Haga daugeliui (pasirodo, ne tik mums, bet apie tai vėliau) siejasi su teisingumu, nes joje įsikūrę Tarptautinis Teisingumo Teismas, kurio būstinė yra nuostabaus grožio Taikos rūmuose, bei Tarptautinis Baudžiamasis Teismas. Šį faktą Konstitucijos prospekto kamščiuose strigusiems vairuotojams primena ir Vilniaus savivaldybė, kur jau kelerius metus kabo plakatas, teigiantis, kad anksčiau ar vėliau, Hagoje turėtų atsidurti ir putinas. Bet balandžio viduryje Olandijos pajūrio mieste šurmuliavo ne teisininkai, o eksperimentinės, alternatyvios ir šiaip keistesnės muzikos mylėtojai, nes jame vyko festivalis Rewire.
Atidarymas: lūkesčiai didesni už decibelus
Atidarymo vakarą pagrindinės festivalio arenos Amare salėje vyko trys koncertai, dviejų iš jų pagrindinė žvaigždė buvo Caterina Barbieri, ir po šių koncertų likau… sutrikęs. Vakarą atidarė Barbieri su ONCEIM (the Orchestra of New Musical Creation, Experimentation, and Improvisation). Pretenzingas pavadinimas, kurį scenoje pavyko pateisinti. Tiesa, Caterina toje scenoje atrodė kiek pasimetusi ir užgožta orkestrinės muzikos. Antrajame koncerte iš orkestro liko tik choristai bei pučiamųjų sekcija, bet geriausia dalis buvo ta, kai Barbieri liko viena ir atliko savo senuosius hitus. Kitą dieną aptariant koncertą su kolege iš Lenkijos, abu sutarėme, kad Barbieri vokalas gyvai skamba silpnokai, lyginant su albumu Spirit Exit, o bandymai naudoti jo semplus kūrinyje „Fantas“ irgi nebūtinai pasiteisino.
Vakarą užbaigė labai lauktas Susanne Ciani bei Actress bendras pasirodymas Concrète Waves. Popieriuje – svajonių duetas, bet realybėje jis priminė prastą aklą pasimatymą. Performanas paremtas 1982-jų Ciani albumu Seven Waves, bet Actress įprastas ir jau nuobodokas R&B concrète nelabai susigrojo su Ciani Buchla viražais. Kažko trūko – pasirodymas dažnai priminė ne nuoseklų koncertą, o žaidimus su efektais. Vėliau pagalvojau, kad mano nepasitenkinimą galėjo nulemti nuovargis, iš Vilniaus atskridau tik koncerto dienos popietę, bet panašu, kad nebuvau toks vienintelis. Salė pasirodymo metu sparčiai tuštėjo, pilnutėlė 2500 vietų salė koncerto pabaigoje buvo pustuštė.
Antra diena: JAV ambasada ir Didžiosios bažnyčios
Kalbant apie festivalio programą, svarbu paminėti, kad šalia daugybės koncertų, vyksta ir platesnė kultūrinė programa, apimanti menines ekspozicijas, šokio performansus, filmų peržiūras, paskaitas, diskusijas arba tiesiog “hang out” erdves baruose, su knygynu, vinilo parduotuve ir galimybe tiesiog atsipalaiduot.
Aš pats antrąją festivalio dieną planavau pradėti filmu apie Julius Eastmaną, bet netikėtai sulaukiau festivalio organizatorių kvietimo sudalyvauti gido vedamoje ekskursijoje Proximity Music, meninėse instaliacijose įrengtose įvairiose miesto erdvėse – galerijose, bažnyčiose, net buvusiame JAV Ambasados pastate. Didžiausią įspūdį paliko Lenos Kuzmich kūrinys Photosynthesizer, muzikos „instrumentas” generuojantis garsą iš cianobakterijų ir mikrodumblių fotosintezės būdu išgaunamos elektros, bei Aernoudt Jacobs Humming the Ubique sensorių pagalba iš aplinkos gaudantis elektromagnetinius impulsus ir juos konvertuojantis į garsą bei šviesą. Gidas bandė paaiškinti šio proceso fiziką, bet ne mano galvai tokie mokslai. Visgi – buvo įspūdinga.
