BJORK šokiai su laptopais

Norėtum pabaliavoti Bjork plote? Žinoma, būtų puiku! Jie gali, atsinešk butelį – žmonių nebus daug, gal iki 20, nieko ypatingo. Jei turi, prigriebk ir nešiojamą kompiuterį. Tuomet tikrai įsijausi į vakarėlį. Įsimesk, jei turi ką nors susimedžiojęs Napsteryje, o gal savo paties kelis debiutinius gabalus. Galėsi paimprovizuoti kartu su grupe MATMOS – porele iš San Francisko, kurios mikromelodijos švelniai pagražina naująjį Bjork albumą “Vespertine” . Arba klausysies ir šypsosies, kai savo namuose Niujorke Bjork šoks ir dainuos draugams. Juk, šiaip ar taip, tai jos vakarėlis. O jos namai yra ten, kur yra jos širdis.

Būtent tokia muzikinė aplinka – naminis šurmulys, spontaniškas naminis mini reivas – Bjork mieliausias širdžiai. Tokie improvizuoti vakarėliai pastoviai vykdavo ir jos kituose namuose: Islandijoje, Ispanijoje, Danijoje, Londone ir Niujorke. Tik už savo ar savo draugų namų sienų ji gali būti pati savimi.

Jos ilgus juodus švelniai perskirtus plaukus ir pieno spalvos odą įrėmina rausvo atlaso su juodomis juostomis švarkas, kurį pasiuvo jauni paryžiečių dizaineriai Aleksandre ir Matthieu. Po švarku ji vilki paprastus baltus marškinėlius, tiesias juodas kelnes, avi juodais batais ir su savimi tampo mažą juodą apvalią medine rankine. Joje – mobilus telefonas, kurio numerį žino tik keli artimiausi draugai. Interviu metu ji ima jaudintis ir reikalauja poros puodelių kavos su jos mėgstamom vaisių salotom – tai ją nuramina.“Aš nemoku gražiai kalbėti, nepykit” – atsiprašinėja ji. – Tikriausiai todėl, kad mano veikla – kurti muziką, o ne analizuoti įvairius dalykus”. Vis dėlto ji bendrauja užtikrintai ir moka pagrįsti savo nuomonę tik jai vienai būdinga, nestačiokiška ir inteligentiška maniera.

“Vespertine” – pirmasis Bjork darbas pasirodęs po “Selmasongs” albumo. Pastarajame sudėti kūriniai iš nevienareikšmiškai vertinamos Larso von Triero juostos “Šokėja tamsoje”, kuriame dainininkė suvaidino pagrindinį vaidmenį – aklą, kiek keistoką gamyklos darbininkę Selmą. Nuo 1996 metais pasirodžiusio “Homogenic” – tai pirmas geros kokybės solinis studijinis albumas. Jis intymus, nuoširdus, visavertis –galima sakyti, naminio rojaus pavyzdys.

Iš pradžių šis albumas turėjo vadintis “Domestica” (Naminis). Jo autorė, gurkšnojanti vidurdienio kavą kreminiame arbatos kambaryje šiaurės-vakarų Londone, aiškina, kad “Domestica” – tai būti savo namuose ir smagiai leisti laiką su pačiu savimi. Tai tarsi nuotaika, kai tu svajoji skaitydamas savo mėgstamą knygą. Kai tu nori būti vienas savo namuose, išjungti telefoną, ir, jei susimanai, pasikviesti ką nors į svečius, išsivirti drauge pietus. “Taigi, nors albumas nėra labai nuoseklus ir sutelktas, bet tai mano siekis kurti popmuziką, kuri nukreipta į vidinius jausmus”, – sako Bjork.

“Vespertine” yra žadinantis, daugiaprasmis poetinis žodis, bet pirmiausia jis siejamas su dalykais, kurie gamtoje vyksta naktimis. Ketvirtasis albumas buvo kuriamas lygiagrečiai su “Šokėja tamsoje” ir šio filmo garso takeliu “Selmasongs”, tad jį drąsiai galima vadinti trejų metų įtempto darbo kulminacija. Bjork jį apibūdina kaip “slaptą meilės romaną su pačia savimi. Tai buvo tarsi įdomus hobis, lengva užklasinė veikla”.
Ar taip pat lengvai ji “iškepė” ir kitus savo albumus – 1993 metais pasirodžiusį “Debut”, 1995-ųjų “Post” bei vėlesnį “Homogenic”?
“Na, hmmmm, tai geras klausimas” – atsako Bjork savo žavia, nenuspėjamos vietovės tartimi, kurios neįmanoma atkartoti.

