Praėjusių metų pavasarį vienos legendinės lietuviško punk/hardcore grupės paskyroje prasidėjo neįprastas judėjimas. Netrukus tapo aišku, naujam gyvenimui prisikelia Turboreanimacija, išauginusi ne vieną kartą pankrokerių. Šiandien 30-mečio proga perleistas jų albumas “Daugiau skerdienos” jau beveik išparduotas, o grupė sugrojo svarbiausiame lietuviško pogrindžio vasaros forume “Swamp” feste.
Praėjusio amžiaus pabaigoje TR, kaip juos visi vadindavo, išsiskyrė savo įsimenančiais tekstais, intensyviu ir tiems laikams itin kokybišku skambesiu. Vietinėje scenoje, kur visi grojo, kaip (ne)mokėjo, jie atrodė, kaip iš kito pasaulio. Albumai “Sik-sip” (1991), “Play Loud!!!” (1992), “Linkime pasveikti” (1993), “Gimtadienis” (1994), “Depresijai galas” (1995) buvo perrašinėjami iš kasetės į kasetę ir dainuojami kas antrose išgertuvėse.
Nors kiek vėliau vietinio major label “Bomba” išleisti “Daugiau skerdienos” (1996) ir “Kosmose” (1997) pogrindyje buvo vertinami kaip parsidavėliški ir popsovi, reikia pripažinti, dėka nacionalinio distro, per TR albumus apie lietuvišką pankroką pirmą kartą išgirdo platesnės masės ne tik miestuose, bet ir provincijoje. Vis dėlto tuometiniams ortodoksams buvo sunku perlipti per tai, kad grupėje vietoje gyvų būgnų atsirado naujas narys – būgnų mašina “Alesis”.
Atsikūrus beveik visoms pasaulio pankroko grupėms, šiai pagundai neatsispyrė ir TR senbuviai Kastis bei Kriaučius. Naujojoje versijoje prie jų prisijungė legendinė grupės Erkė Maiše būgnininkė Jurga ir Bad Disposition bei Toro Bravo anksčiau grojęs bosistas Artūrka.
Pokalbiui su Kasčiu susėdo kitos senos-vėl-grojančios grupės Nenorma generatorius Andrius Pulkauninkas.
Kaip tau atrodo pankų judėjimas iš šiandienos taško?
Dažnai susitinku draugus iš 1971-75 metų kartos – jiems punk muzika atrodė egzotika. Rengdavosi įvairiausiais odiniais drabužiais, kniedytais atributais, patryptais sportbačiais, o dabar rengiasi kaip sportininkai, šiek tiek pasikarpo plaukelius. Klauso visai ne pankroko. Iš principo suprato, kad pasaulis yra toks margas kaip genys. Ir kur tas pankrokas? Tai jis kažkur tame margumyne viena iš spalvų. Savitas pramoginės muzikos žanras. Daugelis groja arba punk, arba su priemaišomis. Muzikos pilna, daug gerų grupių. Koncertų marios: Švedijoje Viagra Boys, Lenkijoje Cult ir t.t. Domiuosi pankroku kaip viena pop muzikos sričių.
Turboreanimacija buvo tarsi pop grupė tarp pankų?
Jei žiūrėti į priešistorę, nenorėjau išsilaikyti iš muzikos. Bandžiau dirbti leidybinėse įmonėse, organizuoti leidybinius projektus, tačiau jie visi buvo arba su mažu pliusu arba dideliu minusu. Uždirbdavau kokius 300 eurų ir užteko.
Kiti Turboreanimacijos nariai sakė, varom žystočiarą, nes jie visi turėjo darbus. Verbaitis dirbo banke, Kriaučius dirbo reklamos versle, o ritmo mašina niekur nedirbo. Man buvo skaudu, kad negrojam pop muzikos, su kuria galėtume uždirbti ne 300, o 3000 eurų.
Kodėl vėl pradėjote groti?
Sugalvojom tokį paminėjimą, nes ir Kriaučiui ir man sukanka 55 metai. Yra dar energijos ir galima dar pavaryti. Man daugiausiai imponavo, kad įvyko AC/DC ir Bob Dylano koncertai, taip pat užsimaniau driokstelti kokius 5 koncertus ir išleisti seno albumo „Daugiau skerdienos“ naują leidimą. Pasirodžiusį vinilą išgraibstė per pirmą išankstinį bumą: 200 vienetų nupirko per 2 dienas. Žmonės buvo pasiilgę, koncertuose irgi anšlagas. Ir visa tai pragmatiškas finansinis apskaičiavimas – gimtadienio vakarėliui nereikės grupės – Turboreanimacija gros pati. Kriaučius pradėjo klijuoti ant marškinėlių Turboreanimaciją ir brangiai pardavinėti. (juokiasi)
Kas šiandien yra Turboreanimacija?