Po turo vykusiame pasisėdėjime su kitais žurnalistais ir organizatoriais, gavau ir pirmą reality check. Festivalis Rewire pasižymi itin plačia muzikine programa, kurioje neišvengiamai atsiranda clashų tarp norimų pamatyti atlikėjų, vis tiek tikėjausi pamatyti kiek įmanoma daugiau. Bet festivalio senbuviai greitai nuleido ant žemės perspėdami, kad norint pamatyti kuo daugiau pasirodymų reikia ne tik mentalinės gimnastikos ar logistikos vadybininko sugebėjimų, bet ir sėkmės. Aš tikėjausi pažiūrėjęs vieno pasirodymo pradžią greit perbėgti į kitą už 5 minučių esančią salę ir pagauti kito pasirodymo pabaigą, ir, surprise surprise, tai nėra labai novatoriška idėja, taip daro dauguma festivalio lankytojų. Man tiesiog pasiūlė išsirinkti ką noriu pamatyti labiausiai ir ateiti į koncerto vietą bent 10 minučių prieš pradžią (patarimas ne kartą pasiteisino vėliau). Dėl to jau prieš prasidedant pilnai muzikinei programai, teko koreguoti planus ir aukoti dalį koncertų.
Koncertai prasidėjo penktadienio pavakarę, ir iš karto — pasirinkimai. Teko rinktis tarp puikų albumą pernai išleidusios londonietės ir Micah Levi bendrininkės Raisa K, ir Chunky Move šokio pasirodymo U>N>I>T>E>D, kurį vėliau buvo galima nepigiai pamatyti ir Vilniuje. Kadangi atvykau klausyti muzikos, laimėjo koncertas. Atėjęs į teatrą, kuriame turėjo vykti koncertas, greitai supratau, kad kolegos nemelavo. Iki koncerto pradžios likus dar apie 20 minučių, prie durų būriavosi jau koks 150 žiūrovų, ir tas skaičius tik augo. Pats koncertas buvo labai jaukus ir kamerinis, bet vis dėlto gyvai nepersidavė tas lo-fi efektas, gaunamas klausant albumo. Atskiro paminėjo vertas ir labai swag Coby Sey, koncerte grojęs bosine gitara bei buvęs pritariančiuoju vokalu.
Besibaigiant koncertui, teko bėgti į kitoje gatvės pusėje esančią salę Amare (kur vakar vyko atidarymo koncertai) pamatyti jau nemažai metų bucketliste esančius veteranus Tortoise. Įspūdingas setas, apėmęs krautroką, džiazą, post-roką ir dar velniaižin kiek stilių. Muzikantai visiškai be pastangų keitėsi rolėmis ir instrumentais, o mane ypač sužavėjo dviejų būgnininkų sinchronizacija. Atrodo, esu matęs nemažai tokių pasirodymų, bet niekada tokio, kur abu muzikantai groja „pirmu būgnu“ ir tai daro taip galingai.
Po šio koncerto persikėliau į tos pačios arenos teatro salę (vien sėdimos vietos ir galimybė pailsinti kojas!), kur pasirodė Jim O’Rourke ir Eiko Ishibashi. Šie muzikantai yra be galo produktyvūs dirbdami atskirai, tad nustebau, kad pernykštis Pareidolia buvo jau penktas jų albumas kartu. Apie patį koncertą sunku kažką papasakoti — jautėsi, kad klausai dviejų meistrų. Todėl tiesiog parekomenduosiu paklausyti dar pernai išleistus jų keturis gyvų pasirodymų albumus.
Toliau, nubraukus hipotetinę ašarą dėl praleidžiamu Moritzo von Oswaldo, Smerz ir Samo Slaterio su draugais, sekė britai Milkweed. Labai įdomus, teatrališkas ir įtraukiantis pasirodymas. Anot organizatorių — „folklorinis triphopas“ pagal airių epą Táin Bó Cúailnge, įspūdingas vokalistės balsas. Problema ta, kad tokia muzika reikalauja susikaupimo ir dėmesio, kurį sunku skirti festivalyje, nes jau tuoj tuoj reikia lėkti kažkur kitur.