Ar išties visa, ką tu darai, yra gryni juokai? Lyginant, pavyzdžiui, su darbu fabrike? “Jo, tikriausiai taip ir yra, ypač lyginant su darbu filmavimo aikštelėje – tas tikrai nebuvo juokas. O šis albumas, tikrai, – grynas juokas. Galbūt dėl to, kad visą savo energiją ir laiką atiduodavau filmui, eh…” – ji stabteli, tikriausiai mąsto apie filmą, galiausiai tyliai čepteli lūpomis. “Bet darbą studijoje ir vaidybą filme buvo lengva atskirti. Jaučiausi visiškai skirtingai darydama savo nuosavą darbą”, – atvirai pasakoja Bjork.

Pirmiausia įrašas buvo sukurtas laptopu (muzikantė pasirinko Apple Mac G3 PowerBook, tiesa, visai neseniai iškeitė jį į seksualesnį G4), vėliau “Vespertine” kūnas ir kraujas buvo tobulinamas pietų Ispanijoje, Andalucia studijoje. Ten jai talkino Islandijos styginių kvartetas bei 60 žmonių choras ir tokio paties dydžio orkestras. Nepaisant didelio sambrūzdžio studijoje, tai švelniausias, romantiškiausias ir jausmingiausias Bjork albumas. Brandus, inteligentiškas ir gundantis, alsuojantis savita aura. Garsiniai sąskambiai palyginami nebent su “Debut”. Vis dar niekam nepavyko išgauti tokių sąskambių kaip Bjork, nors ne vienas yra bandęs.

Ar šiandien jos reikia? Ar jos pasigestume? Atlikėjų, turinčių tikrą talentą ir tarptautinį pripažinimą šiais laikais ne tiek daug ir drąsiai galime sakyti – jei Bjork staiga dingtų, mes tikrai jos pasigestumėm. Geriausias Bjork bruožas – ji gali garantuoti, jog ji visada bus įdomi ir visada stengsis kurti tokius darbus, kurie jaudina ir neramina. Ji nenurims nė sekundei. Ji – asas.

Nors Bjork jau daugiau kaip metus gyvena Niujorke su savo paaugliu sūnumi Sindri (Ar ji gavo žaliąją kortą? “Hmm, nesu tikra. Man nelabai rūpi”), “Vespertine” albumo pristatymas vyko 2001 pradžioje Londone. Formą jam suteikė kritikų numylėtiniai MATMOS – Drew Daniel ir MC Schmidt. Vis dėlto, vienas planuotas gabalas nepateko į albumą. Tai “Who is it?”, įrašytas su jaunu, plačiai pagarsėjusiu kanadiečiu Pole Bogdanu Raczynskiu, kurio trys albumai įrodo puikų jo ateities talentą (hiperaktyvūs būgnai ir boso intarpai, sumiksuoti su cyber-meilės dainomis. Nauji jo gabalai – ypatingi). “Jis neįtikėtinas, – susižavėjusi sako Bjork. – Jis yra labai savito ir stipraus charakterio, todėl netiko pritariančiam vokalui – daina nejučia tapo duetu tarp jo ir manęs. Vis dėlto šis kūrinys pernelyg “iškristų”iš albumo rėmų”.

Galbūt ši daina pasirodys internete, nes ji išties įspūdingas. Bjork bendravo su Raczynskiu keliuose Warp pernai surengtuose reivo vakarėliuose. Nuėjo ten su geriausia savo drauge muzikante Leila Arab, apkvaišo ir šėlo. Prisiekusi intravertė, “Islandijos autsaiderė”, pamėgo susibūrimus, kur šimtai žmonių ateina pasiklausyti muzikos, kurios paprastai klausosi vienumoj, gulint lovoje, žodžiu tos, kurią “Radiocentro” ar M-1 programų direktoriai pavadintų “neformatu”.

