Vis daugiau lietuviškos muzikos sugrįžta iš nebūties. Du lietuviškos alternatyviosios scenos veteranai – Mountainside iš Kauno ir Nenorma iš Vilniaus jau tris dešimtmečius maišo kokteilį iš hardcore, progressive, stoner, doom, punk. Tiek su vienais, tiek su kitais “Ore” keliai susidūrė ne kartą ir ne du. Šįkart abu monolitai ridensis ant vienos scenos Vilniuje.
Grojat jau 30 metų kaip pasikeitė situacija?
Rytis Bulota (Mountainside – bosas ir vokalas): Tada roko muzika (plačiąja prasme, nuo death metal iki indie rock) buvo edgy, o dabar ir ekstremalus metalas – meinstrymo dalis, iš kurio galima uždirbti pinigus. Toks natūralus komodifikacijos ciklas.
Andrius Pulkauninkas (Nenorma – bosas ir vokalas): Juokingiausia dalis matyt yra ta, kad kai kurie tekstai rašyti tada, lieka tokie patys aktualūs ir dabar: korupcija, biurokratija, diskriminacija. Lyg tų 30-ties metų ir nebūtų buvę. Anksčiau galbūt buvo daugiau nihilizmo ir tikėjimo, kad galima kažką pakeisti, o dabar – daugiau ironijos ir stabilumo. Atsimenu grupę “Kablyje” iš Estijos, kurie sakė, kad štai mes čia su Atsuktuvu grojome prieš 20 metų ir tada jie man atrodė tokie seniai, o štai dabar aš ir pats toks.
Martynas Urbonas (Nenorma – gitara): Dabar visai kitos techninės galimybės. Instrumentai, efektų procesoriai, garso įrašymo technika, kūrybos sklaidos kanalai – viskas ranka pasiekiama ir įperkama: tik grok, tik kurk, tik rodykis pasauliui.
Kaip dabartinė aplinka priima pasirodymus. Juk kažkada tas paauglystės maištas baigiasi, prasideda branda, karjera, šeima?
Rytis Bulota: Namiškiai priima gerai. Džiaugiasi, kad turim kuo užsiimt laisvalaikiu, užuot šlaistęsi gatvėmis. Aplinkiniams daugmaž vienodai. Kaip jau minėjau – net ir labai griežtas metalas nieko nebešokiruoja, tai tas maišto aspektas savaime prislopo. Bet kūrybiškumas išlieka varančia jėga.
Andrius Pulkauninkas: Buvo pastabų iš bendraamžių, kad ką jūs čia žaidžiat, grotumėt kokią rimtą muziką, o jūs vis su tuo savo pankroku. Tačiau didžioji dauguma labai palaiko, kad štai vis dar laikote vėliavą. Yra galimybė išmokyti jaunimą, kaip galvą kratyti.
Martynas Urbonas: Mano abu vaikai grojantys bei aktyviai dalyvaujantys Lietuvos muzikiniame gyvenime. Kai su Nenorma atnaujinom grojimus, nuolat pas juos „pasitikrindavau temperatūrą“. Jie kaskart patikindavo: „Tėvai, jūs tik grokit, tai ką jūs darot yra unikalu ir dabartinei alternatyviosios muzikos scenai to labai reikia“. Tai motyvuoja. O taip pat tarpusavy pajuokaujam: nori turėti gerbėjų – pasigimdyk.
Kaip muzika ir grojimas pakeitė tavo gyvenimą?
Rytis Bulota: Į gerąją pusę. Džiugina.
Andrius Pulkauninkas: Niekada negalvojau, kad muzika darys tokią įtaką gyvenime. Pradžioje tai buvo tarsi žaidimas, grupės, bendruomenės ar bendrų interesų paieška. Tam tikras nesusipratimas iš kurio „išaugama“, o štai man virš 50-ties ir aš vis dar ant scenos šalyje, kur alternatyva yra „vaikų žaidimas“. Dabar tai brandus protestas prieš sistemą, kuri tave padeda į amžiaus grupę ar „stalčiuką“ kuriame privalai būti, nes „tau jau tiek metų“!
Martynas Urbonas: Muzika – puikus būdas įdarbinti smegenis suktis į kitą pusę, nei kasdienė rutina darbe. Kitą vertus, išlaisvinta kūrybinė energija grojant puikiai praverčia ir profesinėje veikloje.
Ką bendrai galėtum pasakyti apie Lietuvos alternatyvą? Atrodytų, tokia maža šalis, bet tiek daug grupių…
Rytis Bulota: Ta maža šalis jau kurį laiką yra pasaulio dalis, tai ir situacija panaši. Grupių daugėja, kokybė kyla, profesionalumas stiprėja, rokenrolo ir originalumo mažėja. Viskas neblogai.
Andrius Pulkauninkas: Situacija, bent jau Vilniuje, yra nuostabi. Tikrai daugybė naujų grupių grojančių griežtą muziką, daug gražaus jaunimo, nebijančio eksperimentuoti su žanrais. Alternatyvos egzistavimas – sveikos kritinės pusiausviros palaikymas.
Martynas Urbonas: Net jei tai alternatyvi scena, bendras atlikimo kokybės ir skambesio lygis Lietuvoje skatina rimtai padirbėti per repeticijas. Dauguma lietuviškų jaunų grupių atsakingai žiūri į tai, kaip jie groja. Kūrybinis aspektas ir sceninis įvaizdis – atskira kalba, čia dar yra erdvės tobulėjimui.
Kaip Kaunas priima jus? Grojote, pvz., Klaipėdoje, ar yra esminių skirtumų.
Rytis Bulota, bosas, vokalas Mountainside
Kaunas – mūsų namai, todėl čia visada gerai priima, jaučiame didelį palaikymą. Klaipėdoj žymiai mažiau renginių, tai publika mažiau pavargus ir entuziazmo daugiau turi.
Andrius Pulkauninkas bosas vokalas Nenorma
Mes – Vilniaus grupė. Kaune esame groję vieną kartą ir tada buvo labai linksma. Buvo toks tarsi desantas į Kauną, kaip į kitą planetą, tačiau situacija keičiasi. Esame groję Čiobiškio nepilnamečių kolonijoje kartu su SC – epinis pasirodymas. Mums visgi svarbi socialinė provokacija – nesvarbu tolerancijos, amžiaus ar soc. problemų kontekste. Svarbu kelti diskusiją ar protestą.
Martynas Urbonas: Stengiamės groti, kad būtų linksma ir patiems, ir kitiems. Ir tai daugiau mažiau pavyksta. Juolab, kad turim tradiciją priderinti savo repertuarą bei jo turinį prie konkrečios vietos, tai kur begrotume – klausytojai ras sau artimą natą.
Dainuojat angliškai, kokią savo vietą matote pasauliniame kontekste.
Rytis Bulota: Atvirai kalbant – neįsivaizduoju. Bet dainuojam ne tik angliškai. Kalbos politikos neturim, tekstai gali bet kuria kalba pasirašyti. Ir būsimam albume bus gabalų lietuviškai
Andrius Pulkauninkas: Na, mes angliškai nedainuojame ir bent jau aš nelabai moku. Pasaulio kontekste vietos neturime.
Martynas Urbonas: Mums labai patinka Lietuvos scena, Lietuvos aktualijos ir Lietuvos kontekstas. Mūsu visa kūryba yra apie tai, ką matom pro savo langą, su kuo susiduriame kasdien. Tai ir toliau bandysim kutenti Lietuvos klausytojų širdis.
Komentarai