Atsimenu, jog pirmą kartą apie Vezuvijaus ugnikalnio išsiveržimo nelaimę, kuomet buvo sunaikintas Italijos miestas Pompėja ir aplinkinės vietovės, sužinojau per istorijos pamokas, nors gal iš istorinės knygos. Taip pat pamenu matytas nuotraukas žmonių, suakmenėjusių nuo išsiveržusios ugnikalnio lavos. Iš vienos pusės atrodė žiauru, jog turime tokį palikimą iš šios katastrofos, bet tuo pačiu jis tarsi primena apie tai, kas buvo, primena praeitį ir leidžia jos nepamiršti. Taip yra su kiekviena istorine nelaime ar įvykiu – mes juos kažkokiais būdais įamžiname muziejuose, jų ekspozicijose, filmuose bei istorijos vadovėliuose ar knygose.
Šį istorinį įvykį priminė italų režisieriaus Gianfranco Rosi 2025 metų dokumentinis filmas „Po debesimis“. Jis šių metų „Kino pavasaryje“ erdve dalijasi kartu su programos „Meistrai“ filmais. Programoje rodomi pripažintų režisierių, meistriškumu išsiskiriantys darbai. Iki šiol man neteko susidurti su Gianfranco Rosi kūryba ekrane, tačiau buvo įdomu pamatyti, kaip filmas atskleidžia kasdienybės estetiką nuolat tvyrančio pavojaus akivaizdoje. Filmas privertė susimąstyti apie moralinius momentus – kas vyksta, kai mes susigyvename su žiauria praeitimi, bet tuo pačiu patiriame ir žiaurią dabartį, ir tai kelia dar daugiau klausimų.
„Po debesimis“ kuria kontrastą tarp kasdienybės ir nuolatinės grėsmės, kurią kelia gyvenimas prie ugnikalnio. Matome paprastus Neapolio gyventojų kasdienybės vaizdus, miesto panoramas, girdime radiją ir telefono skambučius – žmonių pokalbius su priešgaisrine tarnyba apie žemės drebėjimus, pavojus ar tiesiog paklausimus, kiek dabar valandų. Kai kurios situacijos netgi komiškos, pavyzdžiui, moteris skambina prašydama pagalbos, tačiau nesutinka, kad būtų išlaužtos durys, nes bijo, jog ją apvogs. Tokie epizodai atskleidžia, kad net gyvendami nesaugume žmonės labiau nerimauja dėl buities, nei kylančios grėsmės. Galbūt tai rodo realybės priėmimą, ką patvirtintų filmo kadras, kai fone girdime radijo pranešimą apie žemės drebėjimą, o šalia radijo lentynose tvarkingai sustatytos žvilgančios taurės. Sakytume savotiškas kontrastas. Pagavau save mąstančią: o jei vyksta žemės drebėjimas, ar neturėtų tos taurės kristi, dužti? Bet paskui suvokiau, jog kai nesi susidūręs su tokiais gamtos iššūkiais, nemoki realistiškai įvertinti drebėjimų lygio, o juk vietiniai neslėps taurių – tai tiesiog kasdienybė. Šis kontrastas lyg patvirtina, jog gyvename su tuo, kas vyksta, ir patys, kaip tos taurės stovime vietoje, nepaisant aplinkos, kurioje esame.
Filmas nespalvotas, juodai baltas, primenantis senąjį kiną, tačiau šiandien kine dažnai naudojamos įvairios technikos, kurios nebūtinai siejamos su ankstesnėmis kino tradicijomis. Vis dėlto šis pasirinkimas papildo filmo mintį, kadangi jame nemažai kalbama apie praeitį, tad, tikriausiai, net vaizduojant dabartį parodoma, kad istorija vis tiek kartojasi ir keičiasi tik jos kontekstai. Taip pat juodai balti kadrai suteikia estetikos jausmą, atrodo jie suteikia švaros, kas skamba ganėtinai keistai. Filme dažnai kartojasi dūmų, debesų, vulkaninės medžiagos, pilamų kruopų kadrai, kurie neatspindi švaros, bet pasirinkti kadrų rakursai ir nespalvotas vaizdavimas leidžia matyti kitą kasdienybės kampą. O statiški kadrai, lėtas tempas ir pasikartojantys motyvai sukuria laukimo ir neišvengiamumo nuotaiką, kuri primena apie nuolat esančią, bet ne visada matomą grėsmę.