Be tokių susibūrimų Bjork tikrai nebūtų šiandien ten, kur ji yra. Komercinė sėkmė Bjork tikrai nėra pirmo būtinumo prekė. Ir, atrodo, niekada nebuvo (juk ji atėjo pas publiką kaip sena Islandijos pankė). Pardavusi 10 milijonų savo albumų, sulaukusi 35 metų, ji gali sau leisti įgyvendinti žvėriškai kūrybingus sumanymus taip, kaip ji nori. Ji griebiasi ir kitų žmonių pasiūlymų – pavyzdžiui, neseniai ji atliko klasikinio kompozitoriaus Johno Tavernero kūrinį, kurį šis parašė specialiai Bjork.

“Aš labai pamaloninta, kad kažkas įsivaizdavo mano balsą kaip tinkamą instrumentą savo kūriniui ir netgi sukūrė man skirtą gabalą, – sako Bjork, siurbčiodama kavą. – Jaučiuosi labai ypatingai pagerbta”.
Dainininkė planuoja ir tolesnį bendradarbiavimą su Brodskio kvartetu (jie įrašė “Hyperballad” versiją Bjork remiksų albume “Telegram” ir talkino jai 1999 m. koncerte, kuris vyko Londono Susivienijimo koplyčioj).
Bjork vis dar turi būstą vakarų Londone, netoli Edgware gatvės. Ir šiandien ji dažnai aplanko miestą. Kol mes einam nuo Carlstono televizijos į kavinę, kurioje netrukus kalbėsimės, žmonės ties mumis stabteli arba tiesiog slapčia žvilgčioja. Mūsų pokalbiui artėjant prie pabaigos, trys amerikietės merginos įžengia į kavinę ir puola Bjork aiškinti, kokia ji didi ir ypatinga ir ar negalėtų ji nusifotografuoti kartu su jomis. Bjork mandagiai atsisako.

1993 metų sausį išsikėlusi iš Islandijos į Londoną, ji manė, jog vos tik baigs albumą, grįš namo. Tačiau iš tiesų ten liko beveik ketveriems metams. “Kai palikau Londoną, užplūdo keisti jausmai, – sako Bjork ir kitą sakinį pradeda mėgstamiausiu savo žodžiu. – Turbūt mano tikslas nuo pat pradžių buvo visą laiką skirti muzikai ir kai viskas ima klostytis taip, kad visa ta įžymybės šlovė pradeda trukdyti rašyti dainas, nusprendžiu vykti kur nors kitur ir kurti. Aš taip elgiuosi nuo neatmenamų laikų”.
Islandijoje, THE SUGARCUBES laikais, kiekvienas jų bičiulis rekomenduodavo jiems vykti užjūrin pasitikrinti savo pasiekimų. THE SUGARCUBES jiems liepdavo eiti švilpt.

“Kai aš išvykau į Angliją, – tęsia ji, – norėjau perduoti žmonėms savo kūrybą. Tai buvo pagrindinė priežastis. Manau, tai buvo įspūdingas periodas. Bet, iš tiesų, aš iš prigimties esu intravertė, tad tai buvo labai nebūdingas mano poelgis, ir kada nors gyvenime norėčiau sugebėti vėl žengti tokį ryžtingą žingsnį. Bendraudama su nepažįstamaisiais įgijau ypatingos patirties, tai buvo tarsi kažkoks eksperimentas su savimi”. Kokio lygio? “Turbūt visų pakopų – kūriau dainas, duodavau interviu, susitikdavau su įvairiais žmonėmis, vienu žodžiu, jaučiausi taip lyg būčiau sėdėjusi Trafalgaro aikštėje ir kažko laukusi. Patiko, nors man tai nebūdinga”.

“Turbūt “Homogenic” buvo sukurtas ant tos ribos, kai ėmiau darytis ekstraverte ir pradėjau bendrauti su tiek daug nepažįstamų žmonių, tiek daug koncertuoti, dalyti begales interviu – o juos sutikdavau duoti nesispyriodama ir bet kam, bet galiausiai išsisėmiau. Ėmiau darytis atsargesnė bendraudama su bet kuo, nesvarbu, ar tai mano meilužis, ar tik šiaip žmogelis iš gatvės, įdomus gyvenimo etapas, ar ne? O štai dabar šis albumas – tikriausiai, tai vėl aš – tokia, kokia esu. Tai yra, aš tokia visa laiką viduje ir buvau, intravertė. Aš priskiriu save tai draugijai, kurią gali sutikti Warp susibūrimuose”, – šypsosi ji.

