Artūro Areimos premjera Vilniaus senajame teatre reflektuoja miesto žmogaus tvarumo ir egzistencinės prasmės klausimus. Susidėti skyrybos ženklus šiuo atveju reiktų patiems žiūrovams: režisierius primygtinai klausia, kur yra riba tarp miesto ir žmogaus, kas yra žmogus mieste, miestas žmoguje, kūnas ir egzistencija miesto kontekste. Svarbiausia, kad spektaklyje vizualinėmis projekcijomis, miesto garsų įrašais bei aktorių dialogais ne tik konstatuojamas miesto kaip šlykštaus, savo vaikus ryjančio „Saturno“ įvaizdis, bet ir visapusiškai atskleidžiama ekologijos, urbanistinės plėtros, socialinės bei gerovės politikos negalia.
Sukurdamas daugybę intermedialių nuorodų – pradedant R. Gavelio „Vilniaus pokeriu“, įvairiais užsienio autorių tekstais, Santiago Calatravos architektūrinėmis įžvalgomis, Gonzalo Torrente Ballesterio romanais, Fernando Fríaso, Pablo Larraíno kūryba ar kino filmo „Matrica“ epizodais – spektaklis patvirtina teorinę nuostatą, kad miestas ir žmogus yra tekstai, kurių prasmės veriasi kiekvienam skaitytojui skirtingai. Turbūt dar Le Corbusier laikais iškeltas klausimas – ar miestas tarnauja žmogui, ar žmogus miestui – Areimos spektaklyje virsta drastišku teiginiu, kad miestas pavergia, užvaldo, dekonstruoja žmogų, galiausiai jį sunaikindamas.
Scenoje konstatuojami akivaizdūs Vakarų civilizacijos miestų faktai: kiek miestai yra palankūs vaikams, kiek juose erdvių senjorams, neįgaliesiems, kiek žaliųjų zonų, o kiek naujų stiklinių dangoraižių, biurų ir išasfaltuotų kilometrų, sterilių bei hermetiškų betono konstrukcijų, kurios prislegia, paslepia ir uždengia žmogų, nes šis tampa… tiesiog nebereikalingas. Miestui plečiantis, žmogus tampa antraplaniu veikėju.
Premjera ne tik mezga ryšius su kitais meno kūriniais turinio plotmėje, bet ir pati savo forma klausia: kas yra spektaklis postmoderniame teatre? Puikios vaizdo projekcijos, scenografija, aktorių kostiumai ir garso takeliai, fiksuojantys įvairiausius miesto garsus (metro, gatvių remontą, griovimą, ūžesį), kuria anti-gamtos, „asfalto“ estetiką. Tai sustiprina dominuojančio miesto ir žlungančio bei žlugdomo žmogaus vaizdinį (du žmonės-kelio ženklai, gimdanti moteris, vaikas mieste, ieškantis, kur nusipirkti pieštukų).
Jei mūsų tėvų ir senelių kartai atsikraustyti į miestą reiškė progresą, dabartinė karta, kaip tikri J. J. Rousseau pasekėjai, vis dažniau atsigręžia į kaimą ir gamtą. Nuo XX a. pradžios, kai miestas išgyveno didžiausią savo pakilimą, būtis jame itin pakito. Įdomu, kad režisierius pasirenka ne pozityvią – nauja gyvybe išgelbstimo pasaulio – pabaigą, o priešingai: vaikas tarsi užasfaltuojamas, uždengiamas kelio ženklu. Dar kartą, šįkart jau paskutinį, laimi miestas. Siunčiama žinutė nėra viltinga: miestas mūsų neišgelbės, o tik surys, dekonstruos bei pasitelks savų, o ne mūsų tikslų įgyvendinimui.
Net ir tai, kad spektaklio premjera vyko rekonstruojamame mieste, perkastoje J. Basanavičiaus gatvėje, tampa metaforiška: iškapoto asfalto viduryje žiūrovams dovanojamas katarsis (gr. katharsis – apvalymas), turintis atnešti dvasinį palengvėjimą, aistrų suvaldymą ir emocinį apsivalymą, leidžiantį pasijusti tvirtesniu žmogumi bei veikti čia ir dabar žmogaus, o ne miesto egzistencijos labui.
Komentarai