Turime įvairiausių planų. Vienas jų – išleisti papildomą partiją „Daugiau skerdienos“ vinilų ir vėl išnykti iki 60–ojo gimtadienio. Kitas – pradėjome kurti naujas dainas (parašyta 20-30 gabalų, prie jų dabar jaukinami kiti grupės nariai, kokie 5-6 verti dėmesio).
Gali būti, pavasarį, jei perleidinėsime „Kosmose“, atsiras ir naujas albumas. (Pirkit albumus viskas nebrangu). Ska stiliaus dainoms naudojamas dirbtinis intelektas (bus įdėtos nuorodos, kad čia naudojamas DI ir taip gerai su pučiamaisiais nesigavo). Man labai imponuoja Mighty Mighty Bosstones.
Kas džiugina dabar, nebūtinai kaip muzikos kūrėją?
Jaučiu visai kitokias žaidimo taisykles. Kūnas yra kitoks. Anksčiau galėjau spardyti kamuolį su draugais, važiuoti po 30 km dviračiu, o dabar jau tik 15 km ir kamuolys geriau krepšinio nei futbolo. Tiek, kiek gali. Tas pat ir su repeticijomis, kartais nėra noro. Moraliniai imperatyvai irgi pasikeitė, anksčiau norėdavai daryti tai, kas patinka kitiems, kaip jie nori tave matyti, o dabar nebereikia meluoti, apsimetinėti, vaidinti. Darai natūraliai kas išeina. Moteris, šeima, trys vaikai ir nebegali pasinerti pilna galva į kūrybą, albumų kepimą ir repetavimą. Nebegali važinėti į tolimas gastroles.
Pasiskaičiuoji laiką ir supranti, kad jis yra baigtinis.
Lietuva maža ir nėra labai daug vietų, kur groti…
Pripažįstu, čia buvo ablomas. Nenorėjau dirbti, bet sistema suvartė kortas taip, kad teko baigti teisės mokslus, krapštytis bendrovėse, dirbti valstybinį darbą ir galiausiai padaryti išvadą: pinigai yra šūdas, bet visi nori jų turėti. Esu priverstas dirbti. Tokia sistema.
Ar sportas vis dar yra šūdas?
Taip. Nacionalinėse rinktinėje hibridiniai nariai iš kitų kontinentų. Už pinigus sudaromi sandoriai, vertelgos daro statymus. Kad ir kiek šioje srityje yra daug šviesos, bet tuo pačiu ir daug neigiamų dalykų. Jau nekalbant apie chemizuotą pramonę.
Laisvė, kuri gyvenimą tvarko, tave išdulkina ne vieną kartą?
Su amžiumi nebeskaitau kai kurių fikcijų. Laisvė, kaip svetima fikcija. Išeina nauja K. Sabaliauskaitės knyga ir svarstau hamletiškai: skaityti ar neskaityti? Pavartau pirmą dalį ir antros jau nebeskaitau, nes tai man svetima fikcija. Ir visi romanai, kaip svetimi gyvenimai, sugalvoti ar pagrįsti nebedomina.
Prieš miegą skaitau tikrais faktais pagrįstas knygas apie politinius mokslus, sodininkystę ar biografijas (pvz., skaičiau Džonio Roteno biografinę knygą). Viskas kas sudėliota ir gyva, bet ne fikcija.
Anksčiau tie visi pankroko veikėjai buvo labai mitologizuoti. Trūko informacijos…
Klausiau Kriaučiaus, kodėl mes tiek gerdavome? Daug alaus, o po to – degtinės ir spalvotųjų gėrimų. Viskas baigdavosi nulūžimu. Kitą savaitgalį – vėl tas pats. Ir Kriaučius atsakė, kad tokia buvo mada. Tai ir viso tos pankroko ikonos taip elgėsi dėl mados. Jei influenceriams būtų madinga gerti, rodyti šikną ir eteryje vartoti narkotikus, jie tą ir darytų, tiesiog mada dabar kita.
Yra toks jūsų dainos tekstas: dabar aš noriu tik alaus…
(juokiasi) Kol nenusipirkau sodybos, viskas taip ir važiavo. Vieną kartą atėjo kaimynas, kai šienaudamas žolę triukšmavau, pasiūliau jam alaus, o tas atsakė, kad alų gerti, tai bybį pūdyti. Bet kuriuo atveju, tai – praėjęs etapas.
