Gerai žinoma prancūzų aktorė Juliette Binoche, vaidinusi tokiuose filmuose, kaip ,,Anglas ligonis“ (,,English Patient“ 1996) už kurį pelnė Oskaro statulėlę bei tapusi vienintele moterimi, laimėjusia geriausios aktorės apdovanojimą visuose trijuose pagrindiniuose Europos kino festivaliuose (Palmės šakelė už vaidmenį 2010 m. filme ,,Patvirtinta kopija,“ Venecijos kino festivalio apdovanojimas už vaidmenį filme „Trys spalvos: mėlyna,“ (1993) ir Berlyno kino festivalio statulėlė už ,,Anglą ligonį“), 2025-ųjų rudenį debiutavo su pirmuoju režisuotu dokumentiniu filmu “In-I Motion”.
Filmą režisierė kūrė remdamasi šeimos narės operatorės filmuota medžiaga iš 2007 m. kurto spektaklio pavadinimu „In-I“. Prie šio spektaklio kūrimo, 2007 metais aktorė pakvietė prisijungti britų šokėją-choreografą Akramą Khaną, dirbusį su amerikiečių dainininke Kylie Minogue bei 2012 m. su savo šokių kompanija pasirodžiusį Londone vykusiose olimpinėse žaidynėse.
Šie gerai žinomi ir nusipelnę menininkai septyniems mėnesiams sustabdė savo karjeras, siekdami sukurti meno kūrinį, kuriuo sau meta iššūkį: apsikeitę profesijomis jie ieškojo būdų papasakoti savo išgyvenimus meilės tema.
Filmo trukmė beveik trys valandos, daugiau kaip pusę užima filmuota medžiaga iš jų repeticijų, o likusi valanda lieka pilnai pasirodymo peržiūrai. Nors pasirodymą kūrėjai statė dviese, susipažįstame su filme rodomomis jų kolegėmis, vaidybos trenere Susan Batson bei judesio ir repeticijų vadove Su-Man Hsu, lydėjusias menininkus viso spektaklio kūrimo metu. Jos padėjo atlikėjams reflektuoti, išsakyti baimes, dalintis psichologinėmis traumomis, galinčiomis padėti kurti vaidmenį, diskutuoti, kokios naudojamos priemonės veikia stipriau, o kurios – silpniau.
Nors J.Binoche apdovanota prestiziškiausiais apdovanojimais, tačiau S.Batson vis tiek duoda kritikos Oskaro laureatei. Matome, kokį žmogišką ryšį sukuria J.Binoche, leidžianti kolegoms jaustis pilnavertiškai. Klausantis atlikėjų refleksijų, pasijunti lyg terapijos seanse, kuriame klausant pokalbių turinį ir stebint menininkų augimą, stebi formą įgaunantį spektaklį. Tokio tipo dokumentikos žiūrovui suteikia galimybę pamatyti vaizduojamą įvykį ne tik esamajame laike, bet ir retrospektyviai, kai tuo tarpu teatras žiūrovui padeda išgyventi įvykį tampant jo dalimi.
Stebėdami kruopščiai dėliojamą pasirodymą ir paskutinę filmo valandą žiūrėdami jo visumą, finalinį produktą matome skirtingai. Visų pirma, žiūrovas analizuoja atlikėjus nuolat lydinčius iššūkius, pavyzdžiui, filme yra momentų, kuomet J.Binoche, artėjant premjerai, jaudinasi, kad pilnai nemoka savo monologo ir užsimena, kad monologą ji sakys „ore“. Tai jai prideda papildomo streso ir filme sukuriama intriga, kadangi žiūrovas mato, kad repeticijų metu dekoracija, turėsianti ją išlaikyti monologo metu, neužsifiksuoja ir vis krenta. Visų antra, pasirodymą pamatome visai kitomis akimis ir dėl to, kad atsiranda dekoracijos ir spalvos. Man labiausiai įspūdį paliko raudona siena kaip pagrindinė scenografijos priemonė. Filme nuskambėjusi frazė ‘[The] wall as a need of security’ (liet. siena, reikalinga apsaugai) puikiai iliustruoja jos reikšmę ir panaudojimą.
