Olandų multiinstrumentalistas Hanyo van Oosterom – asmenybė, kurios gyvenimas primena tirštą, dūmų ir atsitiktinumų pilną kino scenarijų. Jaunystėje prisikvėpavęs pankiškos energijos ir koncertavęs su žvaigždėmis, vėliau jis užsidarė į olą, iš kurios išžengė jau kaip ambient muzikos kūrėjas. Son of Chi pseudonimu prisistatančio menininko muzika – tarsi radijo banga, medžiojama klaidose, spontaniškuose susitikimuose ir nesuprantamuose balso įrašuose.
Kauno menininkų namų organizuojamo šiuolaikinės muzikos ciklo NICHE kvietimu Hanyo van Oosterom kartu su trimitininku Arthur Flink lankysis Kaune. Gegužės 13 d. svečiai kartu su vietiniu duetu IXOJI pasirodys netikėtoje erdvėje – Kauno technologijos universiteto III rūmuose, tarpukariu statytuose studentų ateitininkų iniciatyva. Gegužės 15 d. Son of Chi ir Arthur Flink duetas pasirodys nepriklausomoje erdvėje “Retrito Smarsas” Vilniuje.
Pokalbis su Hanyo van Oosterom – apie legendinių džiazo meistrų pamokas, magišką lietuvaitės balsą ir tai, kodėl stalius jam yra didesnis menininkas nei didžėjus.
Mūsų pokalbį norėčiau pradėti nuo citatos, kurią aptikau kitame jūsų interviu. Minėjote, kad kai dar buvote visai jaunas, legendinis saksofonistas Archie Shepp po bendro pasirodymo jums pasakė: „vaikine, tęsk tai, ką padarei dabar, ir viskas bus gerai“. Kaip suprantu, tas pasirodymas buvo gerokai energingesnis nei tai, ką kuriate ir grojate dabar. Bet patarimas tebegalioja?
Atėjau iš pankroko pasaulio, mušiau būgnus ir buvau vokalistas. Ši, tamsioji, bet gerąja prasme, pusė, egzistuoja mano muzikoje ir šiandien, likau punk dvasiai ištikimas ir pradėjęs kurti ambient. To pasirodymo su Archie Shepp metu supratau improvizacijos galią ir išmokau nebijoti klaidų. Po galais, buvo nuostabu. Visai nesinervinau, nes nė nenutuokiau, kas jis toks. Pamenu, vyko garso patikra, su manimi buvo du būgnininkai, scena buvo pilna perkusinių instrumentų. Aš atsinešiau bosinę gitarą, lauko įrašų, mikšerinį pultą, efektų. Archie atėjo, žvilgsniu įvertino visa tai, ir tarė: „Gerai, chebra, patriukšmaukim.“ Pradėjau nuo lauko įrašų – gatvės garsai, žaidžiantys vaikai ir panašiai. Bosui pridėjau aido. Būgnininkas ėmėsi darbo – tai yra, vis dar tikrino garsą.
Archie prisikimšo pypkę ir įsipylė dvigubą viskio. Pypkėje reikalų buvo tiek, kad man asmeniškai būtų pakakę trims dienoms (juokiasi). Jis ėmė pūsti saksofoną, ir taip tikrinom garsą, kol ėmė rinktis žmonės. Grojome toliau – tol, kol visi išėjo.
Vakaras buvo magiškas – daug klydome, bet Archie labai patiko. Pamenu dar vieną puikią jo mintį – jei įveli klaidą, kartok ją vėl ir vėl, kas kokius 12 taktų, kad žmonės galvotų, jog taip ir turi būti, o tu esi genijus. Tai buvo pirmas kartas, kai grojau su legenda, ir supratau, kad legendomis žmonės vadinami ne be reikalo. Beje, Archie vis dar gyvas, jau prastos sveikatos, bet juda kruta.
Pakalbėkime daugiau apie netikėtumus ir spontaniškumą kaip darbo ir kūrybos metodą. Ar galėtumėte papasakoti, kaip medžiojate netikėtus garsus, kuriuos naudojate koncertuose? Gal taip bus ir Kaune?
