„Turbūt daugumai Lietuvos gyventojų bus sunku patikėti, kad tokia kvailoka roko grupė kaip „Arklio Galia“ geba taip ilgai nesiliauti egzistuoti, bet tai – grynų gryniausia tiesa! MUMS JAU 20 METŲ!“ Taip šis kolektyvas kviečia į savo jubiliejinį koncertą kovo 6 d. „Lofte“ Vilniuje ir brėžia savo ironišką trajektoriją lietuviškos muzikos orbitoje kažkur psichodelinėje erdvėje tarp plakatinio „Anties“ artroko, melancholiškos „Kardiofono“ sintezatorinės ironijos, linksmo „Kabareto tarp girnų“ realybės bardako ir anapus jų.
Universalus „netvarkingo“ roko kvintetas visai šeimai buvo nominuotas tiek M.A.M.A. (Metų alternatyva, 2019 ir 2021 m.), tiek T.Ė.T.Ė. (Metų albumas, 2020 m.) muzikos apdovanojimuose. Gerbėjai jau senokai siūlė „duot statulėlę“ ir už vizualiką, kuriamą vieno grupės iniciatorių Žilvino Jagėlos. Pagaliau buvo įvertinta ir tai – Lietuvos dizaino asociacijos valdybos narių komisija jo darbą „Darbas, šeima, arklio galia“ išrinko gražiausiu 2025-ųjų muzikos albumo viršeliu. Beje, žymė „visai šeimai“ iš tiesų turi pagrindo – „Arklio galia“ pasirodo keliose lietuviško animacinio serialo vaikams BFF serijose.
„Arklio Galia“ savo prisistatymą tęsia panašia nata: „Spontaniškas paaugliškas projektas iš 2006 metų pavasario (nemaišyti su „LT United“) ne tik nemirė, bet dar ir iki šiol užsiima didžiausiomis nesąmonėmis Lietuvoje, niekaip neišmoksta normaliai groti bei nuolat vargina savo gerbėjų ratelį naujais albumais, kurių suskaičiuoti nesiima net rimčiausi šalies matematikai!“
Kadangi nesu matematikas, pabandžiau – įskaitant ką tik išleistą „Ar nepagrotumėt akustinės programos?“, platformoje Pakartot.lt suskaičiavau net 14 „Arklio galios“ albumų, bet Žilvinas sakė, kad du iš jų yra “ne albumai o kažkokie singliukai/ep” ir išvardino 12. Kaip bebūtų neseniai grupė paskelbė beveik 10 valandų anksčiau internete neviešintų savo koncertų video „iš įvairių grupės laikotarpių, surankiotų iš apdulkėjusių kasečių ir senų, vos besisukančių hardų.“ Taigi, nuobodu su jais nėra ir turinio niekada nepritrūksite.
Grupės ištakos glūdi šio amžiaus pradžioje, kai būsimieji dainų autoriai ir atlikėjai Ž.Jagėla (vokalas, bosinė gitara) ir Vidmantas Aškinis (gitara, vokalas) grojo grupėje „Gaidelis“. Jiedu nuėjo į legendinio avangardisto Artūro „Baro“ Baryso mirties metinių minėjimą ir užsidegė idėja tapti „šizovais menininkais“. Iš kažkur atsirado „Casio“ sintezatorius ir kelios rusiškos akustinės gitaros. Tuo metu Žilvinas dažnai vartojo posakį „Galingai!“ Jis pasakė: galia, o Vidmantas pridėjo: arklio galia! Taip gimė nesutramdomo meninio projekto pavadinimas, o pirmuoju performansu tapo… atsisveikinimo su klausytojais daina, tačiau tai buvo tik „Arklio galios“ pradžia.
Galbūt todėl, kad, anot pačių muzikantų, jie ilgam buvo užstrigę ties bliuzu, pradžioje „Arklio Galia“ buvo keistoka studentiškų švenčių grupė, tačiau 2017-taisiais albume „Antakalnis“ praplėtė savo žanrinę paletę ir tvirtai užėmė savo vietą „normalaus“ roko scenoje. Be jau minėtų senbuvių, šiandien „Arklio galią“ sudaro: skaitytų knygų knygyno „Juodas šuo“ įkūrėjas bukinistas Tomas Lučiūnas (gitara, saksofonas, vokalas), Danielius Pancerovas (saksofonas, klavišiniai, vokalas) ir tapytojas Mantas Daujotas (būgnai, vokalas).
