Aktoriai dar snaudžia, atlikinėja daugybę mistinių ritualų, irzliai spokso pro langus… Ryto harmoniją ir tylą sudrumsčia tik mažutė mergaitė, tyro džiaugsmo lašelis, pasišokčiodama einanti gatve, įsikibusi į ranką saulei ir pavasariui…
Turbūt jai lemta sustoti, kaip eiliniam sniego kamuoliukui, pariedėjus vos kelis centimetrus… Galų gale gniūžtės statusą suteikiau tik aš ir tiktai savo vaizduotėje. Kaip sakė Albertas Kamiu… Et, nusispjaut, ką jis sakė…