Kai 2025 m. balandį Pirėnų pusiasalyje dingo elektra, kartu trumpam nutrūko ir įprastas žmonių ryšys su pasauliu. Ši patirtis tapo atspirties tašku garso menininkės Dianos Gutautės garso ir judesio performansui „dis|connect“, kurio premjera įvyks gegužės 11 d. Energetikos ir technikos muziejuje. Performanso koprodiuseriai – MMLAB Teatras ir Open Frame Creative. Artėjant premjerai su menininke kalbamės apie technologijų triukšmą, atsijungimo poreikį ir šiandieninį santykį su ryšiu.
Kas Jums šiandien yra „būti ryšyje“?
Manau, jog šiandien „būti ryšyje“ sąvoka turi ne vieną reikšmę. Viena vertus, tai technologinis ryšys – susisiekimas yra tapęs labai paprastas ir greitas jo dėka. Galime bet kurią akimirką susisiekti su žmogumi, net jei jis yra už tūkstančių kilometrų, dalintis ir gauti informaciją beveik tą pačią akimirką. Tačiau pats žodis „ryšys“ man svarbus ir kaip vidinio bei tarpusavio santykio forma. Tai santykis su savimi, gebėjimas išgirsti save, taip pat – tikras, gyvas kontaktas su kitu žmogumi, kuris vyksta ne per ekraną, o per buvimą kartu, dėmesį ir kokybišką laiką. Mano nuomone, abi šios ryšio formos šiandien yra svarbios ir neišvengiama mūsų kasdienybės dalis. Tačiau vis dažniau pastebiu, kad bendravimas per technologijas gali prarasti gylį ir tikrumą. Todėl sąmoningai stengiuosi kurti ir išlaikyti gyvą ryšį su artimais žmonėmis, skirti tam laiko ir dėmesio.
Ar kuriant „dis|connect“ buvo momentų, kai pati sąmoningai bandėte „atsijungti“?
Tikrai taip! Net neįsivaizduoju savo dienos be bent trumpo atsijungimo nuo technologijų. Po intensyvios dienos, kai daug laiko praleidžiu prie kompiuterio, susitikimuose ar tiesiog nuolatiniame informacijos sraute, dažnai jaučiuosi išsekusi. Tokiais momentais net ir trumpas pasivaikščiojimas su šunimi ar bet kokia kita veikla be telefono padeda sugrįžti į save.
Kuriant „dis|connect“ , atsijungimo tema natūraliai persikėlė ir į kūrybinį procesą. Su komanda daug apie tai kalbėjome – ką kiekvienam iš mūsų reiškia tas atsijungimas, kokius jausmus tuo metu jaučiame. Taip pat turėjome ir praktinių užduočių: buvau paprašiusi atlikėjų tam tikram laikui sąmoningai atsitraukti nuo telefonų ir stebėti savo būseną. Iš šių patirčių gimė labai skirtingi, bet kartu labai nuoširdūs atsakymai. Vieniems tai buvo tarsi mažos atostogos, kiti jautė diskomfortą ar nerimą, dar kiti – ramybę, net tam tikrą privilegiją pabūti be nuolatinio pasiekiamumo. Kai kam tai sužadino nostalgiją vaikystei, laisvės jausmą. Man buvo labai įdomu matyti, kaip skirtingai mes visi patiriame tą patį veiksmą, ir visos šios patirtys tapo svarbia kūrybinio proceso dalimi – jos vienaip ar kitaip persikėlė ir į patį performansą.
Kas Jums pasirodė keisčiausia žmonių reakcijose – nerimas ar kaip tik netikėtas ramybės jausmas?
Man asmeniškai nė viena reakcija nepasirodė keista ar neteisinga, greičiau atvirkščiai – tai buvo labai natūralu, nes kiekvienas žmogus situacijas patiria savaip, per savo vidinę būseną, patirtis ir santykį su pasauliu. Kaip tik buvo labai įdomu ir žavu klausytis tų skirtingų autentiškų reakcijų ir būtent tas skirtumas pasirodė vertingiausias, nes jis atskleidė, kiek daug įvairių būdų yra patirti tą pačią realybę.
Kiek „dis|connect“ yra apie kitus žmones, o kiek – apie Jus pačią?
Kūryboje man yra labai svarbus asmeninis santykis su nagrinėjama tema, dažnai remiuosi savo patirtimis, tad žinoma, šis kūrinys ne išimtis. Kurį laiką gyvenau Katalonijoje, ten užmegztos draugystės ir prisiminimai išlikę iki šiol. Būtent per ten sutiktus žmones pirmą kartą ir išgirdau apie elektros dingimą Pirėnų pusiasalyje – tiesiog paklausiau, kas įvyko ir jie pasidalino savo asmeninėmis istorijomis. O vėliau šis domėjimasis išsiplėtė į platesnį tyrimą, apėmusį daugiau skirtingų patirčių. Tačiau nors kūrinys gimsta iš asmeniško santykio, pati „dis|connect“ tema yra universali. Man atrodo, kad šiandien beveik kiekvienas gali su ja susitapatinti – gyvename technologijų amžiuje, kuriame gausu informacijos, triukšmo, nuolatinio skubėjimo, o tikro ryšio ir ramybės dažnai tenka paieškoti.
Ar kūrinyje yra vietų, kurių Jūs pati iki galo nekontroliuojate?
Kūrinys turi aiškų naratyvą ir struktūrą, kiekviena jo dalis yra apgalvota, konceptuali ir turinti savo prasmę ar užslėptą žinutę. Tačiau tuo pačiu aš nesiekiu visko iki galo kontroliuoti, ypač kalbant apie tai, kaip kūrinys yra patiriamas. Man svarbu palikti erdvės žiūrovo interpretacijai. Nesiekiu, kad jis suprastų kūrinį būtent taip, kaip jį suprantu aš – man atrodo, tai net nėra įmanoma. Kiekvienas atsineša savo patirtis, savo jautrumą, ir per tai susikuria savą ryšį su tuo, ką mato ir girdi.
Kas Jums šiandien atrodo pavojingiau – visiškas atsijungimas ar nuolatinis buvimas ryšyje?
Reflektuodama šiandieninį pasaulį, dažnai matau žmogų, pasiklydusį tarp pasirinkimų gausos ir informacinio triukšmo. Man atrodo, kad pavojingiausia yra ne pati technologija ar jos nebuvimas, o mūsų polinkis pulti į kraštutinumus – ar tai būtų visiška priklausomybė, ar radikalus atsiribojimas. Savo gyvenime ir kūryboje aš stengiuosi vadovautis balanso paieškomis. Manau, kad kraštutinumai mus riboja, todėl, kalbant apie technologinį ryšį, renkuosi mokytis sąmoningai būti ryšyje neprarandant savęs. Šie kraštutinumai atsispindi ir performanse: nuo idiliškos praeities nostalgijos, technologijų amžiaus romantizavimo iki visiško šiuolaikinio amžiaus chaoso ir bandymo atrasti tylos akimirką triukšme.
Performanso choreografiją kuria Grėtė Vosyliūtė, performanse šoka Elmyra Ragimova, Aretas Piaseckas, Juozas Veiverys, Beatričė Šaltenytė ir Eunike Karosas, apšvietimo dailininkai – Jokūbas Gutautas ir Giedrius Gurevičius, prodiuseriai – Rusnė Kregždaitė, Greta Senkutė ir Dmitrijus Andrušanecas, projekto mentorė – Agnė Matulevičiūtė.
Projektą finansuoja Vilniaus miesto savivaldybė ir Lietuvos kultūros taryba.
Komentarai