Kaip įprasta lietuviškoje alternatyvinėje muzikoje, visi „arkliai“ įsirėžę tempia ir kitas grupes: Žilvinas ir Vidmantas anksčiau grojo „Baltame kire“, vėliau bendradarbiavo su grupe „Karšti klijai“, Danielius grojo/-a grupėse „Kanalizacija“, „Džiazlaif“, „Mood Sellers“, „dr.Green“ ir kituose projektuose, Mantas vysto solinį projektą „Daujotas“, grojo/-a „Candee Train“, „Silverpieces“, „Skafandras“, „Abudu“ ir kitur.
Su „arkliais“ susitikome jų studijoje, kultūros komplekso „Sodas 2123“ Vilniuje pusrūsyje. Daugiausia kalbėjo Žilvinas, o Mantas su Danieliumi linksmai linksėjo pritardami.
Beveik prieš 10-metį pokalbio metu mūsų žurnalistę maitinote barščiais. Ką patieksite šiandien? Pica su „San diego“ čipsais?
Pamažu perėjom prie rimtesnių patiekalų, tad turbūt jau rimtesni kandidatai būtų Vido plovas ant laužo, Tomo firminiai blynai su obuoliais ar Mildos (ilgametė grupės koncertų ir albumų įrašų garso operatorė Milda Radvilaitė – D.K. pastaba) sodyboje rinkti grybai. Paskutinį albumą įrašinėjome studijoje, kuri turėjo virtuvę ir begrodami nuolat valgėm labai skanius pačių ruoštus patiekalus.
Vienas reiškinių, įkvėpusių jus kurti muzikos grupę, buvo „Ir Visa Tai Kas Yra Gražu Yra Gražu“. Pastaraisiais metais Žilvinas netgi grojo su „gražuoliais“ bosine gitara. Kuo jie jus sudomino? Naujausias jūsų albumas „PERSLAS“ skamba tarsi tribute’as šiam avangardo kolektyvui.
Grupėje IVTKYGYG grojo mūsų draugo Tomo tėtis, jis animacijos būrelio vasaros stovykloje paleido mums albumą “Lavonai”, kurį išgirdę supratome, kad muziką kurti ir groti galime tuoj pat, nereikia baigti muzikos mokyklų ir perskaityti visų knygelių su akordais. Mums patiko ir ta hipiška dvasia, ir skambesio originalumas, ir laukinė energija. „Šunparkis“ buvo vienas pirmųjų gabalų, kuriuos bandėm atsirinkti iš klausos ir groti koncertuose. Deja, pramokus groti gitaromis buvo truputį lengviau kopijuoti „Seną Kuiną“ nei „gražuolius“, todėl ilgam buvom užstrigę ties bliuziukais, o į psichodeliką grįžom kiek vėliau.
Mano laikinas pagrojimas su IVTKYGYG buvo visai malonus grįžimas prie šaknų ir gera proga po kruopelę paanalizuoti paauglystėje įkvėpusią muziką.
Tuo tarpu mūsų albumas „PERSLAS“ yra labiau paminklas muzikiniam mūsų pačių tarpusavio ryšiui ir kartais aplankančiam laisvos improvizacijos stebuklui, nei kažkokio specifinio skambesio paieška. Gal tai veikiau galėtų būt tribiutas mūsų ankstesniems improvizaciniams albumams.
Kodėl nusprendėt pakeisti grupės pavadinimą iš „Gaidelio“ į „Arklio Galią“?
Nepaisant to, kad „Arklio Galia“ pačioje pradžioje skambėjo beveik identiškai kaip „Gaidelis“, nuo pat pradžių įsivaizdavom šitą dalyką kaip roko grupę, kurioje anksčiau ar vėliau atsiras būgnai ir elektrinės gitaros (jas įsigijom kiek vėliau nei įrašėm pirmąsias dainas). Gali būt, kad šitas stiprus pavadinimas ir vedė pirmyn.
