Techno Valentino @ Vilniaus Profsąjungų Rūmai

Prisipažinsiu, ėjau ten, nes su draugėmis turėjome kvietimą kišenėje ir žinojau, kad už bilietą mokėti nereikės. Nieko nesitikėjau. Ir, atvirai kalbant norėjau trumpai pabūti ir bėgti “tūsintis” kitur.

Atsargiai peržengusi “Pofsajūzio” slenkstį, išvydau taip sakant labai daug technovalentinų. Atrodo jie taip: skustas, juodi akiniai (nežinau kam jie, vis tiek akys – išsprogę ant kaktos), “kožucha”. Noriu pasidėti striukę, bet rūbinėje vietos nėra. Pažįstamas skundžiasi, kad tualetas užgrūstas valentinais.

Bet štai prasideda įdomiausia dalis… Didžioji salė pilna žmonių, Sagai pavyko pasiekti tikslą, kad nebūtų labai jaunų ir baisių, garsas tikrai kokybiškas. Grojo sunkus techno. Nejučiomis pagalvojau, kad atsidūriau nelegaliame Londono reive. Tiesa, stengiausi išvysti nors vieną besišypsantį veidą. Deja, nieko panašaus nerandu. Nors vis tiek pagalvojau – jei šoka, tai turbūt jaučiasi gerai.

Nueinu pažiūrėti į kitas dvi sales, jos – tai buvusios “Kino Tvano” kino salės be kedžių. Kaip bebūtų keista, ir jose garsas nuostabus. Publika šiek tiek skiriasi nuo iki šiol matytos. Todėl pasijaučiame gerai. Be to, sutinku dar savo gerų draugų ir draugių būrį. Visi panyrame į progresyvo bangas. Nesižaviu trance bet geras garsas “daro savo” ir kaip sakant tai tikrai “plešia plešia stogą”. :).

Pamažu pradedu džiaugtis, kad patekau į gerą “tūsą”. Užsimiršta ir “prisivarę marozai”. Ir matau – visus po sales išvedžioti kažin kokie laidai, netgi vamzdžiai per kuriuos vos neišsisukau savo kojos su puikiais bateliais.

Atmosfera kaista ir aš užsimanau ko nors atsigerti. Skubu prie baro, deja tokio kaip ir nėra. Ta prasme, kad vanduo už litą manęs visai nevilioja, aš jau noriu alaus. Gerai, kad turių draugų jie man atskleidžia paslaptį: reikia išeiti į lauką ir sekti plakatus su užrašu “Alus 2.60 lt”

Imuosi žurnalistinio tyrimo. Sekdama plakatus štai papuolu pagaliau į kažin kokią didelę salę. Už tos salės yra baras, kur alus tikrai kainuoja pusantro lito. Bet už baro yra dar salė su dideliu fortepijonu, gerai įrengtu tualetu ir didžiuliu meno kūriniu ant sienos. Džiaugiuosi, kad galiu taip pigiai atsigaivinti, bet nežinau, kaip įsinešti į vidų. Linksmiausias ir paslaugiausias kada nors gyvenime sutiktas baro darbuotojas užtikrina, kad viską galima neštis į reivą. Iš tikrųjų, viskas gerai, apsauga šypsosi ir kviečia užeiti.

Nuskubu į “chill-out” kambarį, kur jau pilna miegančių žmonių. O didžėjus taip neriasi iš kailio, kad, atrodytų, tuoj sprogs. Nežinau kodėl, bet jaučiuosi super gerai ir lieku beveik iki pat šešių valandų ryto. Tada patenku į kažin kokį afterparty. Dauguma atlikėjų jau visiškai pavargę nuo vakar grojimo Kaune ir nemiegojimo, todėl pirštais griebiu mišrainę ir valgau. Paskui atimu iš kažko mobilųjį telefoną ir skambinu apsimiegojusiam redaktoriui rėkdama: “Aš būtinai APIE TAI PARAŠYSIU”. Jis kažką murma.

Na, tai matot, parašiau.