių melodijos, paremtos nepretenzingais instrumentalais ir, žinoma, vienais geriausių tekstų lietuviškoje muzikoje. Paskaityk dainos “Amerikonai mano” žodžius – atrodo, lyg šiandien rašytas aktualijų komentaras.
Daugiau nei prieš 25-erius metus dainuodavai, kad tau pašvilpt, kas už tų Hiperborėjų, bet visgi išvykai patikrint ir likai ilgam. Nejaugi ten tikrai geriau? Koks buvo tavo gyvenimo kelias? Ar muzika ir kūryba rasdavo jame savo vietą?
Toje dainoje kiekvienas randa ką nors tokio, ką gali pritaikyti sau. Kur tie Hiperborėjų kalnai, ir kas tai apskritai per dalykas? Ar jie yra fizinio atstumo simbolis? Ar tai kažkas metafizinio galvoje? Ar tai santykiai su kitais žmonėmis? Ar kitoje jų pusėje žolė žalesnė?
Nebuvo taip, kad pasakiau, va, dabar viską mesiu, išvažiuosiu už Hiperborėjų ir nebegrįšiu. Išvažiavau visai netyčia, studijuoti. Ten radau savo gyvenimo meilę, taip ir pasilikau. Žolė ten nėra žalesnė. Tiesiog ją pasisėjome ir užauginome patys. Gyvename, dirbame, vaikus auginame.
Muzika niekur nepradingo, nors ir visą laiką buvo uždaryta namie. Vis dar turiu gitarą, kuria grojau LMP, ir dažnai ja ką nors pagroju.
Lipnūs Macharadžos Pirštai grojo dar praėjusiame tūkstantmetyje. Papasakok, ką prisimeni apie to meto Lietuvos muzikinę sceną.
Prisipažįstu, kad viską prisimenu kaip per rūką. Prisimenu tik įspūdžius, o ne konkrečius faktus. Atrodo, kad visada buvau labiau žiūrovas nei dalyvis. Prisimenu koncertus studentų šventėse, kur grodavom mažose “pankų scenose”, kurių grindys būdavo lipnios nuo alaus, o aplink tvyrojo tabako dūmai. Prisimenu, kaip koncertuose trūkinėjo stygos, kartą net dvi nutrūko ir nebežinau, kaip ten viską sugrojau.
Prisimenu, kaip grojome kažkur tamsoje, gal “Geležiniame Kablyje”, kur laiptais reikėjo palipti į antrą aukštą, VRR (grupė Verso Rizikos Rezervas, kurioje karjerą pradėjo Marius Stavaris – Ore.lt past.) muzikantai paskolino gitarą su man per storu grifu, kuri skambėjo šimtąkart geriau nei mano gitara, bet vis tiek jungiau ploniausiai skambantį tiltelio nuėmėją, kad geriau fūzas džergžtų.
Prisimenu, kaip klausydavau kitų grupių, kaip laukdavau beprotiškų grupės SC pasirodymų-spektaklių, kur galėjai dūkti iš širdies. Kaip galingais rifais rėždavo Invazija, kaip užburiančiu ritmu kaldavo VRR. Kaip pirmus koncertus grojo dr.Green ir jau tada visi stryksėdavo iš laimės taip, kaip ir dabar. Kaip klausiau Erkė Maiše (ar Toro Bravo?) kažkokioje Antakalnio slėptuvėje (pankų klube „Bombiakas“ – Ore.lt past.). Kaip grojome trims ar penkiems abejingiems žmonėms tamsiame džiazo klube Vilniaus senamiestyje. Kaip grojome prieš grupę Skylė vidury baltos dienos Užupio griuvėsių kieme, kur dabar įrengti prabangūs apartamentai.
Prisimenu nuostabų paskutinį LMP koncertą raudonais plaukais pilname žmonių „GreenClub‘e“, kur buvo toks dūksmas ir prakaitas žliaugė upėmis.