O tas „kitur“, atsitiktinumo dėka, man tapo geriausiu festivalio koncertu. Pradžioje planas buvo pasiklausyti džiazo su Abdullah Miniawy Trio ir tada eiti į bene didžiausią festivalio žvaigždę Oneohtrix Point Never, bet šimtąjį kartą žiūrėdamas į programą supratau, kad su neseniai Vilniuje koncertavusia (dėl ko ir planavau ten neiti) perkusininke Valentina Magaletti gros ir mano favoritų Goat iš Japonijos narys Koshiro Hino aka YPY. Šito jau negalėjau praleisti, ir labai džiaugiuosi tokiu pasirinkimu. Jų pernykštis albumas Kansai Bruises yra tiesiog puikus, o gyvai jis skambėjo dar geriau. Priešingai nei Vilniuje, Magaletti būgnus daužė negailėdama, o YPY eksperimentinė elektronika puikiai jai pritarė (arba atvirkščiai), o mano širdis dainavo visa tai matant iš arti. Dar įkišau nosį į Didžiojo Hagos bažnyčioje grojusį Drew McDowallą. Nors bažnyčioje jau nevyksta reguliarios religinės apeigos (išskyrus karališkosios šeimos krikštynas ir vestuves), ši erdvė tobulai tiko jo hipnotiškai muzikai. Net kilo klausimas: kodėl mes neišnaudojame tokių erdvių Lietuvoje?
Po Valentinos ir YPY pasirodymo, jau minėtas headlaineris Oneohtrix Point Never atrodė blogiau, nei turbūt buvo realybėje. Minimalistinės į žvaigždes šovusio Danielio Lopatino kompozicijos, nors ir atliekamos puikiai (su dar puikesnėmis Freaka-tet vizualizacijomis), po prieš tai įvykusio sprogimo atrodė tiesiog blankiai. Po šio koncerto, atsižvelgdamas į jau patirtas logistikos problemas bei pastaruoju metu išaugusį Mandy, Indiana populiarumą, nusprendžiau net nebandyti pas juos patekti, ko vėliau pasigailėjau, nes ten buvusieji pasakojo, kad šiaip jau nedidelis Koorenhuis klubas net nebuvo pilnas.
Vakarą užbaigė šokiai. Pradžioje, Afro-industrial reiveriai Nihiloxica ugandietiškų būgnų ritmais įtraukė minią į tranzą. O toliau ją ten išlaikė Britanijos elektroninės muzikos legendos Kode9 setas b2b su Deena Abdelwahed. Gavosi įdomi mikstūra iš UK ir arabiškos elektronikos, kur muzika kartais pjovėsi, bet apskritai gerai derėjo tarpusavy. Tiesa, vienos Kode9 perėjimas buvo toks blogas, kad būtų buvę gėda net man 2012-aisiais stovint už pulto Vilniaus Cafe de Paris.
Trečia diena: dangiški balsai ir Afrofuturizmas
Šeštadienį pradėjau nuo… Hagos paplūdimio. Haga yra pajūrio miestas, tad atsikėlęs po ilgo vakaro nusprendžiau pasinaudoti geresniu nei tuometinio Vilniaus oru ir aplankyti jūrą. Ko pasekoje vėlavau Į Lucy Railton pasirodymą Karališkajame Hagos teatre. Bet net atvykus vėliau, eilė lauke rodė likus 15 minučių iki koncerto pabaigos rodė, kad ne aš vienintelis koncerto nepamatysiu.
Bet tai ką pamačiau po to, buvo eilinis Rewire brangakmenis – The Silver Thread. Dar vienas Shackleton, kuris produktyvumu gali konkuruoti su Valentina Magaletti, projektas kartu su Waclawu Zimpeliu ir Indijos muzikantais Siddhartha Belmannu bei Giridhar Udupa. Elektroniniai ritmai, bosinis klarnetas, ghatam perkusija su Hindustano etninėmis dainomis. Tiesiog užburiantis pasirodymas, privertęs užsimerti ir medituoti.