Taip, žinoma, kad bus. Bet ir netikėtumams reikia ruoštis. Kaune pasirodysime su geru mano bičiuliu, trimitininku Arthuru Flinku. Duetas – tai ne gyva grupė, tad turėsime būti prisiruošę daug garso kilpų. Nemažai jau turiu – iš savo sukaupto bagažo prieš pasirodymą pasiruošiu eskizą. Tai nemažai darbo, kartais užtrunku net kelias savaites, bet eskizuoju kiekvienam koncertui, kurių šiaip jau nėra daug. Atsidarau kokį seną įrašą, remiksuoju, pridedu garso iškarpų… Pavyzdžiui, radau tokios lietuvaitės Rasos Serros įrašą. Tuoj pagrosiu, gal išverstumėte, apie ką ji kalba? Nes aš nesuprantu nė žodžio.
[Skamba traškantis Rasos Serros balso įrašas: „Pamenu tas dienas, kai man reikėjo tavęs kaip vandens, kaip oro, kaip meilės ir nusiraminimo šaltinio. Dabar aš jau užaugau, turiu savo gyvenimą. O tu esi mano pati geriausia draugė.“ Išverčiu jį pašnekovui.]
O, kaip gražu. Ačiū dievui, kad ji nesako „tu nesveikas šūdo gabalas“ (kvatoja). Taigi kiekviename koncerte stengiuosi kažką tokio įpinti, kas susiję su vieta, erdve ar laiku. Pavyzdžiui, neseniai prisiminiau, kad jau dešimt metų, kai nebėra Davido Bowie. Paskutinis jo albumas mane labai įkvėpė. O dabar nusprendžiau grįžti prie vieno pirmųjų, kurį Bowie įrašė su Brian Eno – „Low“. Atsikirpau jo šiek tiek, dar susiradau interviu, kuriame Bowie sako: „Suvokiau, kad esu kolekcionierius. Aš renku.“ Taigi Kaune panaudosiu ir šitą, ir Rasos balsą. Taip ir dėlioju tą eskizą. Arthuras, aišku, norėtų repetuoti, bet aš nemėgstu. Tad jis jau susitaikęs su tuo ir kaskart yra pasirengęs būti manęs nustebintas.
Labai smalsu, kaip jūsų pasirodyme suskambės tas lietuviškas fragmentas. Kaip jūs apskritai žiūrite į vokalą? Ar tai tik dar vienas muzikos sluoksnis, ypač kai nesuprantate kalbos, dar vienas instrumentas?
Mėgstu žinoti prasmę, tad kai tik pasitaiko proga, visada stengiuosi išsiaiškinti. Bet tuo pačiu pasitikiu savo nuojauta ir klausausi balsų kaip muzikos. Jei man patinka skambesys, visa kita susidėlioja savaime. O jei ir suklysti – juk Archie Sheppas sakė, kad klaidą tereikia pakartoti.
Mano paskutinis albumas „We Carry Eden“ yra suklijuotas iš daugybės fragmentų, įrašytų Afrikoje. Radau turistų filmuotų vaizdų iš vieno klajoklių kaimo: ten senolis, vaikai, moterys gaminančios valgį. Kai kuriuose kūriniuose yra po šešis ar septynis skirtingus vokalų gabalėlius – iš jų sudėliojau koliažus. Vėliau daviau jų pasiklausyti savo kolegai Omar Ka, kuris yra fulbių tautos pasakotojas. Ir neįtikėtina – pasirodo, tie žmonės įrašuose kalbėjo būtent jo gimtąja kalba, fula! Nežinau, kaip man tai pavyko, bet jų istorijos tiesiog susitiko vienoje vietoje ir susijungė į pasakojimą. Paprašiau Omaro pakomentuoti tuos koliažus – taip jis tiesiog pradėjo kalbėti ant viršaus.
Žinot, aš nekenčiu kompiuterių, bet „YouTube“ algoritmas yra visai neblogas. Jei ten randi ką nors įdomaus, jis tau pamėtėja dar geresnių pasiūlymų. Jei klausaisi ko nors gero, gauni gerų dalykų. Jei klausaisi šlamšto – gausi dar daugiau šlamšto. Tai galioja ir gyvenime.