Turint omeny, kad tuomet dar buvote studentai ir šiaip retas tų laikų muzikantas galėdavo sau leisti naujausią garso aparatūrą ar juolab laiką profesionaliose studijose, spėju turėjo būti nemažai DIY, „pasidaryk pats“ proceso. Kaip tais laikais įrašinėjote, suvedinėjote ir masterinote? Kaip ir kokiais tiražais leisdavote kasetes? Ar iš tiesų, kaip dainavote dainoj, tekdavo “parsiduoti leidybinėm firmom”?
Pirmieji įrašai tuo pat metu ir sudėtingesni, ir paprastesni. Viskas dažniausiai vykdavo repeticijų kambarėlyje gyvai. Instrumentai būdavo įgarsinami mikrofonais, pajungtais į mikšerį, o tas – į tokį geresnės kokybės magnetofoną. Įstatom kasetę, spaudžiam REC ir įrašinėjam. Vieną, du, tris, dešimt kartų – kol gausis. Jokių suvedinėjimų, viską sureguliuoji iš pat pradžių, o jei kas negerai, perreguliuoji. Kažką sumažini, kažką iškeli ir įrašinėji toliau, kol gausis.
Vėliau atsirado kompiuteris, vokalus, kiek pamenu, įrašydavome namuose, jau į kompiuterį. Kasetes pasiimdavo Edvardas (grupės LMP narys Edvardas Kazakevičius-Edvo – grupių Frekenbok, Vonia, Toro Bravo ir kitų muzikantas – Ore.lt past.), nežinau, kas ten po to įvykdavo, bet magišku būdu atsirasdavo jų kopijos. Jokių leidybinių firmų nebuvo, jis viską kažkaip išburdavo.
Sako, kažką įrašinėjome pas Kastetą kažkur Lazdynuose (dabartiniai „G&G Sindikato“ nariai Kastytis Sarnickas-Kastetas ir Donatas Juršėnas-Donciavas, anksčiau groję grupėje Marichuana, turėjo įrašų studiją „Porno Sound“ – Ore.lt past.), bet nors tu ką – neprisimenu nieko iš to. Šis epizodas man visiškai išgaravo iš galvos.
Viena “Brazausko” versijų („Nušoviau Brazauską“ – Bob Marley kūrinio „I Shot The Sheriff“ interpretacija lietuvišku tekstu – Ore.lt past.), „Dievas ant mano sienos“ ir „Paminklas“ buvo įrašytos “Tamstoje”, rimtoje studijoje su rimtais dėdėmis ir į nežinia kiek takelių juostą. Tą studijos laiką gavom už kažkokius nuopelnus, nepamenu, kokius. Iš “Tamstos” gavom įrašą paprastoje kasetėje, bet nežinia kiek kartų profesionalesnį, kur ir skambame visai kitaip. Iš tų įrašų dainos pakliuvo į albumą. Tiražų nežinau, o ir pats nė vienos kasetės nebeturiu, viską išdalinau, pačiam nieko nebeliko.
Vėliau Edvardas iš kasečių viską pervedė į kompiuterinius formatus ir mūsų dainos atsidūrė Vilnius Hardcore serveryje, o jau ten tos dainos toliau gyvena savo gyvenimą.
Savo internetiniame puslapyje kadaise rašėte, jog buvo laikotarpis, kai dėl užklupusio populiarumo jautėtės kosmonautais. Kaip tai pasireikšdavo ir kaip pavyko nusileisti ant žemės?
Kartą mus pasikvietė groti kažkokia politinė partija kažkokioje diskotekoje. Ir mes naiviai sutikome. Tai buvo viena bjauriausių patirčių gyvenime. Man atrodo, tada ir supratome – ačiū, ne, nereikia groti bet kur, nereikia mums jokio populiarumo. Tiesiog grokime žmonėms, kuriuos gerbiame, kuriuos mylime, ir kurie mus gerbia ir myli.
Vienas paskutiniųjų įrašų (2000-ųjų rudenį) – apie naująjį LMP albumą „Saulė degina man galvą“, kurio „teks palaukti iki žiemos“. „nagaifuck.mp3“ failą ir dar kelis panašius klausydavom iš hardcore.lt archyvuose esančio katalogo „nauji“. Ar tai ir buvo albumo užuomazgos? Koks tolimesnis jo likimas? Kodėl „fuck“ ir kodėl albumas taip ir nepasirodė?