Į Beverly Glenn-Copeland koncertą kartu nuėjau daugiau tam, kad „užsidėčiau pliusiuką“. Bet dangiškas Beverly balsas, ypač per pirmąjį kūrinį „Ever New“, privertė nubraukti šį kartą jau ne hipotetinę ašarą. Glenn Copeland jau daugiau nei 80 metų, turi jis ir sveikatos problemų, dėl ko klausytojų buvo prašoma užsidėti kaukes, be to, koncerto viduryje jis išėjo pailsėti ir estafetę perėmė jo žmona Elizabeth, atlikusi keletą iš daugybės jai Beverly parašytų dainų. Bet šviesos ir gyvenimo džiaugsmo, kuriuo spinduliavo ši pora ant scenos, galėtų pavydėti ir keliskart jaunesni.
Laurel Halo gyvai atliekamas garso takelis Julian Charriere dokumentikai Midnight Zone buvo gražu, bet gyvai stebėti atliekamą ambientą žiūrint į povandeninį pasaulį yra įdomu tik pirmas 15 minučių, tada viskas atrodo jau matyta.
Energiją 180 laipsnių kampu pakeitė po to groję metalo freestyleriai Sumac ir Moor Mother, gyvai atlikę išliaupsintą pernykštį The Film. Metalas ir spoken word yra keistas, bet kartu ir derantis miksas. Ironiškai atrodė ir Moor Mother raginimas užkurti moshpitą filharmoniškoje Amare koncertų salėje: „Come on motherfuckers, you’re not at a classical music show“.
Toliau sekė dar vienas pasirinkimo košmaras ir bene didžiausias festivalio programos clashas. Vienu skirtingose vietose grojo: Xiu Xiu, Jessica Ekomane, Colleen, jau matyta Raisa K, priešfestivalinis atradimas XTC in the XIV, Los Thuthanaka bei Horse Lords su Arnold Dreyblatt. Vienas iš tų momentų, kai iš tiesų nors imk ir persiplėšk. Aš tikėjausi pamatyti egzotiškuosius Los Thuthanaka, pernai išleidusius puikų albumą. Bet kad tai liks tik noru supratau atėjęs iki kiek didesnio už mūsiškį Loftą klubo PAARD. Eilė prie durų tęsėsi bent per du kvartalus, tad teko pabrukus uodegą eiti iki netoliese esančio klubelio, kur grojo Colleen. Prancūzė šių metų kovą išleido albumą Libres antes del final, kurį gyvai atliko pirmą kartą, ir dar su skolintu sintezatoriumI. Nors tai ir nebuvo mano pirmas pasirinkimas, bet pasirodymas buvo puikus, nors atlikėja sakė, kad labai jaudinasi ir kad soundcheckas buvo labai blogas dėl klaidų. Colleen su savimi turėjo lapus su atspausdintomis instrumento konfigūravimo schemomis ir prieš kiekvieną kūrinį užtruko bent kelias minutes junginėdama laidus bei keisdama nustatymus, kas gal neatrodė profesionaliai, bet buvo labai miela.
Po šio koncerto grįžęs į jau patuštėjusį PAARD spėjau pamatyti ir paskutinį Los Thuthanaka kūrinį, bet pastarųjų populiarmo festivalyje taip ir nesupratau (kitą dieną vyko ir solinis vieno iš dueto muzikantų pasirodymas, į kurį patekti taip pat nebuvo šansų). Užtat po to sekę WaqWaq Kingdom su VJ Kalma nurovė stogą. Jų pasirodymas Amanogawa (Paukščių Takas) maišo ceremoninę japonų muziką ir mantras su dub, footwork ir gabba muzika, o VJ Kalma tradicinę simboliką jungia su cyber elementais ir visai tai kartu kažkaip veikia. Ir dar kaip. Dar vienas iš kertinių festivalio momentų.
