Kai sužinojau, jog „Kino pavasario“ programoje pasirodys Emilijos Škarnulytės filmas, pasakiau sau, jog nesvarbu, kokia būtų tema ir kada pasirodytų šis filmas, privalau jį pamatyti.
Jau buvau mačiusi du jos audiovizualinius darbus: „Burial“ (2022) ir instaliaciją „t ½“ (2019). Pirmasis buvo „t ½“, kurį pamačiau Radvilų rūmų dailės muziejaus parodoje „Švytintys kambariai“. Po jo MUBI platformoje susiradau ir peržiūrėjau „Burial“ (liet. Kapinynas) ir po truputį virstu jos gerbėja. Emilija turi savitą žvilgsnį ir braižą, kurio aš pasigendu lietuvių kūrėjų darbuose, bet gal labiau ne pasigendu, kiek man apskritai patinka jos kitoniškumas. Įvardinčiau taip, jog jos darbai kvėpuoja ir savo kvėpavimu įkvepia. Atrodo, ateini į patirtį, ne į filmą.
Žiūrint „Dykumos garsus“, viso seanso metu bėgiojo šiurpuliukai, labiausiai iš žavesio pasakojimui, garso takeliui ir kadrų kompozicijoms. Atrodo, jog taip stipriai įnikau į istorijos visumą, kad galvoje pradėjo kirbėti mintys apie visatos paslaptis. Dokumentinis pasakojimas ne tik vizualiai paveikus, bet ir įtraukia į „Sun Ra Arkestra“ muzikinę erdvę. Todėl ne tik buvo įdomu klausyti ir stebėti šį kolektyvą, bet ir kilo noras tai išgirsti gyvai.
Po tokios įžangos tikriausiai aišku arba ne, bet filmas pasakoja apie „Sun Ra Arkestra“ kosminio džiazo ansamblį. Verta paminėti, jog jis buvo nominuotas 2022 m. ir 2025 m. „Grammy“ apdovanojimuose geriausio džiazo ansamblio albumo kategorijoje. Beje, kiek daugiau pasidomėjus, pamačiau, jog „Sun Ra Arkestra“ buvo apsilankę Lietuvoje 2019 m. „Vilnius Jazz“ programoje, tad pasidarė pavydu tiems, kurie turėjo progą tai išvysti. Filme istoriją pasakoja saksofonininkas Abshalomas Benas Shlomas ir 101-erių metų Marshallas Allenas, kuris nuo 1995 metų perėmė lyderio poziciją po įkūrėjo Sun Ra. Ansamblis susikūrė šeštojo dešimtmečio viduryje, grojant Čikagoje, susiformavo grupės sudėtis, ir tai tapo ne tik muzikiniu projektu, bet ir idėja, jungiančia muziką, filosofiją, kosminę mitologiją ir performanso kryptį.
Mane sužavėjo tiek filme atsiskleidžiantis filosofinis mąstymas, tiek hipnotizuojantys grupės kostiumai. Jie sukūrė kontrastą su vis pasirodančiais dykumos peizažais, nes dykuma atrodo savotiškai blanki, išsiskirianti labiau tekstūromis nei spalvomis, o kostiumai subalansuoja šią žemišką dykumą ir filme suteikia kosminio gyvumo. Čia konkrečiai kalbu apie scenas, kuriose matome, kaip Abshalomas Benas Shlomas, eidamas su žaliai, mėlynai bei auksine spalva žėrinčiu kostiumu, keliauja per dykumą, vis paskleisdamas saksofono melodiją per smėlio kopas. Ryškios spalvos kadre tampa tarsi kito pasaulio ženklai ir tai ne tik kadro, bet ir muzikos magija.
Viso filmo metu atrodo mintimis plauki, skrendi, esi hipnotizuojamas. Ir čia norisi sutikti su pasakytais žodžiais 1974 m. Jimo Newmano panaudotoje filmo „Space is the Place“ ištraukoje: „teleport the whole planet here through music“. Matyt, todėl ir jautiesi, lyg esi kažkur kitur, ir suveikia muzikos teleportacija. Garsas yra esminis elementas, kuris naudojamas, kurti nuotaiką. Taip pat tai, kaip sulipdyti ir sukomponuoti kadrai filme, kuria tarsi kitos planetos atmosferą, nors ir filmuota čia, bet sukuria fikcinį vaizdą. Todėl tiek muzika, tiek vaizdu esame perkeliami į naują erdvę. Čia tinka ir Marshallo Alleno nuskambėjusi mintis: jei tai ką darau veikia man, galiu duoti ką nors tau ir galiu duoti ką nors kitiems. Kai kūrėjas jaučia muzikos galia, tuomet galima tikėti, kad ji veikia ir žmones, kuriems groji. Ir filmo atveju, kūrybinė komanda taip pat atrodo tiki savo galia, kuri veikia žiūrovus.