Kodėl „nenugalimos rusiškos akustinės gitaros“ jums kėlė nerimą (ir kaimynus iš miego)?
Turbūt tiesiog sutapo, kad tuo metu visiems pavyko kažkur susirasti po rusišką gitarą. Vidas ir aš susiradome rūsiuose senas paveldėtas gitarytes, o Ainis Karpavičius – kažkur tiesiog lauke ant sniego. Jos pasižymėjo tuo, kad buvo perdarytos iš septynstygių į šešiastyges. Mūsų klasiokai grodavo iš „Tamstos“ nupirktomis normaliomis kiniškomis, mokėsi redhotus ir pinkfloydus, o mums tam kartui ir tos baisios rusiškos tiko. Gal tuo pačiu ir toks truputį DIY pareiškimas. Nešiodavomės jas tiesiog „Maximos“ maišuose.
Vėliau Vidas savo gitarą sukapojo palapinėje ir nuolaužas mėtė ant žiūrovų per vieną festivalį (nes turėjom labai trumpą pasirodymą ir nenorėjom gitaros laužyt ant scenos), o mano gitara net sulaukė vaizdo klipo „Andrėjus“ filmavimo. Žinoma, ten buvo sunaikinta prieš kameras.
12 sukurtų, įrašytų ir išleistų albumų per 20 metų. Nuo kurio reikėtų pradėti pažintį su grupe?
Kiekvienam žmogui reiktų sudaryti asmenišką receptą, bet paprastam piliečiui turbūt lengviausia būtų užsikabinti už albumų „Antakalnis“ arba „Mėšlungis“. Ten daugiausia pagaulių priedainių ir visai staigiai galima apčiuopti mūsų grupės mitologiją.
Jei grupės pradžioje jau būtų buvusi legendinė “Muzikantų brolija ir seserija”, kokį skelbimą ten dėtumėt ieškodami grupės narių?
Tuo metu egzistavo legendinė muzikantams.hardcore.lt skelbimų lenta, ten esame ieškoję bosisto arba gitaristo. Į skelbimą atsiliepė Mindaugas, vėliau turėjęs grupę „Spooky Campfire Stories“, bet kažkaip neprigijo. Toje skelbimų lentoje mes ir porą savo pačių pirmųjų koncertų susišaudėm.
Dar esam dėję skelbimą į televiziją, kur už 3 eurus ekrano apačioj transliuoja tavo informaciją: “19M. AMZIAUS ROKO GRUPE ARKLIO GALIA IESKO ZMONIU KURIE ATEITU Y KONCERTA KLAIPEDOJE HERKUJ KANTE, TAIP PAT GROS SHISHI IR IMANUELIS KANTAS, BUS GERAS”.
Koks yra liūdniausias grupės kūrinys? Išskyrus “Liūdną gabalą”, žinoma.
Liūdniausia daina, neabejotinai, yra „Prisiminimai“ iš albumo „Viskas yra gerai, bet kodėl?“. Ji yra apie traumų lydimą vaikystę. Toje dainoje net apdainuota vieno iš mūsų klasiokų istorija apie tai, kaip jis vaikystėje rado savo tėvų nufilmuotą pikantišką vaizdajuostę. Dar geras liūdnas gabalas yra “Sutikau Algimantą”.
Šiaip mes labai mėgstam savo liūdnas dainas, tačiau retai randame joms vietą koncertuose. Gal kada reiks padaryt liūdniausių dainų koncertą. O 20-mečio koncerte nuskambės „Senas šuva“ su choru, pučiamaisiais ir buvusiais grupės nariais. Turbūt antra pagal liūdnumą dainelė, apie Vidmanto šuns gyvenimą prieš pat mirtį.
Anksčiau po koncertų, anot jūsų, smagiausia būdavo kitą rytą blaivytis ir veikt kažką visiems, eiti ieškot, kur pavalgyt, istorijom pasidalint… Kaip atrodo pokoncertiniai rytai šiandien?
