Stylophonic @ Gravity

Šio renginio, prisipažinsiu, laukiau porą mėnesių. Situacija aiški kaip diena – tai, ką gali išgirsti Paul Murphy seto metu, išliks ilgam, paskatins dar aktyviau narplioti stilistines mįsles ir stebėtis, kaip gali žmogus štai taip va atsileisti ir siautėti, nepasitelkdamas pagalbon jokių stimuliatorių, alkoholio ar žalosios… Juolab, kad tai ne pirmas Murphy pasirodymas G – prieš gerą pusmetį apturėjome garbę išklausyti penkių valandų trukmės muzikos pamokėlę “Skrisk nepabijok” renginių serijos metu.

Atsivelku kuo anksčiau, stengdamasis papulti i “taupos būrelio” pirmąsias gretas, ir suspėju kaip tik laiku. Sėbrai, sustoję ratu prie baro, dalinasi praeito vakaro įspūdžiais, gerkles praskalauna pirmieji gurkšniai, o aš tuo metu nupėdinu link Vidžio, kuris drožia tris pafus ir braukia lengvą prakaitėlį. Kuo toliau, tuo aukščiau kyla mano antakiai – staiga suprantu, kad girdžiu vieną geriausių savo gyvenime setų, šokti nelabai sugebu, nes ausys trukdo. Tris valandas Vidis pumpuoja geriausios kokybės uogienę tiesiai visiems į kairįjį smegenų pusrutulį, plaukai pradeda skleisti keistą svilėsių kvapą, akys įgauna keistą spindesį, ir kai suprantu, kad dar pusė valandos ir mirsiu, Vidį pakeičia Paul Murphy. Nuoširdžiai šyptelėjes tekšnojantiems rankutėms ištikimiausiems fanams, brūkšteli pirmąjį vinilą, ir sujungia reikalingus laidus teleportacijai į polmerfilandą. Kojos juda nepriklausomai viena nuo kitos, kaip apsvaiges paauglys mayday šurmulyje keliu rankas į viršų ir leidžiu sau itin retą malonumą – užsimiršti. Kai atsibundu, randu laikrodyje dingusias keturias valandas, mano moteris seniausiai namie, o aš visdar kaip ikirptas smaukausi po šokių salytę. Štai maždaug taip jaučiausi.

O bėda iš tikrųjų tame, jog dieną prieš tai buvusio valentino proga didžioji lankytojų dalis buvo paleidusi savo resursus, ir tik negausus žmonių būrys turėjo progą įvertinti šių dvieju skirtingų, tačiau pragaištingai talentingų meistrų darbą. Vidis, nepernelyg dažnai pasirodantis įvairiose ‘tusovkėse’, nėra dar tiek gerai žinomas, tačiau leisčiau sau pastebėti, jog yra tikrai vertas daugiau dėmesio ir įvertinimo, nei sulaukia. Galbūt kaip klaidą galima būtų vertinti ir šių dviejų grojikų suleidimą vienon vieton, nes kaip apšildantis dj-jus Vidis savo darbo iš tikrųjų neatliko. Jis ne tai kad apšildė, jis perkaitino publiką, o tokie dalykai iš tikrųjų nėra labai pageidautini. Tuo labiau, Merfio tempas buvo kur kas lėtesnis, ir mažiau įsitraukę žmonės ko gero, neįvertino viso spektro emocijų ir to šešiasdešimt septintojo jausmo, grūvo, subtilumų. Galbūt kai kas gali pasakyti, jog tūsas buvo blogas todėl, kad jame buvo mažai žmonių. Argi? Negi smagu griuvinėti vienas ant kito ir kovoti po gerą pusvalandį už savo kokteilį? Negi taip jau smagu jaustis, jog tau yra išskirti 0,36m2 ir būkite malonus, nemindžiokite kojų? Todėl niekada nesutiksiu su tokia nuomone, jog tūsas yra geras tada, kai jame daug žmonių. Žmonių kiekis yra valdomas įvairių aplinkybių, ne tik playlisto ar garsių vardų flajeriuose ir agendose. Be abejo, kiekvieno vakarėlio rengėjai yra suinteresuoti, jog jo tūse būtų kuo daugiau žmonių, tačiau kokybei tai įtakos daug neturi. Na, šiaip tai galima daug ir ilgai diskutuoti šia tema, ir, ko gero, kaip ir visada ir visur, nėra ir nebus vienos tiesos.