Tylos greitis

Aktoriai dar snaudžia, atlikinėja daugybę mistinių ritualų, irzliai spokso pro langus… Ryto harmoniją ir tylą sudrumsčia tik mažutė mergaitė, tyro džiaugsmo lašelis, pasišokčiodama einanti gatve, įsikibusi į ranką saulei ir pavasariui…

Tomui šis rytas buvo visiškai neišskirtinis. Vienas iš daugelio gražių, pavasariškų rytmečių jo gyvenime. Tingiai apsivertęs ant kito šono, tūžmastingai dėbtelėjo į laikrodį – 6:45. Metas keltis. Rutina, tačiau pakankamai maloni: lengva mankšta, dušas, kavos puodelis, kuriam štai jau du metai kai kažko trūksta. Ne, jis nebepradės iš naujo. Niekam nereikalingas lėšų ir sveikatos švaistymas, žalingas įprotis… Nors, pakankamai malonus… Nusiskutęs kritiškai nužvelgė save veidrodyje: ryžtingas, gal netgi kiek piktokas, įdegęs, subrendusio vyro veidas, pečiai, rankos ir krūtinė, geriau nei žodžiai bylojantys, jog prieš jus – besirūpinantis savo sveikata žmogus.

Subrendęs žmogus – jo bendraamžis prieš du tūkstančius metų atliko tai, kas visiems laikams pakeitė žmonijos likimą. Nieko, jis dar pasireikš. Tais laikais, ko gero, buvo kur kas lengviau: informacija buvo prieinama tik saujelei išrinktųjų. Nesvarbu. Neverta sau kvaršinti galvos įvairiais niekais. Jo šiandien laukia svarbus susitikimas.

Užrakinęs duris ir atsainiai kliktelėjęs automobilio signalizacijos pulteliu, sėdo už vairo. Vairavimas jam visalaik teikė neapsakomą malonumą – jis jausdavosi jaunu ir galingu pusdieviu, pasikinkiusiu stichijų jėgą ir lekiančiu per šį tobulą ir gražų pasaulį. Patikdavo, kai žmonės pavydžiai nužvelgdavo jo naujutėlį automobilį (juos jis keisdavo, maždaug, kas du metai). Turbūt, šio pomėgio šaknys siekė dar vaikystę, kuomet jis ir motina nežinodavo, kur teks miegot ateinančią naktį, nekalbant apie tokių “prabangos” elementų, kaip maistas ir rūbai, stygių.

Būtent todėl jam buvo taip svarbu viską kontroliuoti, neišleisti iš savo tvirtai, veik , isteriškai, sugniaužto kumščio. Keturiasdešimt penkios minutės iki darbovietės ir atgal jam būdavo kone pačios maloniausios dienos akimirkos, nepaisant to, jog vaikystės nepriteklių metai jau senokai paskendo praeities ūkuose.

Sustabdęs automobilį stovėjimo aikštelėje netoli savo priimamojo, dar sykį žvilgtelėjo į veidrodėlį, jog veide – o ypač, akyse – jokių pastebimų nuovargio pėdsakų. Nuovargio žymės psichologui -juolab, tokiam , kaip jis, turinčiam puikią praktiką miesto centre ir rinktinius pacientus – tas pats, kas karpa ant veido manekenei.
Sunku sukurti jaukią atmosferą, skatinančią pacientą atvirai išsikalbėti, jei tavo akys – paraudusios, o skruostai – įdubę. Šito jis išmoko dar studijų laikais, iš savo kumyro – profesoriaus, iš kurio neseniai perėmė ir savo praktiką, šiam išėjus užtarnauto poilsio.

Išlipo iš automobilio. Iki darbovietės – trys platoki kvartalai. Dar vienas jo pomėgių – skubiu žingsniu pereiti per bundančią miesto širdį – kontorų, atstovybių ir jaukių kavinukių pasaulį, jo pasaulį. Patikdavo stebėti šen bei ten zujančius, nutaisiusius rimtas išraiškas ir svarbių asmenų povyzas, jaunus klerkus, sekretores, koketiškai prie kavinių staliukų gurgšnojančias kavą, pro šalį dumiančias mašinas ir įkyrokus laikraščių pardavėjus, siūlančius paskutinius laikraščių numerius. Patikdavo tas dinamiškas vaizdas, žavėdavosi juo, jausdavo pastovų ryšį tarp savęs ir žmonių aplink. Buvo neeilinis visuomenės narys ir puikiai tai suprato. Stabtelėjęs ant šaligatvio, nužvelgė savo atvaizdą vitrinoje, pasitaisė kaklaraištį: nepriekaištinga.

Pakilęs laipteliais, perėjęs holą, pakilo liftu. Atsainiai linktelėjęs sekretorei, sėdinčiai jo elegantiškame priimamajame, pasitikslino priėmimo laiką. Turėjo penkioliką minučių. Atsisėdo prie masyvaus rašomojo stalo ir susimastęs žvelgė pro langą, atveriantį įstabaus grožio peizažą. Visos jo svajonės išsipildė, visos, išskyrus vieną, tačiau pagrindinę, be kurios kitos – skatiko nevertos: priversti visą pasaulį išgirst apie jį, sužibėt nauja psichologijos teorija ar iš koto verčiančiu ir giliu autobiografiniu romanu. Dabar turėjo visas galimybes tai pasiekti.

Kažkas nedrąsiai pasibeldė į duris. Pakilęs nuo krėslo, nuėjo atidaryt. Apstulbęs stovėjo, kai du bliuzuojantys jėzuitai pro jį nešė milžinišką plokščią paketą, nieko nesuprasdamas pasirašė paslaugiai pakištame pristatymo lapelyje, automatiškai naršė kišenes, ieškodamas smulkių, bet vienuoliai jau buvo dingę…

Nuplėšė popierių. Nustėręs įsispoksojo į save – veidrodis. Tačiau fonas – neatpažįstamas. Dingo priimamasis, dingo nuostabus peizažas, neliko miesto. Liko tik jis ir didžiulė, bekraštė, minia… Su siaubu pastebėjo, jog kiekvienas žmogus minioje – tiksli jo kopija, piktai žvelgianti jam į akis… Norėjo rėkt, tačiau sugebėjo tik dusliai sumurmėt…

Skaidri ir karšta ašara nuriedėjo švelniu mergaitės skruostu, dingdama rudoje amžinybėje…