Krzyzowa Workshop

Išvažiuojam. Visi bučiuojasi. Dabar čia bus šalta, tad užsuku vienišą radiatorių saunos temperatūrai.

Atsisveikinau tik su vienu žmogumi ( nors prieš dieną mintyse dariau sarašiuką žmonių, kuriem norėčiau nusišypsoti dar kartą ) : “Those crazy lithuanians”, sušuko jis ir apsikabino mane minutei. “Everything will be… crazy”, nuraminau aš jį ir dar kartelį peržvelgiau šį, tiesiogine ir netiesiogine prasme, verkiančių žmonių lauką.

Važiuojam. Aktoriai sėdi, šokėjai ir grafikai stovi. Pro langą pažvelgiu į tolimą kalno kontūrą. Dar visai neseniai vienai austrei gyriausi, kokie pas mus aukšti kalnai. Visai kaip tas namas.

Šitam lenkiškam autobuse pilnas Babelio bokštas. Įdomios sąsajos čia, Kžyžovos workshop, su juo : pantomimos teatro spektaklis ir geriausios grafikės vardą laimėjusios mergytės darbas būtent taip ir vadinasi.

Staiga pagalvojau, kaip jaučiasi ta maža grupelė žmonių, kuri pasiliko kaimelyje iki vakaro. Galbūt visai kaip robinzonai, vedini šūkiu – “Šiandien jų liko vos trys !” ( keturi, penki, šeši ). Kaži, kaip jaučiasi lenkės virėjos, su kuriomis niekas nebesiginčys, ar kiaušinis ir žuvis vegetarams dera, ar ne.

Ir kaži, kaip jausis vienišas workshop viršininkas, su kuriuo malonų pokalbį apturėjome būtent mes, aktoriai lietuviai ( “The bigest first week problem are you”). Tą dieną maištingai ir išdidžiai iškėlęs galvą ėjau žaisti feministinį tinklinio mačą. Priešininkių lyderė baltarusė Margarita ( kirtis ant pirmos “a” ), gyrėsi jog lankėsi Vilniuje. Sako, ten labai skanūs ledai. Tikrai nežinau, bet reikės patikrinti.

Kai tik grįšiu.