Tada pasirinkimų ruletė išsuko iki tol neaplankytą erdvę, klubą Korzo ir jo 90s estetika, bei keletą koncertų ten. Duetas iš Niujorko H&H po WaqWaq Kingdom choaso buvo tarsi meditacija. Glitchy elektronika su trimitu sėdint prieblandoje buvo tarsi metafizinis apsivalymas. Be to, jis davė toną po to sekusiam Speaker Music pasirodymui. Pastarąjį žinojau iš jo 2020-ųjų muzikinio manifesto Black Nationalist Sonic Weaponry, bet apskritai nežinojau ko tikėtis, nes tai prodiuseris, savo kūrybą laikantis ne tik muzika, bet ir rasinio identiteto išraiška. Ir pasirodymas tikrai nebuvo tiesiog „elektronikos-prodiuseris-palinkęs-prie-laptopo” pasirodymas. Šalia šito, buvo ir lakstymai po sceną, šūkavimai, nekoordinuoti šokiai ir panašūs elementai. Vienu metu, ant scenos prisėdo žmogus, išsitraukė trimitą, ir paaiškėjo, kad tai vienas iš prieš tai grojusių H&H narių, kuris puikiai derėjo prie Speaker Music eklektikos. Abu pasirodymai buvo chaotiški, bet tuo pačiu transcendentiniai.
Po šių pasirodymų dar svarsčiau grįžti į klubinę vakaro dalį, kur net keliose vietose turėjo vykti DJ pasirodymai, bet eilės prie patekimo į Blawan bei kontempliatyvios nuotaikos po Speaker Music įkvėpė pasukti namo.
Ketvirta diena: tamsa dienos vidury ir festivalio Motina
Paskutinę dieną Rewire laukė dar vienas pasirinkimas, tądien festivalyje vyko du lietuviški pasirodymai: Ugnė Uma su Pavelu Milyakovu (aka Buttechno), bei sensorinis Khrystynos Kirik ir Emmos Rubikaitės-Milašiūtės koncertas. Nors jie iš karto vienas po kito, tai, kad prasidėjo anksčiau miesto dalyje, kur planavau stebėti kitus koncertus, laimėjo Ugnė Uma. Jos jausmingas vokalas gerai derėjo su minimalistine Milyakovo elektronika bei gitara, ir kažkodėl man asocijavosi su To Bring You My Love eros PJ Harvey. Noriu tikėti, kad greitai šį pasirodymą pamatysime ir Lietuvoje.
Po to už kampo jau pradėjo groti Juana Molina. Aktorė, menininkė, dainininkė, kompozitorė iš Argentinos. Labai gražus art pop, atliekamas tik dviejų žmonių, Juana su sintezatoriumi ir gitara, bei jos „mėgstamiausias būgnininkas pasaulyje”. Iš tikro, koncertas, po kurio pasaulis atrodė gražesnis. Ir tą pakeisti nusprendė po to sekęs atlikėjas iš JAV Aaron Dilloway. Buvau girdėjęs apie jo koncertus anksčiau, net apie dieną prieš vykusį pasirodymą Rewire, kur jis „grojo su kėde”. Triukšmo mašinos, rėkimas, grojimas pakaba (?) kaip smuiku, net kūno kalba. Baigiantis koncertui atrodė, kad jau vėli naktis, nors buvo tik 16 valanda ir nustebau, kad lauke dar šviesu.
Trumpai paliūdėjęs, kad praleidžiu Beatrice Dillon ir Herbert & Momoko, einu stebėti antro iš trijų Moor Mother pasirodymų festivalyje, šį kartą – su prodiuseriu Hieroglyphic Being (Immaculate Deception Of History). Moor Mother (arba Camae Ayewa) tekstai su Jamal Moss elektronine muzika dera ne prasčiau nei su Sumac metalu, bet žiūrint gyvai, nėra tos energijos, kuri kelios dienos prieš rėmė prie sienos. Nors galbūt taip atrodo dėl to, kad elektronikos pasirodymus matau daug dažniau nei metalo.