Buvo įdomu sužinoti, kad kadaise keletą mėnesių praleidote oloje Graikijos saloje – rodosi, ten iš tiesų suvokėte, kas yra tyla. Ar muzika – tai, kas kyla iš tylos? Galbūt jūsų vaidmuo – ne kurti, o susirasti reikiamą garsą, jau egzistuojantį erdvėje, kurioje vyksta koncertas?
Žinote, po tiek metų jau galiu pasakyti, kad muzika man yra lengva. Galiu groti kokiais dvidešimčia instrumentų. Nei vienu jų negroju tobulai, bet kažkaip nujaučiu – tai ir talentas, ir ilgi metai darbo – , kaip iš jų sudėlioti koliažą. Senovėje sakydavo: leisk muzikai tave susirasti, arba tiesiog surask savo balsą. Kai tai padarai, garsai ateina patys. Jų aplinkoje tiek daug! Bandau būti tarsi tas senas radijo imtuvas – sukioji rankenėlę, girdi tik traškesį, ir staiga – tik-tik-tik – kažkas pradeda kalbėti. Pagavai bangą. Man muzika yra būtent tai.
Kauno techologijos universitetui šiandien priklausantys rūmai, kuriuose grosite – šimtametis pastatas, projektuotas katalikiškai studentų ateitininkų organizacijai. Kaip jaučiatės savo garsines meditacijas atnešdamas į religinio prieskonio turinčią erdvę?
Man tai kur kas priimtiniau nei groti „Make America Great Again“ būstinėje Amerikoje (kvatoja). Gerbiu bet kokį tikėjimą ir žmones, kurie bando tapti geresni ir rūpintis vienas kitu. Kol jie tai daro, man viskas tinka. Bet tiesa ta, kad nelabai mėgstu pernelyg oficialios aplinkos. Man reikia kūrybiškos erdvės, kurioje žmonės palieka savo sielas.
Kokią įtaką erdvės architektūra, interjeras, medžiagos – stiklas, betonas ar medis – turi jūsų koncertams? Kiek aplinka padeda kurti tą atmosferą, kurioje, kaip sakote, muzika pati tave suranda?
Viskas veikia. Man labai svarbu sukurti teisingą nuotaiką, susiderinti su ten susirinkusiais žmonėmis, tapti vienu dažniu. Jei erdvė šalta, moderni, pilna betono, stiklo ir „kietų“ šviesų – užduotis tampa sunkesnė, bet mes susidorojame. Mėgstu žvakes, mėgstu, kai žmonės sėdi patogiai, kai jiems nei per šalta, nei per šilta. Esu grojęs visur: senuose fabrikuose, milžiniškose steriliose salėse… Svarbiausia, kad vieta turėtų dvasią. Tikiu, kad ir Kaune kažkas įvyks.
Mano kartos žmonėms, tai yra, millenialsams, ambient muzika asocijuojasi su poilsiu po triukšmingo vakarėlio – tai būdavo savotiškos „įsčios“, į kurias norėdavosi sugrįžti. Kokia šios muzikos rolė šiandien?
Džiaugiuosi, kad dabar tai labiau „klausymosi sesijos“. Žmonės ateina ne tik tam, kad jų galvose nutiltų reivas ar išgaruotų narkotikai. Pamenu, grojau „Berlin Atonal“ – milžiniškame techno festivalyje. Mes turėjome būti ta „poilsio zona“. Visi vilkėjo juodai, atrodė tokie kieti ir rimti. Neiškenčiau ir paklausiau susirinkusių: „Kodėl jūs visi tokie rimti? Jokių šypsenų, jokių spalvų!“ Merginos pradėjo juoktis, o vaikinai net pyktelėjo. Tęsiau: „Aš iš hipių kartos, mes į žmones su kostiumais žiūrėjome kaip į vilkinčius uniformas. Bet jūs irgi vilkite uniformas – tamsius drabužius ir kietas minas. Kur jūsų autentiškumas?“ Galiausiai ledai ištirpo, atmosfera atsivėrė. Daugybė jų vėliau priėjo ir sakė pirmą kartą matę ką nors grojant gyvais instrumentais – būgnais, pianinu, bosu. Tai daug pasako apie dabartinę kartą. Bet yra vilties. Ypač jaunos merginos – jos visada tiesia kelius. Kaip ir bet kuriame judėjime – pirmiausia merginos pamilo „The Beatles“, o vaikinai tiesiog sekė paskui gražias merginas (juokiasi).