Bjork šlovė vienoje šalyje nelygi kitai. Pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje, priduria dainininkė, ji gana gerai žinoma. Būtent todėl ji renkasi šiokį tokį anonimiškumą ir gyvena Niujorke, kur paparaciai jos nemedžioja.

“Tarkim, žingsniuoja Robertas De Niro centrine Niujorko gatve, o visiems vienodai šviečia, nieks nekreipia į jį ypatingo dėmesio. O čia, Anglijoje – geltonosios spaudos manija. Jo, mane tai tikrai šokiruoja. Sykį važiuodama taksi įsijungiau radiją ir ką aš girdžiu? Kad kažkokia žvaigždutė laukiasi! O tuoj po to seka pranešimas apie kažkur vykstantį karą! Tikrai, tokiais dalykais “nustebinti” gali tik Anglija, niekas kitas. Žmonės apsėsti bulvarinių pasakojimų apie įžymybes. Anglija tikrai yra kitokia”, – į šalies kultūros analizę pradeda įsijausti Bjork. – Ji nėra geresnė ar blogesnė, tiesiog ji kitokia. Manau, prie to prisideda ir anglų tautos talentas paversti visokius įmanomus dalykus tradicijos dalimi bei suteikti jiems šūkius. Vos tik tu kažką ištari, tai tampa šūkiu. Tarkim, griebia kas nors sintezatorių ar kažką panašaus, sumala kažką ir še tau – “TAI ELEKTRONIKA!”

Tuomet tavo šūkis naujam albumui galėtų būti toks: likti viduje – naujas būdas išeiti į išorę.
“Che che che! Pasakei kaip tikras anglas! Cha cha cha!”
Tai senas bajeris!
“Che che! Iš tikrųjų, tai būtent namuose vyksta labiausiai jaudinantys dalykai. Namai – geriausia, ką turi žmogus. Ten tavęs laukia geriausi kompiuteriniai žaidimai, internetas, iš kurio gali pasikrauti neįtikėtinai puikių dalykėlių, išgauti geriausią garsą.”
Ar namuose jautiesi laimingiausia?
“Joo. Bet mano atveju, turbūt,namai nebūtinai yra viena vieta.”
Ir kiek gi namų tu turi?
“Ehmm, na, aš išsinuomavau vietelę Danijoje, kai filmavausi “Šokėja tamsoje”, dirbdama Ispanijoje gyvenau ten 6 mėnesius, bet ten tikrai nebuvo mano namai. O štai dabar aš gyvenu Niujorke. Tad yra daug skirtingų namų.”

Bjork prisipažino, kad niekada nėra žiūrėjusi “Šokėjos tamsoje” – filmo, už kurį jį gavo geriausios aktorės apdovanojimą Kanų kino festivalyje. Kodėl? Ji buvo pernelyg užsiėmusi kurdama ir ieškodama geriausio muzikinio recepto šiai juostai, be to, tiek ji, tiek režisierius Larsas von Trieras prisipažino, kad filmavimas ir komandinis darbas buvo didelė trauma jiems abiems – Bjork susitelkė ties vienu dalyku: kaip “Selmasongs” skambės per skirtingas garso aparatūros sistemas – “tikrai, man ne filmas tada buvo galvoj”.

Ar po neprisvilusio pirmojo blyno dainininkė gavo daugiau pasiūlymų vaidmenims?
“Jo, nenoriu pasikelti, bet tikrai gavau.”
Gal jie buvo nuo Holivudo magnatų?
“Kai kurie. Mane tikrai pagerbė ir pamalonino, bet verčiau jau liksiu prie savo kurpaliaus ir kursiu muziką. Tai taip pat svarbu kaip ir miegas. Daug kas mano, kad tai yra pramoga, prekė ar dar kažkas. Bet aš esu įsitikinusi, kad tai būtinybė. Tikrai, ji būtina.”