Turbūt nelabai kas pasikeitė. Ypač faina koncertuot ne Vilniuje, nes tada neišsibarstom po skirtingus namų ūkius ir esam priversti dar bent pusdienį kartu pabūt. Bendri „Arklio Galios“ pusryčiai Klaipėdoj po koncerto „Herkuj Kante“ turbūt yra vienas iš motyvuojančių faktorių apskritai kažką daryti gyvenime.
Pastaraisiais metais kartu su daugybe įvairių disciplinų menininkų reziduojate kultūros komplekse “Sodas 2123” po galerija “Atletika”. Ar toks artimas ryšys jums padeda geriau suprasti šiuolaikinį meną?
Labai faina mirkti kažkokiam bendram katile su įvairesniais menininkais. „Sode“ yra ne tik geriausių Vilniaus grupių repeticijų salės, labai gerų koncertų vieta, bet tuo pačiu dar ir mano darbas – animacijos studija. Nesam labai dideli ekstravertai, tas buvimas arti kitų labai padeda prisiversti pabendrauti.
Aplinka, kurioje gyvuojam ir kuriam, nori nenori, gana tiesmukai veikia kūrybą, o ten, kur esam pastaruosius kelis metus, kuriasi ir gyvuojasi labai turiningai ir įdomiai, labai patinka „Sodas“. Dienos pietūs FTW.
„Arklio galia“ yra nesusilaikantys ir galimai vieninteliai Lietuvoje tarpžanrinio neestetiškų buities absurdo vaizdinių bliuzo kūrėjai. Kodėl jus domina ši problematika?
Matyt taip nutinka, kad kūrėjui tenka apsistoti kažkokioje zonoje ir joje maltis. Mūsų terpė – visokios virtuvinės muzikantų gyvenimo realijos. Yra grupių, dainuojančių apie gėles ir akis, kitos dainuoja apie monstrus ir drakonus. Esu kadaise sukūręs 10-ies dainų shitcore albumą “Fazė” – jame visos dainos yra išimtinai apie elektros instaliaciją, nes tuo metu su tėvu montavome rozetes naujame bute.
Žinoma, 20 metų dainuojant apie tą patį vis pasitaiko pasikartojimų, tenka su jais kovoti, ieškoti naujų priėjimų prie to savo identiteto. Įdomu būtų išsikelt kokį nors literatūrinį uždavinį ir jį įgyvendint, pavyzdžiui, sukurti albumą vien A.Mamontovo tekstais. Bet turbūt vis tiek labai buitiškai skambėtų.
Ką manote apie stand-up komedijos žanrą? Kai kurie jūsų tekstai galėtų ten nuskambėti.
Šiaip mėgstam pajuokauti, kartais netyčia ir įdedam juokelių į tas dainas. Turbūt ir patiems patinka nusišypsot beklausant muzikos. O stand-up komedijos žanrą neseniai išbandėm parašydami robotinį tekstą savo talismanui putplastinei galvai Dadarinui. Buvo puiku, bet nekartosim.
Karjeros pradžioje žaidėte su patarlėmis ir posakiais. Koks būtų atsakymas į “Juokiasi tas, kas juokiasi paskutinis”?
Porą ankstyviausių dainų esam sukūrę pasinaudodami patarlių žodynu, ten radome ir labai absurdišką patarlę „Nesidžiauk nebaigęs gyvenimo“, kuri mums juokinga iki šiol, pavadinome pagal ją dainą. Turbūt tai ir būtų atsakymas.
Kažkam galbūt atrodo, kad Metų alternatyvos nominacijos M.A.M.A. muzikos apdovanojimuose yra didžiausi grupės pasiekimai. O kaip atrodo jums?
Na, turbūt nieko nenustebinsim, kad pašaipiai žiūrėjom į tas nominacijas. Pirmą kartą nuvykom sudalyvauti apdovanojimuose, antrą kartą atstovauti nusiuntėm savo gerbėjus, jie, berods, visai neblogai praleido laiką. Jeigu dar kada nominuos, bandysim įkalbėt savo mamas pabūti ten vietoje mūsų. Gal net visai neblogas teambuildingas galėtų būt.