Tai vyko prieš pat man išvažiuojant į magistrantūrą Vokietijoje. Maniau, štai pasimokysiu, grįšiu ir tęsime toliau. Taip neįvyko. Tai, kas liko iš to nebaigto darbo, taip ir nusėdo. Tos dainos savaime matyt jau yra “albumas”. O tas f… nieko nereiškia, tiesiog priesaga darbinė.
Esi minėjęs, kad muzikine prasme tiki priedainiais ir jų svarba dainose. Manau, daug kas pritartų, kad tavieji priedainiai tikrai įsimintini. Iš kokių patirčių jie gimsta? Ar turi kažkokį kūrybinį ritualą ar tiesiog tekstai, atliepdami tavo kasdienybės aktualijas, liejasi laisvai?
Hmm… daina su priedainiu paprastai skamba geriau nei daina be jo (ne visada, žinoma). O jei priedainis dar būna geras, ji skamba dar geriau. Iš mūsų dainų man pačiam geriausias priedainis yra Edvardo sugalvotoje dainoje “Šuo”.
O kuriant… laisvai dažniausiai niekas nesilieja, nes “pasakysiu tau, kaip sunku sukurti dainai tekstą”, kol nenueini į vonią. “Sugalvojau dainą aš vonioj” yra tikra teisybė. Nenuneigiamas aktas. Vonioje dainos kuriasi geriausiai.
Internetas tuo metu dar tik žengė pirmuosius žingsnius, o visuotinį pagreitį įgavo jums baigus groti. Dažnai esate vadinami legendine ar net kultine grupe. Ar žinojai, kad jūsų dainos ir toliau aktyviai klausomos ir, kaip parodė šiemet vykę koncertai, pasiilgtos, aktualios ir klausytojų mokamos mintinai?
Nežinojau apie tai nieko. Maniau, kad niekas nesiklauso. Kartą susipažinau su tokia mergina, kuri man pareiškė, kad labai klystu. Tai gal taip, gal buvo tie keli žmonės, kurie klausėsi. Dabar turiu sau susikūręs tokią teoriją, kas ir kodėl vyko, bet nenoriu čia apie ją pasakoti, gal ji visiškai neteisinga.
Ar gyvenant toliau nuo Lietuvos pasiekdavo žinios apie čia pergrotus ir įrašytus LMP dainų įkvėptus kūrinius?
Apie tai, kad Solo Ansamblis perkūrė “Mane apvogė”, sužinojau iš “spaudos”. Paklausiau ir, chi chi, prisipažįstu, dainos nebeatpažinau. Šiemet pagaliau išgirdau juos gyvai koncerte, tai tik dabar supratau, kodėl tada nieko nesupratau. Apie Despotin Fam “Nemiriau” nebuvau nieko girdėjęs iki šio klausimo.
LMP dainose nevengdavote ir socialinių ar net politinių temų. Pavyzdžiui, „Amerikonai mano“ atrodo ne tik nepraradusi aktualumo, bet ir įgijusi naujų reikšmių. Kiek seki pastarojo meto „išprotėjusio pasaulio“ įvykius? Lietuvos kultūros lauko judesį? Gal ir šiems laikams jau turi parašęs dainų?
Pasaulis visada buvo ir yra išprotėjęs ir jei leisimės mus suėsti, būsime suėsti. Todėl reikėtų nenusileisti ir nesileisti.
Prieš keliolika metų tavo gyvenime atsirado savadarbiai “skyliniai” fotoaparatai ir trikampė vaizdų poezija. Pristatinėdamas savo autorinę parodą minėjai, kad “lėtai fotografuojantis fotografas yra Mąstytojas, Filosofas ir Mokytojas”. Ką atskleistų jo mintys ir įžvalgos, jei šeimyna neskubintų pietauti?