Spektaklio metu abu aktoriai/šokėjai natūraliai prakaituoja dėl didelio fizinio krūvio. Kai jie liečiasi prie sienos, matome jų paliekamas prakaito dėmes. Kadangi siena yra raudona, prakaitas atrodo kaip kraujas. Ir tai verčia susimąstyti, ką tas “kraujas-prakaitas” simbolizuoja, galbūt tai asociacija su jų, kaip žmonių ir kūrėjų žaizdomis, kurias ne visada matome. Tad siena tampa intymi vieta, užtikrinanti apsaugą nuo išorinio pasaulio, tačiau vis tiek paženklinta skausmo pėdsaku. Ši alegorija tik primena, kad teatre viskas vyksta čia ir dabar ir net jei menininkai neturėjo minties prakaitą įgalinti kraujo prasme, jų kūnas vis tiek komunikuoja nuovargį, energijos perkrovą ir jų esatį priešais mus. Asmeniškai, prakaito simbolis mane paveikė, nes pagalvojau, kad stebint save ir aplinkinius žmones, kartais sunku pastebėti, kaip mes iš tikrųjų jaučiamės ir ką išgyvena kiti.
Atkreipdama dėmesį į atlikėjų kostiumus, svarsčiau apie spalvų reikšmes, kurios remiasi vien kultūriškai suformuotomis asociacijomis. J.Binoche, identifikuodama moterišką vaidmenį, vilki raudonais drabužiais, kurie asocijuojasi su moteriškumu, o Khanas vilki mėlynus atspalvius, kultūriškai suformuotą “vyrišką” kodą. Tai viena asociacija, paprasčiausiam identifikavimui, kad jų problemos galbūt šiek tiek labiau aktualios tam tikrai grupei lyties aspektu. Kita asociacija, žiūrint į nuolat judančius mėlyną ir raudoną kūnus, primena pulsuojančias kūno arterijas. Raudona siena įprasmina kraują/širdį/kūną, o menininkai – mėlynąją ir raudonąją kraujo arterijas. Tai rodo, kad nors ir kokie gyvenimo sunkumai, ypatingai susiję su meile, užkrauna žmogų, širdis vis tiek plaka, kūnas vis tiek funkcionuoja, tačiau tik nuo paties žmogaus priklauso, kaip jis/ji norės save išlaisvinti. Menininkai, pasirinkdami tęsti savo kelionę ir atsiverti vienas kitam ir būti pažeidžiamiausioje būsenoje, siekia atrasti savo kelią prieš tai išsikeldami klausimą: “When there’s separation, how do we get back to [loving]?” Vėliau A.Khano žodžius “the pleasure [is] in opening up” interpretuoju kaip atsakymą, tačiau, akivaizdu, kad šios išvados prieita tik nuėjus tikrai sunkų psichologinės analizės kelią, prisiminus traumas, sukeltas griežto ir smurtaujančio tėvo ir analizuojant, kokią įtaką tai padarė jo santykiams. Arterijomis kraujas vis dar varomas, širdis vis dar plaka. Ar sutiktumėme, kad atsiverdami sau ir kitiems, galime pajusti malonumą?