The Bug & Dis Fig pernai koncertavo Vilniuje, ir nors pats pasirodymo nemačiau, girdėjau gerų atsiliepimų. Festivalyje koncertas įspūdžio nedarė, ir jau po poros dainų ėjau kitur. Sekmadienis, paskutinė Rewire diena, koncertų mažiau ir jie baigiasi anksčiau.
Mano festivalis baigėsi dar vienoje bažnyčioje (berods jau trečioje). Iš pradžių čia grojo Cello Octet Amsterdam, atlikę keletą minimalistinių kompozicijų. Sėdėjau pirmose eilėse ir negalėjau atsistebėti, kaip aštuoni žmonės gali taip tiksliai atlikti muziką be dirigento. Po to į sceną trečią kartą festivalyje žengė Moor Mother (tikrai festivalio Motina!) bei atlikėja Shishani, su oktetu atlikusios kūrinius apie savo kilmę, apie queer kultūros įtaką, apie veikimą dabartiniu momentu, siekiant ateities kartas priartinti prie praeities ir dabarties.
Na o paskutinis koncertas buvo viena iš priežasčių, kodėl aš vykau į Hagą. Švedų prodiuseris Civilistjävel!, kurio albumus Brödföda ir Följd paskutiniais metais nuklausiau iki negalėjimo. Jis pernai perdirbo Mayssos Jallad 2023-ų albumą Marjaa: The Battle of the Hotels, apdainuojantį Libano civilinį karą, ir jie tą perdirbinį kartu atliko Rewire festivalio scenoje. Arabų folkas sumaišytas su minimal elektronika. Įrašo pradžioje minėjau, kad Haga daug kam asocijuojasi su teisingumu, ir ne vienas muzikantas tą sakė nuo scenos. Mayssa Jallad su ašaromis akyse kalbėjo, kad būdama iš Beiruto, kur šiuo metu sprogsta bombos ir miršta žmonės, tikisi, kad ateis teisingumas, ir kad agresoriai bus sustabdyti. Tuo pačiu sulaukė ir didžiausių mano matytų ovacijų festivalyje. Ir tai buvo labai simbolinis momentas, apibendrinantis Rewire. Avangardinės muzikos festivalio scenoje protestantų bažnyčioje queer ir musulmonai atlieka muziką apie savo identitą, apie visų mūsų pasaulį ir jo problemas, o garso takelį tam kuria klasikiniai instrumentai arba intravertas švedas.
Po šio koncerto dar vyko festivalio uždarymo vakarėlis su DJais, bet ten nuėjęs supratau, kad išseko tiek fizinė, tiek socialinė mano baterijos, tad patraukiau atgal į viešbutį. Festivalyje sutikras blogeris iš Milano vėliau rašė, netrukus po mano išėjimo bare dingo elektra ir taip simboliškai festivalis baigėsi ir jam. Galbūt, Rewire pavadinimą reikėtų suprast ir tiesiogiai?
Praėjus daugiau nei savaitei, kai festivalio triukšmas ausyse nuslūgo, o įspūdžiai galutinai susigulėjo, suprantu vieną – pozityvūs Rewire įspūdžiai yra kur kas gilesni nei bet kokie smulkūs nesklandumai ar susierzinimas nepatekus į koncertą. Ši, jau penkioliktoji festivalio laida, galutinai įtvirtino Rewire kaip vieną iš esminių Europos avangardinės muzikos įvykių.
Nors Europoje netrūksta aukšto lygio eksperimentinės muzikos renginių, Rewire užima specifinę vietą, balansuodamas tarp akademinio preciziškumo ir naktinės kultūros energijos, kartu išnaudojant Hagos architektūrinį kontekstą. Tai nėra tiesiog koncertų ciklas keliose salėse – tai per keliolika metų išpuoselėta platforma, kuri diktuoja ateities tendencijas ir formuoja šiuolaikinio klausytojo skonį. Nors man ši pažintis su festivaliu buvo pirmoji, akivaizdu, kad į Rewire norėsis grįžti dar ne kartą.
Komentarai