Peržiūrėjus filmą vis grįždavau prie minties, kaip paprastai visa tai pateikta. Be dirbtinumo, be bandymo sukelti „svarbumo“ įspūdį. Tarsi paimtum žmogų ir tiesiog jį filmuotum – kasdieniškai, bet nuoširdžiai. Tikrai kiekvienas galime personažuose pamatyti save. Nors filmo tema sunki, bet ji neslegia ir leidžia reflektuoti be jokio spaudimo. Ir gal tame slypi minties stiprybė – ne žadinti žiūrovą šokiruojant, o budinti leidžiant būti.
Tai apie režisieriaus Karolio Kaupinio, sausio pabaigoje kino salėse pasirodžiusį filmą „Badautojų namelis“. Fikcinė istorija, pasakojanti kaip po sausio 13-osios nakties iš šimtų darbuotojų vos keli pasiryžta kovoti už televiziją ir radiją. Aktyvią kovą skatina pagrindinė filmo herojė Daiva, televizijos diktorė (akt. Ineta Stasiulytė), pasiūlanti pradėti bado akciją. Šia idėja veikėjai tikisi atkreipti užsienio žiniasklaidos dėmesį vildamiesi, jog tai padėtų susigrąžinti televiziją.
Kadrai vietomis simetriški, tai daroma neaštriai, natūraliai. Atkreipiau į tai dėmesį ir šis sprendimas kažkuo patiko. Daugelis simetriją greičiausiai sietų su meistrais Wesu Andersonu ar Stanley Kubricku, tačiau čia svarbu pabrėžti, kad filme ji naudojama lengvai, be akcentavimo. Atrodo, tarsi kamera tiesiog yra ten, kur reikia, ir fiksuoja tai, kas vyksta, ne dėl estetikos, o dėl buvimo, stebėjimo ir leidimo situacijai pačiai atsiskleisti.
Svarbus filmo žanrinis aspektas – jo santykis su juoku ir tragikomiškumu. Yra momentų, kai sunkumas ribojasi su absurdu: bado akcija, nors namelyje ant ratų (akcijos būstinėje) spintelėse matome stiklainius su maistu, buitiniai pokalbiai, kasdienybė nekasdieniam kontekste. Tai ne juokas dėl juoko, o veikiau situacijos paradoksalumo išryškinimas, kurį leidžia kurti tragikomedijos žanras. Juokinga ir todėl, kad lengva, ir todėl, kad kitaip šios būsenos priimti beveik neįmanoma. Gal tai savotiška gynyba, leidžianti išbūti sudėtingoje situacijoje, juk dažnai imamės juoko ar ironijos, kai sunku.
Garso takelis, ypač senesnės muzikos motyvai, sukuria lengvą teatrališkumo pojūtį. Manyčiau, garso funkcija veikia kaip atminties sluoksnis, tyliai lydintis vaizdą. Ir dažniausiai, kai pasigirsta muzika, ją lydi atitinkamas montažas – koks nors trumpas vaizdinis pasakojimas be dialogo. Jis sukuria tarsi televizinę muzikos pauzę ar veikia kaip savotiškas radijo motyvas. Man asmeniškai ypač miela girdėti kai kuriuos kompozitoriaus Balio Dvariono kūrinius. Ši muzika filme skamba labai organiškai. Prie teatrališkumo ir organikos prisideda ir labai aiškiai jaučiamas laikas, kuriame viskas vyksta. Tam veikti padeda vaizdo dailė: seni troleibusai, gatvės, apranga, butų interjerai, LRT erdvės. Laikotarpis nėra toks tolimas, prieš 35 metus, tad ir atmosfera nėra svetima ar neatpažįstama – greičiau primena, kad kai kurie dalykai keičiasi lėčiau nei norėtųsi. O juk iš tikrųjų ir kai kurios LRT erdvės dar dabar nerenovuotos, kai kurios ir nebus naujinamos, dėl istorinės atminties, kitos gal kada pasikeis.