Galiausiai, atlikėjų pasiruošimo spektakliui proceso stebėjimas, man sukūrė vystomų poros santykių iliuziją, nes būsima(s) partnerė/-is turi patekti į kito(s) gyvenimą, rolę, kad galėtų juos kurti ir kartu sugyventi. Visi galime sutikti, kad ieškojimai yra sunkūs, tikrai reikia įdėti noro ir pastangų. Tik laiko ir kantrybės klausimas, kiek abu norės įsileisti partnerį/-ę į savo vidinį pasaulį ir kiek savęs atiduos, kad išlaikytų (sveiką) santykį. J.Binoche ir A.Khanas dėl savo vaidmenų ir noro papasakoti savo patirtis kitokiu būdu, yra pasiryžę praeiti pro skausmą, džiaugsmą ir dirbti intymiai, tik dviese, be didesnės komandos, kuri jiems padėtų protarpiais išvengti akistatos su vienas kitu bei savimi. O ar mes esame pasiryžę tiek savęs atiduoti? Atrodo, antrosios pusės paieškose dažnai laikomės distancijos, nes manome, kad kažkuriuo momentu “atsiras kažkas geriau”. Pažįstama situacija? Todėl man dažnai atrodo, kad žmonės santykiuose nebenori ieškoti ir nenori žinoti, kur jie veda. Bet paradoksas tas, kad šokyje ir aktorystėje menininkai nežino, kur istorija nueis ir koks bus rezultatas/išvada, bet jie žino, kad kažkur tai nueis. Nes teatre, kūrinio problema (beveik) visada turi išsispręsti. Filme A.Khanas optimistiškai dalinasi, kad vaidindamas (ir šokdamas) jis jaučiasi lyg būdamas terapijoje, o J.Binoche su mažesniu optimizmu sutinka, pridėdama, kad keliaudama po praeitį ir atgamindama prisiminimus, ji nueina i tamsias vietas. Tai man primena apie kitą jos mintį, pasakytą filmo pradžioje, kad sunku pradėti (kurti), kai susiduriame vienas su kitu, kai kitas žmogus tampa priminimu, kad norint pasiekti išeitį, teks su juo susidurti. Ir pagalvojau, kad stebint savo aplinką, nežinau, kiek žmonės yra pasiryžę vis dėlto patekti į kito(s) gyvenimą ir ar priėjus kritinį santykių momentą mes labiau atsitraukiame ar toliau ieškome išeities.
Atlikti vaidmenį kitoje meno šakoje yra tiek pat sunku, kaip žmogui ieškoti atsakymų jam/jai žinomoje terpėje. Plėsdami savo profesionalumo ribas, menininkai išeina iš savo komforto zonos ir demaskuoja savo baimes – J.Binoche, kad neturi šokio išsilavinimo ir reikės suderinti intensyvų judėjimą su tekstu, o A.Khanas – su kalbėjimu be scenarijaus. Abu menininkai susiduria su daugybe vidinių problemų, viena dalis susiduria su emociniu bagažu, kurį jie tempia ir savo pasakojimą vysto skaudžiais išgyvenimais, o kita dalis susijusi su naująja meno šaka. Abu jie pasirinko trapumą, skausmą, nuolatinį ieškojimą ir tai darė intymiu atstumu, ir vieni. Tai turbūt ir nulėmė šio spektaklio sėkmę. J.Binoche dalijasi, kad po spektaklio rodymo Niujorke garsus amerikiečių aktorius Robertas Redfordas skatino ją imtis filmo kūrimo idėjos.
San Sebastiano festivalyje duotame interviu J.Binoche teigė, kad filmo premjera jai yra labai svarbi, nes R.Redfordas paliko mūsų pasaulį likus dviem dienoms iki premjeros. Premjerinėje kalboje visai filmo kūrimo komandai (ir R.Redfordui) skirdama padėką J.Binoche susigraudino, kadangi kuriančiam menininkui jaučiamas kolegų ir šeimos narių palaikymas yra varomoji jėga siekiant pradėti, tęsti ir užbaigti kuriamą projektą. Tad, kviečiu žiūrovus leisti sau pasinerti į teatro ir šokio užkulisius, pamatyti vieną iš daugelio pavyzdžių, kaip menininkai konstruoja pasirodymą, koks tai procesas ir suprasti, kokių pastangų toks darbas pareikalauja. Ypatingai dabar, stebint inspiruojantį kultūrinį judėjimą Lietuvoje, šis filmas idealiai tinka siekiant labiau įsitraukti į kultūros sektorių ir su juo susipažinti kiekvienam patogiu atstumu.
Komentarai