Įkvėpti ilgamečio „Tallinn Music Week“ ir siekdami stiprinti Baltijos bei kitų Europos valstybių ryšius, latviai šiemet jau antrus metus iš eilės surengė festivalį „Riga Music Week“ (RMW). Tokiame užsienyje vykusiame showcase renginyje kaip delegatas dalyvavau pirmą kartą. Aišku, pirmasis kartas didelių geografinių sunkumų nesukėlė – pagrindinėmis festivalio dienomis (lapkričio 4–5 d.) ir pasirodymai, ir muzikinės diskusijos vyko tame pačiame Talino gatvės kvartale, šešiose scenose, tad buvo galima laisvai pasidairyti visur bent po truputį.
Čia per dvi dienas pasirodė daugiau nei 50 jau plačiai žinomų ar dar tik kylančių atlikėjų ir grupių. Daugiausia jų – Baltijos šalių atstovai, tačiau buvo svečių ir iš Vokietijos, Prancūzijos, Portugalijos, Sakartvelo, Suomijos, Ukrainos bei kaimyninės Lenkijos.
Pati Talino gatvės kvartalo erdvė priminė pas mus, Vilniuje, kiekvieną rudenį Menų fabrike „Loftas“ vykstantį „Loftas Fest“. Festivalius galima gretinti ir per jų muzikos įvairovę bei siekį parodyti tiek žinomų, tiek naujų vardų. Įvairovė matyti vien pažvelgus į RMW pasirodžiusių lietuviškų vardų sąrašą: „Antikvariniai Kašpirovskio dantys“, „SHWR“, „Vilnius JJAZZ Ensemble“, „El Chico Fuendre“, Grete ir „Press the Button“.
Buvo visko – nuo latvių folkloro grupės „Vilkači“ ir vokiečių indie pop atstovų „Jacob Fortyhands“ iki estų spoken word artroko grupės „Anemoon“ ir latvių psichodelinio pankroko atstovų „Les Attitudes Spectrales“. Daugiausia dėmesio skyriau būtent tiems, kurie dar tik bando įsitvirtinti muzikos pasaulyje, arba tiems, kurie kuria jau daugelį metų, tačiau vis dar nesulaukia platesnio pripažinimo.
Pirmoji diena
Vienas pagrindinių pirmosios RMW dienos akcentų – 2027 metų „Music Moves Europe Awards“ penkiolikos nominantų paskelbimas. Jie Latvijoje buvo skelbiami pirmą kartą. Deja, čia sudalyvauti nespėjau – mano pirmoji festivalio diena prasidėjo tik vakare. Įėjus į festivalio teritoriją, mane „pasitiko“ latvių folkloro garsai, sklindantys iš lauko scenos – ji abu RMW vakarus buvo prieinama kiekvienam nemokamai.
Pakeliui į Rygą sudarinėjau sąrašą atlikėjų ir grupių, ką turėčiau būtinai pamatyti ir išgirsti. „M“ scena, už kurią pirmąjį RMW vakarą buvo atsakingi „I Love You Records“, sudomino labiausiai. Su ja ir pradėjau muzikines paieškas.
Pirmasis radinys buvo visiškai neplanuotas – tai ketveriukė „Anemoon“ iš Estijos. Ruošiantis festivaliui, spotifajuje jų rasti iškart nepavyko. Netgi buvau sumaišęs su kita tokį patį pavadinimą turinčia grupe iš Nyderlandų, kurios RMW net nebuvo. Tai visiškai normalu – „Anemoon“ skaičiuoja vos dvejus veiklus metus, o savo pirmąjį EP „Land of Expectations“ išleido tik šiemet.
„Anemoon“ save priskiria artrokui ir spoken word krypčiai. Grupei ne svetimas improvizacinis skambesys, kadangi visa ketveriukė yra perėjusi džiazo mokyklą. Paklausus grupės narių Anett Tamm (vokalas) ir Annos Reginos Kalk (elektrinė gitara), ką jos žino apie Lietuvos muzikinę sceną, merginoms dingtelėjo būtent džiazo muzikantai, pavyzdžiui, Liudas Mockūnas. Išskyrė ir Lietuvoje gimusią, tačiau šiuo metu Kopenhagoje gyvenančią eksperimentinę elektroniką kuriančią Gintę Preisaitę. Ne tik „Anemoon“, bet ir minėtieji lietuvių vardai man buvo atradimas.
Trumpai šnektelėjęs su „Anemoon“, ėjau aplankyti saviškių „SHWR“. Lietuvoje, ypač po eurovizinės bangos, grupės vaikinai jau yra ganėtinai įsitvirtinę. Atėjo laikas savarankiškai žengti į užsienį. Kaip sako jie patys – nuvežti Lietuvą kitur. Tiesa, žengti šį žingsnį užtruko net aštuonerius metus. Būtent pasirodymas šių metų RMW tapo pirmuoju grupės koncertu svečioje šalyje, neskaitant „Eurovizijos“ scenos.