Tam tikra prasme „PERSLAS“ galėtų pretenduoti į didžiausius pasiekimus, nes ten užfiksuota muzikinė kultūra, tarpusavio pagavimas ir susigrojimas užvešėjęs per aštuonerius (?) metus.
Atrodo, jūsų kūryba gimsta laisvai ir nerūpestingai. Albumų daug, kūrinių kiekviename – po keliolika. Ar patiriate nors kiek kūrybinių kančių?
Kai kurie kūriniai gimsta per valandą, o kai kurių aranžuotes kankiname mėnesiais. Pernai išleistame albume buvo toks kūrinys „#xr18“ apie Tomą Verbaitį, kurio labai sudėtingą instrumentinį pragrojimą krapštėme turbūt keliolika repeticijų. Visgi, greičiausiai niekas klausydamas net nepastebėjo, kad ten kažkas mandro.
Sako, mažorą kurti sunkiau nei minorą. Jūsų karjera tarsi rodo priešingai?
Mano tapybos mokytoja sakydavo, kad tapyboje sunkiausia išsispausti dažus ant paletės. Tai „Arklio Galiai“ sunkiausia susitarti repeticijų laiką, o jeigu tai pavyksta, viskas bėga kaip per sviestą iš pypkės.
Po krūvos įsimenančių beveik-normalių albumų, „Arklio galia“ paleido instrumentinį avangardinį virš valandos trukmės džemą „PERSLAS“. Kodėl reikia trenkti klausytojui šlapiu skuduru per ausis?
Kalbant apie įrašus, klausytojas gal pats nuspręs, klausyti ar neklausyti. O koncertuose ištęstomis improvizacijomis varginam tikrai daug rečiau nei norėtumėm.
Savaime suprantama, „PERSLAS“ nėra toje pačioje kategorijoje kaip studijiniai albumai, kuriuos šlifuojam porą metų ir sukišam tūkstančius eurų. Tačiau tas įrašas – dokumentas, kuris mums patiem labai svarbus ir kuriuo jautėm pareigą pasidalinti.
Ką dar „Arklio Galia“ daro kitaip nei lietuviškos muzikos grupės?
Kartais norisi sakyt, kad „Arklio Galia“ viską daro priešingai, nei reiktų, bet taip nėra. Tikrai dedam daug pastangų būti normalia grupe. Aišku, atradę kokį nors tik mums patiems būdingą arkliuką, bandom ant jo joti, net kai atrodo, kad jau persistengta.
Artėjant 20-mečiui labai norisi išreikšti padėką didžiausiems savo gerbėjam, todėl daug vargstam prie tik jiems vieniems skirto turinio. Pavyko sukrapštyti daugiau nei 10 valandų nerodytų koncertų, atgaivinti 11 skirtingų mūsų senos internetinės svetainės dizainų, net atkurti pačią seniausią įmanomą sudėtį ir pabandyt pagroti pirmąsias dainas taip, kaip jos skambėjo 2006-ųjų pradžioje. Turbūt vienintelė „Arklio Galia“ gali be gailesčio užversti savo gerbėjus tokiais kiekiais šlamšto.
Savo 20-mečio koncerto anotacijoje rašote: „bus taip nuostabu, kad po to kažką gyvenime daryt su muzika jau nelabai bebus prasmės!“ Ką veiksit?
Po pagaliau įvykusio pirmo didesnio mąsto koncerto per 20 metų bandysime kuo greičiau šokti atgal į savo įprastą režimą, užbaigti keletą nebaigtų dainų ir pradėti naujas, paieškoti, kur pakoncertuot vasarą. Šiemet dar turėsim keletą koncertų be mūsų gitaristo Tomo, kuris mėgausis tėvystės atostogų vargais, reikės per gana trumpą laiką sugalvot, kaip gerai skambėti keturiese.
Na, o už dar kažkurio laiko pradėsime ruoštis 30-mečiui, kuris laukia jau netolimais 2036-aisiais.
Internete:
youtube.com/@ArklioGaliaOfišel
[ parengta bendradarbiaujant su Lietuvos muzikos informacijos centru ]
Komentarai