“Mąstytojas ir kt.”, žinoma, pokštas ir aliuzija į amžiną laiko neturėjimą. Tačiau taip, prieš keliolika metų susirgau skylinės fotografijos (angl. pinhole photography – Ore.lt past.) liga. Tai tokia primityvios fotografijos rūšis, kai fotografuojama be jokių objektyvų, tiesiog per adatos skylutę. Dėl veikimo principo paprastumo ši technika atveria galybę eksperimentavimo galimybių. Todėl be muzikos, kuriai neturėjau laiko, dabar turiu dar vieną pomėgį, kuriam neturiu laiko. Kai to laiko šiek tiek randu, gaminuosi visokiausius aparatus iš ko tik įmanoma ir bandau jais fotografuoti. Kas gaunasi, gerai ar blogai, spręsti ne man [aišku, man pačiam tai yra geriausios fotkės pasaulyje, geresnių nebūna ir išvis tai uff kaip gerai, vertos mažiausiai milijono, net neįsivaiduojate, kokia ten atsiskleidžia autoriaus genija…].
Fotoaparatai kokoso riešuto kevale, jūros kriauklėje, stalo kojoje ir net elektrinėje gitaroje… Kiek dar gebi pats save nustebinti ir kaip pavyksta atrasti kasdienybę praskaidrinantiems žaidimams?
Visiems patariu užsiimti kokiais nors “žaidimais”. Tai gerai ir protui lavinti, ir nuotaikai gerinti. Gyvenimas tampa įdomus ir nebelieka daugiau jokio nuobodulio [kažkur kažkada skaičiau, kad kartais panuobodžiauti irgi sveika, tai nebežinau, ar mano patarimas išties yra geras…].
Minėjai, iki praėjusios vasaros 25 metus nebuvai užlipęs į sceną. Ar dėl to nebuvo vidinių prieštaravimų, o galbūt kaip tik buvo pamiršta, bet pasiilgta, laukta ir trūkstama gyvenimo dalis?
Taip, kirbėjo, taip, to trūko. Kiek to trūko, paaiškėjo tik vėl pradėjus groti. Ta jausmas groti kartu… Jau pirmojoje repeticijoje buvo euforija. O koncertas, tie du koncertai, buvo tiesiog nuostabūs. Nežinau, kaip ir dėkoti “ministrams”, kad jie mane taip ištraukė iš nežinia kur. Tiek emocijų…
Negalvojau, kad ateis tiek daug žmonių. Taip pat buvo puiku, kad ir mano šeima atėjo pasiklausyti. Jie buvo baisiai nustebę girdėdami choru traukiamus priedainius. Vaikai sako, tėte, nežinojome, kad esi… Aš jiems sakau, aš irgi nežinojau.
Antrajame koncerte sugrojome porą dainų su Edvardu [vieną truputį per lėtai, jis mus muštravo, bet iki galo neišmuštravo…]. Buvo irgi nuostabu pamatyti, kad jis nė kiek nepasikeitė per tuos 25 metus.
Drauge su Ministry of Echology pirmoje šių metų pusėje išleidote keturias naujas tavo dainas. Buvai užsiminęs kaip greitai jos gimė. Ar įprastomis aplinkybėmis irgi nuolat stebėdamas aplinką kuri ir užsirašinėji tekstus? Iš kur toks produktyvumas? Gal greitu metu galima tikėtis išgirsti ir daugiau tavo naujos kūrybos?
“Įprastomis aplinkybėmis” man net nereikia klausytis įrašų ar radijo, nes muzika ir taip visą laiką groja galvoje. Kartais pabandau įsivaizduoti kokią melodiją ir, jei galvoje ji skamba gerai, paniūniuoju ją į diktofoną telefone. Vėliau pabandau pagroti ir kartais pavyksta, o kartais – šiaip sau. Taip ir groju pats su savimi.
Atėjus ir pirmą repeticiją su Ministry of Echology paaiškėjo, kad su jais labai lengva groti. Ir tai, ką dabar girdime įrašuose ar per koncertus, yra ne taip ir toli nuo to, kas grojo mano galvoje. Žinoma, to, ką girdime, skambesys dar geresnis, nes jie yra puikūs muzikantai ir dainoms įpūtė savo pačių melodijų ir sielos.