Showeriai buvo sutikti šiltai, nors salė ir nebuvo sausakimša. Vaikinai koncertavo „Rocket Bean“ scenoje, kuri buvo gerokai atokiau nuo kitų scenų – kavinėje tokiu pačiu pavadinimu, jau kitoje gatvės pusėje. Manau, tai šiek tiek pakišo koją, tačiau, kaip minėjau, pats pasirodymas tikrai pavyko. Ypač reikėtų padėkoti energingai koncerte palaikiusiai lietuvių auditorijai.
„Po dušo“ sugrįžau į „M“ sceną. Ten manęs laukė portugalų šešetas „HUMAN NATURES“. Jau buvau išklausęs 2025 metais pasirodžiusį debiutinį grupės albumą „ELECTRIC DREAMS“. Jei reikėtų jį apibūdinti keliais žodžiais, sakyčiau, kad albumas skamba panašiai, kaip šiandien – „Slowdive“. Šios grupės įtakos neslepia ir patys „HUMAN NATURES“ nariai.
Albume netrūksta dream pop (rock), ambientinės muzikos ir shoegaze elementų. Pasak grupės įkūrėjo Joao Ribeiro, būsimas albumas, kuris turėtų pasirodyti jau kitais metais, eis kitu keliu – labiau primins alternatyvų roką. Tai, kad grupė žengia į kitą kūrybinį etapą, buvo juntama ir pasirodyme – skambesiu jis buvo gerokai energingesnis nei jų albumas „ELECTRIC DREAMS“. Įsiminė ir stiprus Maria Roque vokalas, vietomis įnešantis psichodelinės nuotaikos.
Išgirdę naujausią grupės singlą „Take Me“ nepatikėsite, kad jų kūrybinė pradžia gali būti siejama su „Slowdive“ atmosfera.
RMW tapo pirmąją „HUMAN NATURES“ stotele užsienyje. Apšilusi Rygoje, grupė jau kitą dieną pasirodė Taline, o savo trijų koncertų turą užbaigė Rakverėje. Latvija ir Estija jau aplankytos – tikiuosi, kad grupė atvyks ir į Lietuvą. Būtų visai sąžininga.
Stotelė ta pati – asortimentas kitas. „M“ sceną palikusius portugalus pakeitė latviai „Les Attitudes Spectrales“. Šviesų buvo, garso – dar daugiau. Grupė groja psichodelinį pankroką, tačiau jame netrūksta ir noise rock, shoegaze bei post-punk elementų. Paklausykite naujausio, šį pavasarį pasirodžiusio albumo „Watch the Sword About to Drop“ – suprasite, kad čia galima rasti daug daugiau. „Les Attitudes Spectrales“ – puikus pavyzdys, kaip šiais laikais atlikėjų muziką priskirti konkrečiam žanrui (ar žanrams) tampa vis sunkiau, o gal net ir nebereikia.
Per pasirodymą grupės nariai scenoje nedaugžodžiavo. Na, nebent tarp dainų ištarė vieną kitą kuklų „ačiū“. Užtat grojo užtikrintai, nes scenoje jie ne naujokai. Pirmasis „Les Attitudes Spectrales“ albumas „Floral Wreck“ pasirodė dar 2014 metais. Vis dėlto jų perklausų statistika internete mane šiek tiek liūdina – norėtųsi, kad jų būtų daugiau.
2016-aisiais „Les Attitudes Spectrales“ lankėsi ir Lietuvoje. Gaila, kad skubėdamas į „Tribes of the City“ pasirodymą „Angārs Na Events“ scenoje jų pakalbinti taip ir nespėjau, bet tikiuosi, kad vieną dieną dar pavyks tai padaryti.
Neneigsiu – prijaučiu shoegaze žanrui. Džiugu, kad Lietuvoje daugėja tokių vardų kaip „Varža“, „kellyviewcontrol“ ir „Dykra“. Panašu, kad shoegaze gyvas ir kaimyninėje Latvijoje, o, ko gero, pagrindiniai šio žanro vėliavnešiai ten – „Tribes of the City“. Nors man ši grupė – šviežias atradimas, grupė gyvuoja jau daugiau nei 23 metus. Paklausus „Tribes of the City“ vokalistės Ksenijos Sundejevos, kaip per tiek metų pavyksta neprarasti aistros kurti muziką, nepaisant gana siauro klausytojų rato, ji atsako:
It’s like a disease – we just can’t stop doing it. Just feels too good, and we are just too empty without it. (liet. „Tai tarsi liga – tiesiog negalime nustoti to daryti. Tai suteikia pernelyg daug džiaugsmo, o be muzikos jaučiamės pernelyg tušti.“)
Turiu didelį norą kada nors apsilankyti „Slowdive“ ar „My Bloody Valentine“. Panašu, kad RMW metu priartėjau prie tokios patirties. Nepaisant pradžioje kilusių techninių nesklandumų, „Tribes of the City“ pasirodymas buvo puikus ir gražiai vainikavo mano pirmąją RMW dieną.