Ar galvojate apie savo palikimą? Turbūt žodis „mokyti“ čia netiktų, Ką norėtumėte perduoti ar palikti jaunesniems kūrėjams?
Neturiu žalio supratimo. Bet va, paminėjote žodį „mokyti“ – man jis visai patinka. Archie Sheppas mane išmokė visko per vieną naktį. Tony Allenas, su kuriuo teko groti, kartą pasakė: „Žmonės galvoja, kad muzika turi pradžią ir pabaigą. Bet jos nėra. Muzika tiesiog YRA. Tu tiesiog į ją įsilieji ir leidi jai tave nešti.“
Pasaulyje pilna išmintingų žmonių, kurie tave moko. Savo studijoje-muziejuje (aš jį pats pasistačiau, čia kaip ola, pilna grafiti, paveikslų, keistų daiktų – tikras kratinys) neseniai priėmiau reziduoti jauną kompozitorę iš Korėjos. Mokomės vienas iš kito. Bandau ją išvilioti iš kompiuterio į akustinį pasaulį. Sakau: „Jei nemoki groti fortepijonu, tiesiog paliesk vieną stygą vienu pirštu. Klausykis.“ Tai veikia. Taip gimsta garsas be griežto metronomo, be to tik-tik-tik-tik. Tai žudo mano kūrybiškumą. Mano ritmai niekada nėra įstrigę ar užfiksuoti, jie panašūs į apskritimus, o ne į kvadratus. Mano palikimas – tas gyvas ryšys su jaunais žmonėmis.
Sutiktumėte, kad geriau klausyti tave supančio pasaulio, nei nuo scenos savo tiesą skleidžiančio pamokslininko?
Muzika yra kolektyvinis dalykas. Vis matau didžėjų setus techno festivaliuose – stovi kažkas už pulto, visi į jį žiūri kaip į herojų ar dievą, o tas žmogus tiesiog spaudžia „play“ ir kažką maigo, laikydamas ranką prie ausies. Didžėjai moka gerai sujungti kūrinius, bet jie nėra menininkai. Stalius, pagaminęs gražią kėdę, man yra didesnis menininkas nei didžėjus. Man svarbi meistrystė, įgūdžiai ir nuoširdus noras sukurti grožį. Muzikantai nėra svarbesni už kitus žmones.
Bet.. auditorijai visada reikia to pamokslininko ant scenos, stabo, į kurį galėtų žiūrėti ir sakyti „vau“. O tai netgi šiek tiek pavojinga. Esu grojęs sėkmingose grupėse, turėjome hitų, uždirbome pinigų, bet visada sustodavau tą akimirką, kai prasidėdavo šlovė. Nes tai šūdas. Pradedi tikėti, kad esi „kažkas“, kad visi turi tave garbinti. Tai reiškia galią, o kur galia, ten ir piktnaudžiavimas ja.
*
Šiuolaikinės muzikos ciklo NICHE koncerte gegužės 13 d. pasirodys elektroakustinės muzikos duetas IXOJI ir olandų multiinstrumentalistas Son of Chi (Hanyo van Oosterom) su trimitininku Arthur Flink. Renginys vyks gegužės 13 dieną Kauno technologijos universiteto III rūmų mažojoje salėje (Laisvės al.13, Kaunas). Prieš koncertą – iniciatyvos „Ekskursas“ gidų pasakojimai.
Gegužės 15 d. Son of Chi ir Arthur Flink duetas pasirodys nepriklausomoje erdvėje Retrito Smarsas Vilniuje.
Komentarai