Šiek tiek apie vaizdo techniką. Pradžioje – televizoriaus ekranas, kuriame rodoma laida. Iš jos pamažu per tolstančią kamerą patenkame į tai, kas vyksta už kadro. Pabaigoje vėl grįžtama prie ekrano, bet jau į interviu laidą apie realybę, kurią matėme. Sakyčiau, gana taikliai panaudotas ekranų perėjimas ir grįžimas: iš pradžių matome vaizdą, prie kurio visi įpratę ir pagal kurį susidarome savotišką „viršelio“ paveikslą, vėliau susipažįstame su tuo, kas slypi giliau, o tada istorija uždaroma. Istorijos uždarymas pasižymi literatūrine jausena: paskutiniai epizodai veikia kaip epilogas, išsiskiriantis staigiu posūkiu į pakitusią spalvų paletę ir vaizduojamą sezoną. Tai kartu žymi ir pasikeitusį laikotarpį po bado akcijos. Ir šis literatūriškumas natūraliai susijungia su minėtu teatrališkumu. Čia kyla klausimas – kodėl visa tai neatrodo pompastiška, jei tai sukonstruota? Atsakymas paprastas: filmas išlaiko lengvumą ir nėra perkrautas. Prie to labai prisideda dialogai – jie subalansuoti, ne per dideli ir nesumažinti, randantys tą aukso viduriuką. Čia pagyrimai scenarijui ir režisieriui, kuris yra vienas ir tas pats asmuo.
Šiame filme gausu mažų istorijų, persipinančių su pagrindine linija. Viena ryškiausių – atsiprašymo už praeitį motyvas, kuriame man ypač įsiminė žodžiai: „gal aš galiu dar ką nors padaryti?“ ir atsakymas „gal aš galiu paprašyti cigaretės“. Atrodo, toks menkas prašymas, bet nukreiptas į kilnią pastangą bent iš dalies atpirkti praeitį. Kita linija – susižavėjimas, kylantis iš žmogaus balso per radiją, o iš to gimsta istorija apie rusakalbę motiną, mokančią sūnų lietuviškai per radijo poeziją, ir susipažinus su radijo balsu užsimezga draugystė. Greta to – neišsakytos emocijos apie sugriuvusią meilę, šeimą, karjeros ir svajonių siekiai bei dar keletas smulkių, bet prasmingų pasakojimų. Vis dėlto pagrindinė istorija išlieka ta pati: kokie žmonės tampa, susidūrę su valstybei iškilusiu iššūkiu, kokia yra žiniasklaidos svarba, kiek turime ir kiek norime kovoti, ir kiek iš tiesų mūsų tokių yra. Nors filmas vietomis situaciją šaržuoja, jame vis tiek atpažįstame save.
Po peržiūros liko jausmas, kad jokia idėja nebuvo primesta. Nėra nei moralų, nei aiškių išvadų. Paliekama erdvė žiūrovui pačiam susigyventi su tuo, kas matyta. Gal todėl filmo siužeto patirtis neatrodo nei pasenusi, nei svetima. Ir labai tiksliai pagauna būseną, kurioje daug kas šiandien gyvena – kai sunku, bet vis tiek kažkaip tesi, net jei nežinai, kur tai nuves.
Nors tai – fikcinis pasakojimas, esame įpratę kalbėti, minėti ir pasakoti apie Sausio 13-osios naktį, tačiau gerokai rečiau susimąstome apie tai, kas buvo po jos. Net jei filmas iki galo neatspindi faktinės informacijos, jis suteikia galimybę bent pasvarstyti. Juolab, kad šis kontekstas mums aktualus ir šiandien – drįsčiau teigti, jis buvo aktualus visus 35 metus ir išlieka toks iki šiol. Galbūt tokiu būdu galime kitaip nukreipti savo pastangas, o gal ir permąstyti jų trūkumą. Dėl to džiaugiuosi, jog šis filmas pasirodė būtent dabar.
Komentarai