Ragana@Valiukiškės (II dalis)

Vėl beveik visą savaitę paslaptingą pievelę prie Neries netoli Kernavės gaubia nenutylantis trance traukinukas. Užvestas penktadienį prieš vidurnaktį, jis stuksėjo visą laiką be pertraukų… Vėl “Ragana”!

Nesvarbu, kad trance muzikos klausausi tik kartą per metus “Raganoje”, šis renginys vis dar išlieka numero uno tarp vasaros, jei ne visų metų, tusovkių. Keista, tačiau vis dar vienintelis festivalis atvirame ore Lietuvoje. Būtent festivalis, o ne vieno vakaro koncertas. Renginys, kurio pradedi laukti iškart po Naujųjų ir kuris padeda išgyventi niūrią ir tamsią žiemą.

Atvažiavusieji į “Raganą” vienai nakčiai patyrė tik nedidelę dalį šito karavansarajaus žavesio. Tik po kelių naktų, mano draugas, virdamas arbatą ant mobilios dujinės plytelės, prakalbo: “O žinai, man tik šiandien viskas pradeda iki galo patikti”… Kai kelintą rytą matai tuos pačius užtinusius veidus, nejučia veide atsiranda šypsena. Ir eini per pievą lengvai šypsodamasi.
Šįkart pievą juosia metalinė tvora su spygliuota viela viršuje. Buvo dar minčių paleisti iš netoliese esančio veislyno vilkšunius, kad bėgiotų tarp tvorų, bet, laimei, to buvo atsisakyta, nes vis dėlto nemažai lietuvaičių keberiojosi per tvorą, draskydami savo kelnes. 60 litų už įėjimą buvo tikrai daug (užsieniečiams apie 40 eurų), todėl beveik visi prie įėjimo derėjosi, o suderėję gaudavo spec. apyrankę.

Palapinių miestelis, palyginus su pernai, išaugo bene dvigubai. Šiemet buvo įrengta VIP zona – turbūt pernai labai jau įkyrūs buvo mūsų “raganautojai”. Tiesa, šiemet lietuviai pasistengė, kad saldus dūmas rūktų ir iš jų pypkių ir nereikėtų varvinti seilės uodžiant iš kažkur plevenantį aromatą. Pagrindinė scena – didinga medinė konstrukcija su scenoje esančiu “kioskeliu-langeliu” pro kurį matėsi grojikai, virš jo visą laiką rangėsi blyksinti “gyvatė” – originalus ir įspūdingas sprendimas. Garso sistema gaubė priešais esančią pievą iš visų pusių. Čia skambėjo didingas ethno-tribal-space transas. Dar buvo medinė piramidė, kurios viduje, anot pažįstamų, dundėjo lenktynininkų transas – čia dažnai būdavo sunkoka įsigrūsti. Norintieji atsikvėpti galėjo eiti į dar vieną pavėsinę.

Muzikinė pusė – linguojantis transo ritmas, ramesnis ir svajingesnis dieną, intensyvesnis ir kietesnis naktį. Iš pradžių klausai jo truputį nepasitikėdamas, paskui jis pradeda nervuoti (ypač kai bandai užmigti), o galiausiai jo pradedi net nebegirdėti. Viena, kuo tikrai žaviuosi – tai šios muzikos garsų biblioteka, kurioje yra, atrodo viskas nuo čiurlenančio upelio iki kosminės plazmos kliunksėjimo. Kiek išsiskyrė vilniečių Happy Endless setas, kuriame buvo mažiau trance ir gal kiek daugiau tekno. Legendinio Sigito Grybo aka sAgos girdėti neteko, tačiau mačiau, jį aktyviai šokant.

Šiemet užsieniečiai, daugiausia vokiečiai, jau ne taip išsiskyrė iš minios, nes juos jau pakankamai praskiedė vietiniai iškylautojai. (d’artanjaniškos išvaizdos barzdotas vyras iš Paryžiaus negalėjo atsistebėti, kaip čia jis važiavo į Šiaurę su krūva šiltų rūbų, o dabar pusnuogis ruošiasi šokti į prūdą) Pievoje nuolat pirmyn atgal judėjo būreliai “grybautojų”. Juos akimis nulydėdavo raganų ir burtų pažiūrėti atvykę pagyvenę žmonės arba ant nakties Antaną taupantys skustagalviai.

Žmonės, šokantys saulėje ir lietuje, dieną ir naktį – nepakartojamas vaizdas ir jausmas. To nepatirsi jokiame klube. Šokis gamtoje visai kitoks nei uždaroje erdvėje. Natūralesnis ir išradingesnis. Gražesnis.

Maximum respect renginio organizatoriams, kurie, tikėsimės, nepatyrė didelių nuostolių. Lai dvasios suteikia jiems energijos padaryti šią šamanų puotą ir kitais metais.

PS. Kai visa tai rašau, raganiška dvasia magiškoje pievoje teberusena…