Buvai pop ikona punk scenoje?
Taip susidėliojo į vietą aplinkybės. Jonas Oškinis per “Ore” stūmė, “Bomba” per “Ausį”, net posteris į žurnalą buvo įdėtas. Nuvažiuoji į Tauragę. Klaipėdą, Kauną pagroti ir jau žinomas.
Nusivylimas prasidėjo per Rusijos krizę (1998), labai sumažėjo koncertų, užsidarinėjo klubai (“Angaras” ir pnš.), pasakiau, viskas, daugiau nebegrosiu. Viską, ką galėjau, jau pasakiau.
Po to per pažįstamus atėjo mintis daryti visiškai popso projektą ir taip atsirado N-14. Tokia vienadienė sėkmė. Pavyko sugroti masiškesniuose koncertuose – jei Turboreanimacijai apšildant, tarkim, BIX’us susirinkdavo kokie 300 – 400 žmonių, čia buvo žymiai masiškiau. N-14 viskas buvo pagal fonogramą, chuliganizmas miestų šventėse, už kurias mokėjo jau po 1000 lt. Ir čia, taip vadinamas, gyvenimas iš muzikos. Tačiau tai niekur nevedantis dalykas. Prasidėjo kitoks gyvenimas, daugiau projekcija į darbus, gyvenimą, profesiją. Nusipirkau sodybą, kaip svajojau paauglystėje.
Punk scena, kaip paauglių žaidimas, maištas, protestas?
Anksčiau punk buvo ir politinis aktyvizmas. Protestas Jello Biafra tekstuose, Prancūzijos leftistai, bet Lietuvoje viskas yra žymiai paprasčiau. Čia gal daugiau kaip Vakarų pasaulio etiketė. Lietuvoje punk yra daugiau moralinė atsakomybė, tam tikras nukrypimas nuo standarto, pvz., važinėti riedlente ar groti bosine gitara. Rizika būti kitokia mase. Kapitalizmas gali perdažyti iš juodo į baltą, priverčia ir nėra šansų ir šiuo atveju vidurinės kartos atstovui, kuris viską yra pasiekęs, pankroko grupė yra privalumas, nes visa kita susiniveliuoja: diplomas, finansai, kol nesi milijardierius, visa tai nieko nebereiškia.
Atėjo karta, grupės turėjimą vertinanti pozityviai, nes tai yra kaip darbinis projektas. Grupės turėjimas tampa privalumu. Tas, kas neturi, tie neorganizuoti, negali susiveikti instrumentų, neturi patirties koncertų daryme. Kitaip sakant, pasiekei minimaliais resursais išleisti albumą. Keistas požiūris į kurį žiūrėjau su baime, kol prakutus viskas pasidarė pofig.
Punk Lietuvoje atsirado kaip tam tikra nacionalizmo forma…
Pradžioje tai buvo pochuizmas, kaip pasyvus pasipriešinimas sovietinei sistemai. Tuo pačiu pasireiškė informacinis badas. Buvo žinomi keli albumai ir ribotas grupių kiekis.
Visa Turboreanimacija yra Vakarietiškų grupių krūvis perkeltas į Lietuvą ir uždėtais lietuviški tekstai. Kai kurie “nuimti” vienas prie vieno, kai kur palaviruota. Bendras kontekstas nėra originalus. Lietuvoje turėtų būti dvi keptuvės ir bulvės mėtomos į kibirą. Va čia, tikras Lietuviškas pankrokas. Bet mes to nepadarėme.
D. Bluvšteinas sako, kad todėl pankrokui ir trūksta autentiškumo, nėra mokyklos. Per vėlu dabar kažką keisti ar taisyti padėtį. Produktas neišdirbtas iki galo. Dalinausi savo industrial patirtimi, bet Turboreanimacijai didžiausią postūmį padarė ritmo mašina, o ne tie visi eksperimentai. Bet kuriuo atveju pėdsako lietuviškame roke nėra. Viskas pritempta. Neišauga lygioje vietoje. Nėra autentikos.
Kaip Turboreanimacija atrodys po 5 metų?
(juokiasi) Muzikavimas turi vieną esminį privalumą – atitolina demenciją. Reikia atsiminti rifus. Perspektyvoje leisti albumą ir dar vieną jubiliejinį koncertą. Be to, video labai veržiasi į pasaulį, reikės pasidaryti kokį nors video koncertą, neilgą, gražiai sumontuotą. Yra fragmentų iš praeities, bet iš dabartinių laikų nieko nėra. Prijungti klavišus įvairovei.
Komentarai