O naują kūrybą riboja tik skirtingi tvarkaraščiai ir turimas laikas. Galbūt ko nors dar bus, gal nebus [cha, kaip čia pasakiau, lygiai kaip „Arklio Galios“ dainoje „Gal“…].
Jau ilgokai negyveni Lietuvoje, ar kažkiek seki čionykštį kultūrinį bei muzikinį vyksmą? Sakei, kad iki pirmo susidūrimo gyvai apie Ministry of Echology visai nebuvai girdėjęs…
Ilgą laiką buvau visiškai atitrūkęs ir jei klausiausi ko, tai tik alternatyvos iš Vilnius Hardcore archyvo. Kai prieš kelis metus vėl pradėjau šiek tiek domėtis lietuviška muzika, pamačiau, kiek dabar daug gerų grupių, kokio gero jos lygio, kaip gerai skamba. Kai pirmą kartą išgirdau Ministry of Echology, man atvėpo burna.
Jei išskirti kelias kitas šiuo metu grojančias grupes: patinka Garbanoto melodingumas, alkana klykianti Eiktubaiktu energija, Arklio Galios tekstų ironija [atpažinau save – „aš esu įkyrus senis“… ir jei kada būsiu per įkyrus, taip ir sakykit, atstosiu…], Abudu jausmingumas ir ritmika, Lapkričio Dvidešimtosios Orkestro stilių maišalynė, bet iš tiesų, kuo tikriausiais pankrokas, nuoširdus Imbiero jaunatviškumas, shishi merginų tonų kitoniškumas… Visų nesuvardysi…
Kokios muzikos pastaruoju metu klausaisi? Pasidalink mėgstamais atlikėjais.
Iš lietuviškų, Skafandro ir jau minėto XI20 Orkestro. Kasdien klausausi prancūzų radijo stoties “FIP”, ji dažnai leidžia labai įdomią muziką, ten galima prisišazaminti visokiausių įdomybių. Regis ir dub‘as visada sueina, jei tik ne per daug popsinis.
Nuo seno mėgstu ir vėl pasileidžiu Pixies, Foo Fighters, iš naujesnių – Blood Red Shoes rokelį. Patinka tokia keista olandiška džiazo-ne-džiazo kompanija “Jungle by Night”, taip pat – teminiai „Fred Pallem et le Sacre du Tympan“ albumai.
Taip pat: šiuolaikiniais ritmais perdaryta turkų ’70-ųjų klasika Altın Gün, The Budos Band orkestriukas, užburiantis Khruangbin bosas. Na, dar Slayer 1988 m. albumas “South of Heaven” iš tų laikų, “kai aš mažas buvau”.
Ką teko girdėti apie “Swampfest‘ą”, kurio paramos renginyje koncertuosi? Ar tavo laikais būdavo panašių idėjinių „pasidaryk pats“ festivalių? “Darom” atsirado jau tau išvykus, gal pameni kažką iš “devyniasdešimtųjų”?
“Swampfestas” yra tokia pasakų šalis, į kurią niekada nenuvažiuosiu. Vien dėl to, kad vyksta tada, kai vaikai dar eina į mokyklą ir man nėra kaip ištrūkti. Bet tai nieko tokio. Aš toks namisėda, niekada nebuvau “festivaliautojas”. Apskritai tik vieną kartą gyvenime esu buvęs festivalyje – “Bliuzo naktyse” kokiais 1995 ar -96 metais. Tai ką jau bekalbėti apie DIY renginius…
Ko galima tikėtis atėjusiems į koncertą gruodžio 12-ąją? Ar planuojate tęsti bendrą kūrybą su “ministrais”?
Ko kiti tikėsis, nežinau. Aš pats eisiu pasiklausyti grupės Frizz, nė karto nemačiau jų gyvai. Taip pat pastryksėti su dr.Green. Dar pasiimsiu skylinę fotogitarą, gal pavyks ką nors su ja nufotografuoti. “Nununu nunununu, gal”, chi chi!
Linkėjimai. Ačiū už pokalbį ir iki greito!
Komentarai