Kalbant apie kintančius kontekstus, nors filmas iš pirmo žvilgsnio atrodytų ganėtinai paprastas, jame slypi nemažai tarptautinių kontekstų. Nors filme esame Italijoje, archeologai, ten tyrinėjantys, yra japonai, o grūdus į Italiją iš Ukrainos atveža sirai. Čia mus nukreipia į Sirijos ir Ukrainos kontekstus, kurie praplečia probleminį lauką. Filme senelis, padedantis vaikams ruošti namų darbus, užsimena apie Prancūzijos revoliuciją, bulgarų istoriją. Jis teigia, jog niekas nesikeičia – žmonija išgyvena tas pačias situacijas. Skirtingų tautybių žmonės susitinka ne atsitiktinai – jų gyvenimai susiję per istoriją, ekonomiką, karus ir migraciją. Tai sukuria jausmą, kad filmas kalba ne tik apie vieną vietą ar vieną laikotarpį, bet apie visą pasaulį ir visą žmonijos istoriją.
Filme vaikai mokosi ne tik matematikos ar kalbų, bet ir istorijos. Bendrai mokymasis vaizduoja kaip vyresnioji karta perduoda savo žinias jaunesniajai. Tuo pačiu vaikai, mokydamiesi istorijos, gali suvokti, jog dabartis visada yra susijusi su praeitimi, kad žmonės jau daugybę kartų išgyveno panašius konfliktus, neteisybę ar nesaugumą. Šiai temai sustiprinti naudojamas traukinio motyvas, kuris veikia kaip cikliškumo simbolis. Nuolat pasikartojantys kadrai, kuriuose matomas važiuojantis traukinys, primena nesibaigiantį judėjimą pirmyn, tačiau kartu ir tam tikrą uždarą ratą.
Ryški filmo tema – atmintis, kuri atsiskleidžia per skulptūras ir jų liekanas. Archeologai, jas analizuodami, aptaria jų grožį, nuspėja vaizduojamo žmogaus charakterį, taip bandydami atkurti žmonių asmenybes. Jos yra itin vertinamos, net užsimenama apie tai, kad kai kurios skulptūros yra „viršuje“, ekspozicijoje, o kitos apačioje, jau neeksponuojamos. O tai pasakoma pakankamai apmaudžiai, jog tarsi, jos nebevertinamos. Šiuos žodžius pasakius tyrinėtoja sukelia dvejopus jausmus. Viena vertus, galima tai suvokti simboliškai, jog vieni lieka istorijoje, yra prisimenami, o kiti lieka užmiršti. Tačiau šalia skulptūrų kadrų parodomi ir žmonių, žuvusių per ugnikalnio išsiveržimą, kūnai, kurie taip pat atrodo tarsi skulptūros, tik jie vertinami kitaip – kaip tragedijos eksponatai, kaip atminties ženklai. Turistai į juos žiūri su gailesčiu, sakydami: „visi kartu mirė, vargšeliai“, todėl išryškėja skirtumas tarp meno objekto ir katastrofos liudijimo. Ir savotiškai liūdna, jog apie skulptūrose vaizduojamus žmones atsiliepiame gražiais žodžiais, o apie žuvusiuosius galime kalbėti tik iš gailesčio pusės.
Įsiminė ir sugriuvusio kino teatro scenos, kurios vis įsiterpia tarp kitų epizodų. Jo erdvėje rodomos filmų ištraukos siejasi su prieš tai matytais vaizdais, istorijomis, tarsi primindamos, kad ir pats filmas yra atminties forma. Vieniems tai ekskursija ar turistinis objektas, kitiems – kasdienio gyvenimo vieta, o mokslininkams – tyrimų laukas.
Galų gale, nors filmas turėjo gyvenimiškų momentų, susidedančių iš žmonių elgesio, kuris ne kartą prajuokino auditorija, tačiau filmas vis tiek paliko kupiną susimąstymo nuotaiką. Žiūrovų juokas, daugiau kaip lengvas atsikvėpimas prieš rimtas temas. O, jei pradedi mąstyti kaip Neapolyje gyvenantis senelis, tuomet įsijungia ciniškumas. Ir čia atrodo, nebesvarbu ar po debesimis, ar po žeme mes esame, vis tiek niekas nesikeičia. Ar su tuo susitaikyti, ar kažko imtis, lieka mums patiems spręsti.
Komentarai