Šiemet „Tribes of the City“ išleido savo ketvirtąjį pilnametražį albumą „Evidence of Embrace“. Vasarą jo pristatyti muzikantai atvyko ir į Vilnių, į Kirtimų kultūros centrą. Tuo metu apie grupę dar nieko nežinojau. Tačiau Ksenija prasitarė, kad yra noro sugrįžti į Lietuvą dar kartą. Labai lauksim.
Kol „Angārs Na Events“ scenoje grojo „Tribes of the City“, mano pamėgtoje „M“ scenoje koncertavo psichodelinę elektroniką kurianti lietuvių trijulė „El Chico Fuendre“. Pirmąjį EP jie išleido dar 2020 metais, o koncertai užsienyje užima nemažą grupės veiklos dalį – nuo Čekijos iki Šveicarijos. Tikiu, kad pasirodymas Rygoje jiems nesukėlė didelių iššūkių. Deja, per RMW taip ir nesusitikome, tačiau dar būtinai pasimatysime Lietuvoje.
Antroji diena
Antrąją RMW dieną pradėjau nuo apsilankymų diskusijose. Jose nemažai dėmesio buvo skirta Baltijos šalių muzikos rinkai. Viena jų – „Not Alone, But Not Connected Enough: Latvia in Europe’s Music Ecosystem“.
Latvijos muzikinė scena turi įdomių vardų, o jos atlikėjai aktyviai dalyvauja ir tarptautiniuose showcase festivaliuose. Tačiau užmegzti kontaktai ne visuomet virsta platesniais ryšiais. Tiesą sakant, iki šio festivalio net nežinojau, kad Latvijoje yra tokių man nemenką įspūdį palikusių grupių kaip „Tribes of the City“ ir „Les Attitudes Spectrales“. Abi jos muzikos scenoje jau daug metų, tačiau nedidelė vietos rinka, atrodo, riboja iš panašios scenos atėjusių muzikantų galimybes sulaukti platesnio pripažinimo.
Vis dėlto ateitis atrodo šviesi. Estija jau daugelį metų rengia „Tallinn Music Week“, Lietuva turi „MURMURS“ (anksčiau – „What’s Next in Music?“), o Latvijoje RMW šiemet organizuojamas jau antrą kartą iš eilės. Visa tai tik į naudą tarpusavio ryšiams stiprinti.
Diskusijoje dalyvavo ir nepriklausomos Latvijos įrašų kompanijos „I Love You Records“ vienas iš įkūrėjų Bruno Roze. Tikriausiai 2003 metais, prisidėdamas prie baro „I Love You“ įkūrimo Rygos centre, jis negalėjo įtarti, kad ši vieta, kurią pamėgo tiek vietinės, tiek užsienio alternatyvios scenos vardai, ilgainiui išaugs į įrašų kompaniją. Į įrašų kompaniją, kuri vėliau padės tokioms grupėms kaip estų „Ewert and the Two Dragons“ ar baltarusių „Super Besse“ išplaukti į platesnius tarptautinius vandenis.
Po praėjusios dienos muzikinių paieškų ir pokalbių su grupėmis susidariau įspūdį, kad į alternatyviąją muziką linkstantys atlikėjai šiame festivalyje labiau orientuojasi į užsienio rinką. Paklausiau Bruno, ką jis mano apie šį reiškinį. Jo atsakymas buvo labai paprastas ir taiklus: galbūt Latvijoje „Les Attitudes Spectrales“ įdomūs vos 2 proc. klausytojų, tačiau kitur, tarkim, Vokietijoje, šis skaičius iškart kur kas didesnis.
Beje, džiugu, kad paklausus, ar Bruno turi mėgstamų atlikėjų iš Lietuvos, jis išskyrė tokius vardus kaip „Garbanotas“ ir iš ten atėjusį Kabloonak (Joną Narbutą).
Lietuvių vardai vis dažniau skamba ir užsienyje. RMW diskusijoje „Your People Abroad: A Bridge or a Bubble?“ dalyvavo ir muzikos vadybos agentūros „Žiauru“ įkūrėja Dominyka Motiejūnaitė. Agentūros gretose – šiuo metu aktyviai Lietuvos vardą užsienyje garsinantys „Katarsis“ ir „Free Finga“. Panašu, kad šie atlikėjai savo koncertiniais turais tiesia puikų tiltą tarp Lietuvos ir užsienio. To norėtųsi palinkėti ir Latvijos muzikos scenai.