Vaizdas ir muzika veikia kaip viena visuma. Žavi Emilijos Škarnulytės žvilgsnis: atrodo neįmanoma taip nukreipti kameros, kad užfiksuotum tą patį, bet ji tai padaro. Ji eksperimentuoja su peizažuose ir erdvėse esančiomis formomis. O žiūrovas ne tik seka pasakojimą, grupės prisiminimus, bet yra kviečiamas į pasivaikščiojimą po dykumą, taip pat ir po archyvinės medžiagos sluoksnius, kuriuose vaizduojamos Čikagos gatvės. Šie kadrai taip gražiai susieti, kad beveik nejauti skirtumo tarp praeities ir dabarties. Perėjimai lengvi, vaizdas tarsi specialiai sušvelnintas, kad nebūtų aštraus kontrasto. Vienintelis ryškesnis lūžis atsiranda juodai baltoje archyvinėje scenoje. Joje atsiranda ir įtampa, kuriama fone skambančių žodžių „after the end of the world“ ir tada laikas staiga tampa apčiuopiamas.
Prieš šiuos nespalvotus archyvus Abshalomas Benas Shlomas pasakoja apie savo susipažinimą su Sun Ra: susipažino su juo atsitiktinai, išgirdęs viename iš Čikagos klubų. Tuo metu buvo neįprasta pamatyti juodaodį vyrą grojantį sintezatoriumi, ir, kaip jis pats įvardija, Sun Ra buvo astrogalaktinių, tarpgalaktinių dinaminių intervalų kūrėjas ir pradininkas. 1968-aisiais jis prisijungė prie Sun Ra kolektyvo. Grįžtant prie archyvinės medžiagos, kurioje matome gatvėse tvyrantį chaosą ir liepsnas, tai primenama istorija, jog būtent vėlyvais šešiasdešimtaisiais metais Čikaga buvo vienas pagrindinių juodaodžių politinio judėjimo centrų. O tie kadrai, kaip suprantu, kadangi nebuvo konkrečiai paminėta, susiję su 1968 m. neramumais Čikagos West Side rajone, kilusiais po Martino Lutherio Kingo nužudymo, kurie tapo vienu ryškiausių to laikotarpio socialinės įtampos protrūkių.
Tad filmas paliečia ne vieną temą, pasakojama ne tik apie garso reikšmę, ar muziką kaip dvasinę praktiką, „Sun Ra Arkestra“ atsiradimą, bet ir tuo metu buvusias aplinkybes, „Black Power“ judėjimą, bei apie tai, kokiomis sąlygomis veikė ir kūrė atlikėjai. Taip pat paliečiama ir šeimos tema, kuomet Abshalomas Benas Shlomas parodė savo tėvo nuotrauką, savo senelio nuotrauką ir net proproproprosenelio, keturiomis kartomis atgal, kuris, gimęs 1845 m., buvo vergu, dar viena istorinė potemė paliečiama.
Filmas skirtas Abshalomo Beno Shlomo atminimui, o žinant tai įsimena ir jo žodžiai: „I‘m not part of history, I‘m more part of mystery, which is my story“. Ypač stipri scena po šių žodžių, kai jis groja, tuo metu norisi išgirsti garsą dar aiškiau, bet atrodo, kad filmas tyčia palieka žiūrovą toje paslaptyje. Negirdime saksofono melodijos, tik foninį takelį, tarsi trumpam užstringame mite, paslaptyje.
„Dykumos garsai“ prieš nuskambant paskutiniam muzikiniam kūriniui užsibaigia Marshallo Alleno malda – labai jautria ir prasminga malda, tinkančia filmo pabaigos žinutei. Visos neišrašysiu, bet paskutiniai žodžiai skamba taip: „We are rich, I am rich with prosperity because we are intentionally worthy, deservant and appreciative“. Ir šis filmas man dar kartą įrodė, jog lauksiu kito Emilijos Škarnulytės kūrinio ir kad jos darbuose svarbiausia ne siužetas, o būsena, į kurią ji mus vedasi.
Komentarai