Kalbant apie muzikinius atradimus, antroji festivalio diena man buvo kiek skurdesnė. Vis dėlto atradimų netrūko. Išskirtinių garsų pirmiausia pavyko rasti „Ezītis Miglā“ scenoje.
Vakarą pradėjo latvių kompozitorė Annika Lanka, derinanti pianino ir švelnios elektronikos garsus. Vėliau dėmesį patraukė mano muzikiniam skoniui gana tolima, tačiau tą vakarą visai nustebinusi ir bendrame festivalio kontekste išsiskyrusi latvių grupė „Nielslens Lielsliens“, gyvuojanti nuo 2009 metų. Jų skambesyje nemažai Afrikos muzikos ritmų – yra ir Vakarų Afrikos balafonas, ir Šiaurės Afrikos gembri. Įdomiausia, kad visa tai persipina su folku ir psichodelika. Keista, bet įdomu.
Po „Nielslens Lielsliens“ grįžau į pamėgtą „M“ sceną. Čia grojo latvių elektroninės muzikos duetas „OIL x GAS“, kurį sudaro Toms Lazdovskis (sintezatoriai) ir Matīss Tazāns (būgnai). Savo kūrybą duetas linkęs vadinti sintezatorine muzika, primenančia roko atmosferą. Roko buvo tikrai – tik čia pasirodymo gale į grindinį krito ne gitaros, o sintezatorius.
Vos pradėjęs klausytis jų pasirodymo, iškart pagalvojau – radau latviškuosius „The Prodigy“. Patys muzikantai šios etiketės tikrai nevengia.
Duetas neatsirado atsitiktinai. Toms ir Matīss į muzikos technologijų pasaulį atėjo dirbdami kompanijoje „Gamechanger Audio“, kuriančioje gitarų efektų pedalus ir kitą garso įrangą. 2022-aisiais „OIL X GAS“ pirmą kartą prisistatė kaip muzikinis duetas, sukūrę kūrinį, kuriam panaudojo šios kompanijos instrumentus ir technologijas.
Šiandien Toms ir Matīss vysto nuosavą verslą – „Mentha Works“. Jie kuria ir parduoda garso efektų pedalus. Dažnai sakoma, kad iš muzikos nepragyvensi, tačiau šie du vyrai, sujungę verslą ir meilę muzikai, parodo, kad būna įdomių išimčių.
Mano antrąjį RMW vakarą užbaigė lietuvių muzikantų – Skomanto Jono Liutkevičiaus ir Astijaus Stanaičio – duetas „Press the Button“, vainikavęs „Angārs Atmosphere“ scenos programą.
Duetas gimė LMTA Elektroninės muzikos kompozicijos studijose. Jų kūryboje susipina elektronika, soulo harmonijos, roko ritmika ir popmuzikos melodijos. Vis dėlto vaikinai nelinkę savęs paskirti konkrečiam žanrui.
Oficialiai susibūrę tik šiemet, „Press the Button“ jau spėjo pasirodyti tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Vaikinai, padedami jų vadybininkės Gretos Aksomitaitės, surengė „savadarbį turą“ po Lenkiją ir Vokietiją, pasirodė renginių cikle „Mūzos vasaroja“, taip pat grojo festivaliuose „Iškrovos“ ir „Aritmija“ ir kt. Muzikantai ambicingi ir pilni muzikinių idėjų, belieka palinkėti kūrybinės laisvės ir sėkmės.
Trečioji diena
Pagrindiniai RMW renginiai vyko lapkričio 4–5 d. Trečioji festivalio diena, lapkričio 6-oji, buvo skirta partnerių renginiams ir papildomiems koncertams, vykusiems įvairiose Rygos erdvėse.
Šią dieną nusprendžiau daugiausia laiko skirti eksperimentinės muzikos festivaliui „Skaņu mežs SNACK“ ir vakare Vagonų gatvėje paskanauti įvairių eksperimentinės elektronikos garsų. Ten susitikau su kolega Domininku Kunčinu. Plačiau apie jo įspūdžius festivalyje skaitykite čia.
Antrasis „Riga Music Week“ man paliko gražų įspūdį. Nors festivalis dar tik kuriasi, jau dabar turi ką pasiūlyti įvairiems skoniams. Džiaugiuosi, kad pavyko atrasti tiek naujų, tiek ilgai kuriančių, bet užslėptų vardų. Ir tikiuosi, kad kitąmet RMW sugrįš.




















Komentarai